Archeologų duomenimis, būtent šioje vietoje paskutinius atodūsius išleido tūkstančiai stalinistinių represijų aukų. Pradėjus kasinėti buvo nuspręsta nedarkyti šios masinės kapavietės.
Vaizdai sukrėtė – kai kurios aukos buvo sušaudytos susikabinusios rankomis. Rankų jie nepaleidžia iki šiol.
Tai viena kraupiausių vietų Maskvoje – Butovo poligonas.
Krauju aplieta istorija
Didžiulę, beveik 2 kvadratinių kilometrų ploto, teritoriją Maskvos pašonėje juosia aklina tvora, ant kurios iki šiol grėsmingai styro spygliuota vieta.
Prieš antrąjį pasaulinį karą šios valdos buvo perduotos į valdžios patkėtinio Genriko Jagodos rankas, kaip atlygis už nuolankų darbą. „Vasarvietėje vykdavo tokie slapti valdžios susitikimai, kad šeimininkas, prieš atvykstant svečiams, visus tarnus užrakindavo jų kambariuose ir neišleisdavo tol, kol svečiai neišvykdavo. Kartais jie kambariuose praleisdavo net kelias paras“, – pasakojo atvykėlius pasitikusi moteris.
Deja, G. Jagoda iš dangaus nukritusiais turtais džiaugėsi neilgai. Ši tvirtovė tapo jo amžinojo poilsio vieta. Prasidėjus „Didžiajam valymui“, jo buvusios vasarvietės teritorijoje paskutinius atodūsius išleido daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, jis – vienas pirmųjų.
1937-1938 metais Butovo poligone buvo palaidota daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių. Vienus čia atveždavo jau sušaudytus, kitus viliodavo valdžios malonėmis, o prisiviliojus į juos bei jų šeimos narius paleisdavo kulkų tiradas.
Šventikai, nepalankūs politiniai ir kariniai veikėjai, rašytojai, inteligentai ir paprasti žmonės – represijas vykdę NKVD patikėtiniai vykdė nurodymus ir be gailesčio baudžiamosiose bylose esančius įrašus „nelaisvė iki gyvos galvos“ pakeisdavo į „sušaudymas“.
Šioje vietoje buvo palaidota apie pusantro šimto lietuvių. Tarp jų – mažiausiai trys tarpukario Lietuvos ministrai: Kazimieras Skučas, Julius Čaplikas bei Antanas Tamošaitis.
Įžengti negalėjo net šventikai
Praėjus keliems dešimtmečiams čia buvo nuspręsta įkurti Dievo namus. Šventikai ilgai svarstė, ar priimti šį pasiūlymą ir čia įkurdinti cerkvę.
Deja, atvykėlius teritorija pasitiko nesvetingai. Iki šiol į kai kurias vasarnamio teritorijos vietas niekas negali įžengti: nei žmonės, nei gyvūnai.
Norėdami susibendrauti su erdve bei išvalyti neigiamą energiją, slėgusią atvykėlius, šventikai kasdien po pusantros valandos vaikščiodavo po teritoriją su degančiomis žvakėmis rankose ir maldomis lūpose.
Pirmoji pamaldų vieta buvo įkurta buvusio vasarnamio pastate. Kiek pablukusios žalsvos spalvos pastatas primena kaimo trobelę, tačiau viduje, ilgo koridoriaus gale, įkurta koplytėlė, o viename iš kambarių žmonės rinkdavosi į pamaldas.
Ir nors cerkvė jau pastatyta, pastate vis dar stovi koplytėlė, o pamaldų kambario sienas puošia šventųjų paveikslai.
Mistinės statybos
„Viduryje miško dabar į dangų besistiebiančią cerkvę savo rankomis pastatė vietiniai žmonės“, – taip sako čia dirbantis šventikas.
Statybos darbai nebuvo lengvi – pradėjus darbus kažkokios mistinės jėgos vis kišdavo pagalius į ratus. Nė karto, kol vyko statybos, šventikai negavo valstybinės paramos.
„Žmonės čia nešė tai plytų, tai kitų statybinių medžiagų, – pasakojo moteris, dirbanti šventikui. – Tik tada, kai cerkvė buvo visiškai baigta statyti, iš kažkur atsirado valstybinės paramos, kai to jau nebereikėjo.“
Sielų miškas
Vos įžengus į teritoriją pro milžiniškus medinius vartus, atsiveria miškas, kuriame matyti keli paminklai. Žengus kiek toliau, tų paminklų vis daugiau.
Tiesa, paminklai, kuriuos čia neša vietiniai, tėra mažytės metalinės ar akmeninės prokštelės su artimųjų vardais ir portretais.
Šis „sielų miškas“ – nelegalus. Vietiniai, sužinoję, jog būtent čia jų seserys, broliai, mamos, tėčiai ar seneliai išleido paskutinius atodūsius, paslapčia gabena čia mažyčius paminklus, kuriuos tvirtina prie medžių kamienų.