Tokie vaizdai lydi žingsniuojant link „Mamočkino“ arba kitaip – mamyčių ir jų vaikų kapinių, kurios yra visai šalia Dolinkos miestelio. Trečiąją ekspedicijos dieną čia mus atvežęs autobusiukas pasilieka prie pagrindinio kelio, o mes per laukus besitęsiančiu keliu einame maždaug 10 minučių, kol atsiduriame prie didelių mėlynai nudažytų metalinių kapinių vartų.
Pro šalį einantis žvyrkelis ties kapinių tvora nesibaigia. Jis vingiuoja toliau iki sąvartyno, kurį pamatėme tik po kurio laiko.
„Sąvartynų gyvenime mačiau daug – jų netrūksta Lietuvos užmiesčiuose, jie užkloja nesuskaičiuojamus hektarus Mumbajaus Indijoje. Čia statydama koją už kojos pėdinu link šiukšlyno krašto, o jo nematyti. Priėjus arčiau nosį riečia pūvančių buitinių atliekų kvapas, tolumoje rūksta juodi dūmai, o aš beeidama bergždžiai bandau neužkliūti už suverstų rakandų. Kažkur iš kairės girdžiu žaidžiančius vaikus, kuriems visos šiukšlės aplink – didelė žaidimų aikštelė, iš dešinės išsirikiavę stovi namai, kurie, atrodo, levituoja ant šiukšlių lauko ir kapinių susikirtimo“, – ką pamatė paėjusi nuo kapinių vos kelis šimtus metrų dalinasi ekspedicijos dalyvė Evelina Vilčinskaitė.
Kapinės buvo visur
Dar prieš maždaug dvidešimtmetį šioje vietoje apskritai nebuvo nė menkiausios užuominos apie kapines, tik plynas, platus laukas, be jokių ženklų, paminklų ar pavardžių. Šiose vietose amžino poilsio atguldavo ne tik šimtai politinių kalinių vaikų, bet ir mirusieji Dolinkoje veikusiame lageryje.
Nors kapinių tvora juosia tik nedidelę teritoriją, yra žinoma, kad tikrasis kapinių plotas – daug didesnis, tačiau neaptvertą plotą kapinėmis šiandien vadinti būtų labai sunku. Visai netoliese – upė, kuri dalį kapų tiesiog pasiglemžė. Bent taip 1990 m. čia buvusiai lietuvių ekspedicijai pasakojo vietiniai. Tiesa, 2017 m. Kazachstane vykusios kultūros paveldo specialistų ekspedicijos ataskaitoje rašoma, kad ši informacija iki šiol nėra patikrinta.
„Bevaikštant kapinėse kažkas pasakė, jog atrodo, kad prie kojų pririšti akmenys, kurie daro žingsnius tokius sunkius. Tai geriausiai apibūdina tą jausmą, kai esi aptvertoje kapinių teritorijoje, bet suvoki, kad kapinės tęsiasi visur – palei upę, žmonių daržuose, ten, kur dabar yra kelias. Visas miestelis yra ištisos kapinės, kur ilsisi vaikai, net negalėję prasikalsti. Kapinės be žymės“, – savo mintimis, kilusiomis aplankius šią vietą, dalinasi ekspedicijos dalyvė Aistė Eidukaitytė.
Tuo tarpu Giedrė Lingytė pripažįsta, kad į represijų mašiną įtrauktų vaikų tema jai itin jautri pasirodė jau vaikštant muziejuose, skaitant ir klausant pasakojimų apie kalėjusius ir kankintus legeriuose. Galbūt todėl, svarsto ji, vaikų kapinėse viduje laikyti emocijas tapo tiesiog neįmanoma.
„Atvykus į pačias kapinaites visi tie pasakojimai vizualizavosi ir sugulė į krūvą. Tai yra žmonės, kurie nespėjo nei realiai, nei tariamai prasikalsti. Kurie apskritai nespėjo absoliučiai nieko. Vėliau vadovo Nerijaus ištarti žodžiai, kad čia ilsisi tie, kurie nespėjo net pavargti, labai gerai apibrėžė situacijos absurdiškumą. Nežinau kiek maldų aš ten sukalbėjau ir kiek dainų jiems tyliai sudainavau“, – atvirauja ji.
Dūlantys pliušiniai žaislai
Šiandien aptvertas kapinių plotas glaudžia kelioliką juodų, metalinių kryželių. Dažną – užgožia kopų nendres primenanti sausa ir aštri žolė.
Tiesa, kapinės nėra paliktos likimo valiai, jų priežiūra rūpinasi Dolinkos kaime, buvusio Karlago vadavietėje esantis Politinių represijų aukų muziejus. Kaip pasakojo muziejaus gidas, lageriuose gimę vaikai motinoms buvo paliekami iki kol šios maitindavo krūtimi. Ilgiausiai savo atžalas kalinės matydavo 2-3 metus, o vėliau, jei išgyvendavo, mažyliai būdavo atiduodami į vaikų namus.
Pasak gido, dažniausiai vaikų vardai ir pavardės būdavo pakeičiami, o patys mažamečiai išbarstomi po visą Kazachstaną, tad net ir išėjus iš lagerio savo vaiką rasti buvo praktiškai neįmanoma. Dėl šios priežasties kai kurios moterys savo vaikus esą ženklindavo net randais, kurie vėliau būtų galėję tapti savotišku atpažinimo ženklu.
Tačiau dažnai mažyliai, sako gidas, mirdavo būdami vos kelių dienų ar mėnesių, nes lageriuose kalėjusių moterų mityba buvo itin skurdi, dažna gyvendavo pusbadžiu. Kiek tokių mažylių atgulė „Mamočkino“ kapinėse iki šiol nėra žinoma.
Dabar apie ne laiku, ne vietoje, ne toje šeimoje gimusius mažylius primena tik kone prie kiekvieno kapo padėtas mažas pliušinis žaisliukas. Aptvertoje kapinių teritorijoje esantys žemių įdubimai ir iškilimai rodo, kad dauguma atminimo vietų tiesiog nepažymėtos.
Jau vėliau, tvarkant šias kapines, radome ir vieną, visiškai apžėlusį, niekaip nepaženklintą, tik aptrupėjusia betonine tvorele aptvertą kapelį, kurio buvo nematyti net ravint žoles prie per rankos sieksnį esančio kryželio.
„Šiose kapinėse apima kažkokia beprasmybė ir dėl to darosi pikta. Kodėl tai buvo daroma? Sukalbėjau visas maldas, kurias moku, tam, kad bent taip čia atgulusių vaikų auka būtų įprasminta visoje šioje beprasmybėje“, – sako pats neseniai tėčiu tapęs ekspedicijos dalyvis Simonas Storpirštis.
Saldainiai čia įgauna kitą prasmę
Šias kapines ekspedicijos metu lankėme net tris kartus. Antrąjį kartą čia atvykome kartu su Pietų grupe, kai Šiaurė jau buvo patraukusi Džezkazgano link. Tvarkymo darbams turėjome vos kelias valandas, todėl užsibrėžėme aprauti žoles aplink kiekvieną paženklintą kapą, nušveisti ir nudažyti kryželius, sutvarkyti takelius ir atminimo paminklų vietas.
Ir jei prieš tai akis kliūdavo už kone kiekvieno palikto pliušinio žaisliuko, dabar žvilgsnis krypo į besimėtančius saldainių popierėlius. Greičiausiai tų, kurie kaip vaikystės simbolis čia palikti ant vieno kiti kapo. Beliko tik spėlioti, kas ir kodėl nutarė pasivaišinti ant kapų paliktais saldumynais.
„Pirmas įžengtas žingsnis į Mamočkino kapines niekuo nesiskyrė nuo kitų aplankytų kapinių ir dar neįtariau, kokios emocijos manęs laukia visai netrukus. Buvo aišku, kad turime sutvarkyti apaugusius takus, paminklus bei atverti užaugusius kryžius. Nekreipiau dėmesio į rankas ir kojas raižančias išdžiuvusias žoles, tiesiog norėjau greičiau sutvarkyti ir keliauti tęsti darbus kitur.
Ir tuomet prie vieno bevardžio kryžiaus radau padėtus saldainius. Supratau, kad kažkas šiandien saldainius turi nešti čia, o ne kieme žaidžiantiems vaikams. Didžiausia beprasmybė, pyktis ir pirmosios šios ekspedicijos ašaros buvo būtent čia“, – iki šiol pamatyto vaizdo sako negalinti pamiršti Agnė Goldbergaitė.
Tvarkymo darbai šiose kapinėse vyko itin tyliai. Girdėjosi tik pusplikėse stepėse besiblaškantis vėjas ir vienas kitas trumpas bendražygių pokalbis. Sustabarėjusios į žemę įsikabinusios žolės ne visada pasiduodavo raunamos, tad dalį teko tiesiog nukirpti suprantant, kad po keliolikos dienų jos vėl bus tokio pat aukščio.
Taip betvarkant vieną kapą staiga pasigirdo keistas klyksmas, primenantis vaiko verksmą. Visi akimirkai sustingome ir atrodė, kad trumpam net nustojau kvėpuoti. Pakėliau akis į dangų, o virš mano galvos sklendė baltus sparnus ištiesęs paukštis. „Kažkoks nejaukus garsas“, – pasakiau nutraukdama nejaukią tylą. „Atrodė, kad vaikas verkia?“ – paklausė šalia dirbęs ekspedicijos vadovas. Linktelėjau galva. Vėl panirome į darbus.
Kapinėse kryžius iškilo naktį
Jau ekspedicijos pabaigoje šiose kapinėse iškilo ir lietuvių bendruomenės Kazachstane pastatytas kryžius. Kol devintąją ekspedicijos dieną Pietų grupė keliavo iš už 400 kilometrų esančio Balchašo, Šiaurės grupė darbavosi „Mamočkino“ kapinėse – atsigabeno kryžių, parinko jam vietą, iškasė reikiamo dydžio duobę.
Paruošimo darbai neapsiėjo be netikėtumų. Iš Karagandoje esančios stovyklavietės transportas kryžių paimti ir nugabenti į Mamočkino kapines turėjo 17 val. vakaro, tačiau, pasakoja A. Eidukaitytė, atvykęs vairuotojas ekspedicijos dalyvius pažadino 6.30 ryto.
„Vairuotojas atvažiavo 10 valandų per anksti ir pasakė, kad gali nuvežti tik dabar, todėl visi greitai susikrovę būtiniausius daiktus, įrankius, be pusryčių pajudėjom Dolinkos link“, – šypsosi pašnekovė.
Jos teigimu, duobę kasti teko maždaug valandą, nes, kaip ir visur Kazachstane, žemė buvo sausa ir kieta. Tiesa, A. Eidukaitytė pastebi, kad užduotis buvo kiek lengvesnė nei piečiau esančiose teritorijose.
Kadangi Pietų komanda iš Balchašo grįžo jau vakarėjant, o pirmiausiai abi komandos kryžių kėlė Saranėje, „Mamočkino“ kapines ekspedicijos dalyviai pasiekė jau visai sutemus. Ant galvų pritvirtinti žibintuvėliai kaip magnetas traukė uodus, kurių tą vakarą kažkodėl aplink buvo spiečiai. Be to, teko gilinti ir duobę, nes paaiškėjo, kad esamo gylio nepakanka.
„Pabaigti kasti teko vidury nakties. Vaikinai užsidengė veidus skaromis ir lindo į jau ir taip gilią duobę, kad dar ją pagilintų. Nebuvo kito pasirinkimo, neturėjome laiko ieškoti papildomų įrankių, o kryžius privalėjo iškilti. Labai gelbėjo iki pat kapinių vartų privažiavę mus lydėję vietiniai vairuotojai, kurie ilgomis automobilių šviesomis apšvietė teritoriją“, – vieną ilgiausių dienų prisimena Aistė.
DELFI primena, kad Dolinkos miestelyje nuo 1930 m. iki 1959 m. veikė viso Karlago valdyba, taip pat buvo įkurtas darbo-pataisos lageris, į kurį buvo vežti ir lietuviai. Dalis jų – mirė badu.
Kazachstane sovietų metais veikė daugybė lagerių, į kuriuos iš visos SSRS buvo suvežti politiniai kaliniai ir tremtiniai. Skirtingais duomenimis, į Kazachstaną iš viso buvo deportuota 50 – 80 tūkst. lietuvių: dalis jų gyveno kaip tremtiniai, dalis kalėjo kalėjimuose ar lageriuose kaip politiniai kaliniai ir patyrė badą, ligas, prievartą, buvo išnaudojami kaip nemokama darbo jėga.