Kryždirbystė – viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų, gyvuojanti kelis šimtus metų. Dėl kryžių, koplytėlių, šventųjų skulptūrėlių puošnumo ir gausumo nuo 2001-ųjų Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO ir įtraukta į Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nors pasigirsta nuomonių, kad šis kultūrinis reiškinys yra primirštas, tautodailininkas Algimantas Sakalauskas sako priešingai ir pasakoja, kaip mokytis šio meno atvyksta dešimtys jaunų žmonių.
Tuo tarpu pas jį mokęsis „Misija Sibiras‘19” ekspedicijos dalyvis Manvydas Borusas dalijasi savo įspūdžiais iš mokymosi proceso ir pasakoja apie koplytstulpių gamybos užkulisius „Misija Sibiras‘19” ekspedicijos metu Kazachstane.
Už ypatingą kūrybą – valdžios persekiojimai
„Kaip kalba metų metus eina iš lūpų į lūpas, taip ir kryždirbystė perduodama iš kartos į kartą. Žinoma, laikui bėgant atsiranda naujų žodžių, taip ir kryžių kūryboje atsiranda naujovių, tačiau esminiai dalykai išlieka“, – apie XV a. prasidėjusią kryžių statybą ir pokyčius kryždirbystėje pradeda pasakoti A. Sakalauskas.
Lietuviai kryžius statydavo laidojimo vietose, kad taip atmintų ir pagerbtų išėjusius artimuosius. Vėliau, XVII–XIX a. paplito koplytstulpių, stogastulpių statyba, didelė dalis jų buvo statoma sodybose prie kelio, kad apsaugotų nuo negandų. „Pats žodis kryžius reiškia kryžiavoti – uždaryti kažkokią negerą vietą arbą zoną, kurioje vyksta nelaimės. Senoliai tą jautė, todėl nuo seno iš kartos į kartą statydavo kryžius ir koplytstulpius“, – kodėl lietuviai užsiiminėjo kryždirbyste aiškina A. Sakalauskas.
Su atminimo simboliais lietuviai elgdavosi pagarbiai. Jei, pavyzdžiui, nupūdavo kryžiaus smaigalys, einantis į žemę, lietuviai iš naujo įkasdavo kryžių, o visai nutrūnijusius – sudegindavo vėlinių laužuose.
Vis dėlto, išsaugoti tiek kryždirbystę, tiek kryžiaus simboliką iki šių dienų nebuvo paprasta, ypač sovietmečiu, kada bet kokia su krikščionybe susijusi veikla buvo ribojama. Vienas ryškiausių įvykių, kada sovietų valdžia parodė aiškų nepasitenkinimą dėl lietuvių statomų atminimo simbolių, yra 1961 m. Šiaulių rajone esančio Kryžių kalno naikinimas.
Kryžiai buvo verčiami su buldozeriais ir deginami, tačiau net ir toks susidorojimas lietuvių neišgąsdino ir po sovietmečiu įvykdyto Kryžių kalno sulyginimo su žeme žmonės vėl ėmė atstatinėti šią vietą. Tokie sovietų išpuoliai kartojosi keliskart, tačiau lietuviai vis iš naujo atstatydavo kalną.
Nenuostabu, kad po tokių ir panašių įvykių lietuviai paslapčiomis stengėsi statyti kryžius ar koplytstulpius. A. Sakalauskas gerai prisimena savo pirmojo stogastulpio statymą, kada slaptai jį gabeno, kad tik niekas nepamatytų.
„Pirmas mano darbas buvo stogastulpis, pastatytas Veiverių Skausmo kalnelyje ir skirtas partizanams atminti. Jį pastatėm pusiau nelegaliai, kad nesusidurtume su valdžia. Visada buvau toks truputį prie maištininkų, ypatingai, kai karikatūras piešdavau, sulaukdavau didelio spaudimo. Bet nuo pirmojo stogastulpio pastatymo mečiau visus savo oficialius darbus ir perėjau prie kūrybos“, – pasakoja tautodailininkas.
Akistatoje su mirtimi suprastas gyvenimo pašaukimas
Tautodailininkas A. Sakalauskas puikiai prisimena, kada nustojo užsiimti „tradiciniais“ darbais ir perėjo prie tautodailės, tačiau ir šioje srityje laukė ilgas pažinimo kelias. A. Sakalauskas prisimena, kad nuo jaunų dienų jį traukė įvairūs menai. Iš pradžių kelis metus vyras iš molio lipdė skulptūrėles, vėliau bandė fotografiją ir karikatūrų piešimą.
Suvokimas, kad reikia išbandyti skulptoriaus profesiją atėjo tada, kai tarnaudamas armijoje Algimantas vos išvengė mirties. „Galutinis lūžis įvyko tarnaujant armijoj, kada tiesiog gavau antrą gyvenimą. Vieno šuolio su parašiutu metu fotografuojant iškišau alkūnę. Tuo metu skleidėsi parašiuto kupolas, oro srautas pagavo kupolo virvę ir jį patį susuko. Ėmiau kristi žemyn ir tiesiog gavau žinią, ką turiu daryti, kad likčiau gyvas. Supratau, kad mano misija – daryti stogastulpius, koplytstulpius, kurie saugo Lietuvą nuo nelaimių“, – mistišką istoriją prisimena tautodailininkas.
Polinkiui dirbti su medžiu galimai įtakos turėjo ir iš vaikystės atėję prisiminimai. A. Sakalausko senelis savo klėtyje gamindavo baldus, todėl pašnekovui atmintyje yra įstrigęs vaizdas, kaip viskas skendi drožlėse, o ore tvyro malonus medžio kvapas.
Vyras teigia, kad galbūt ir pats būtų norėjęs mokytis specialių mokslų, susijusių su skulptūros menu, akademijoje, tačiau finansinės aplinkybės neleido to daryti. Jis savarankiškai domėjosi šia meno šaka, sekė kitų meistrų darbus. Pats tautodailininkas į savo darbą žiūri filosofiškai ir sako, kad jis vis dar yra mokymosi procese.
Žinių ar miego trūkumas gaminant koplytstulpius jaunimo negąsdina
„Jei bus gyvas nors vienas tautos atstovas, jis neš žinią“, – apie kryždirbystės išlikimą sako A. Sakalauskas. Anot jo, nors gali pasigirsti nuomonių, kad ši meno šaka miršta, taip iš tikrųjų nėra, nes jaunimas ima vis daugiau domėtis kryždirbystės tradicijomis, o pats Algimantas sulaukia ne vieno norinčio išmokti daryti kryžius ar koplytstulpius.
„Iš pradžių jaunimui buvo labai svarbūs kompiuteriai, dabar jau truputį aprimo, jiems jau reikia kažkokių dvasinių dalykų, pojūčių. Dalis jaunimo mokosi aukštosiose mokyklose, bet šalia to jiems reikia ir tokios veiklos, todėl jie su užsidegimu pas mane mokosi“, – pasakoja tautodailininkas.
Nemaža dalis projekto „Misija Sibiras“ komandų narių taip pat yra praėję šią kryždirbystės mokyklą. Čia įgavę kryžių gaminimo žinių dalyviai vėliau gali jas panaudoti Sibire ar kitos lietuvių tremties ir kalinimo vietose ir paženklinti lietuvių tragedijos vietas atminimo simboliais. Pastarieji metai „Misija Sibiras‘19“ komandai buvo ypatingi – ji pirmoji iš visų ekspedicijų mokėsi gaminti ne vien kryžius, bet ir koplytstulpius.
„Kai pas Algimantą padarėm pirmuosius savo darbus, tai kryžiai buvo baigti, vienas koplytstulpis buvo pusiau baigtas, o kitas – klibantis, su stoge žiojėjančiom piršto pločio skylėm. Taip buvo dėl to, nes mes turėjom išmokti principą, kaip koplytstulpis yra daromas, kas su kuo dedasi, todėl mokantis nesistengėm padaryt viską labai tiksliai“, – pasakoja „Misija Sibiras‘19“ dalyvis Manvydas Borusas.
Jei nori padaryti koplytstulpį, kuris būtų tvirtas ir papuoštas liaudiškais motyvais, reikia bent savaitės laiko, tačiau tokios prabangos komanda ekspedicijoje negali sau leisti, todėl koplytstulpių gamyba užsitęsdavo iki išnaktų.
„Vien nubraižyt viską man truko vieną naktį. Kol aš braižiau, vieni šveitė stulpą, kiti dar kažką darė. Padaryti pirmąjį koplytstulpį truko tris naktis. Kiekvieną naktį prie jo praleisdavome po daug valandų. Jei pradėdavom apie 9–10 valandą vakare, tai baigdavom apie 2–3 valandą ryte.
Truputį kliudė tamsa, bet tu visada turi ciklopą ant kaktos, matai savo brėžinį ir pjauni. Tik būdavo momentų, kad vieni negalėdavo pradėti darbų, kol kiti nepadarydavo tam tikrų detalių. Tai pjovėjai kartais ant pjūklų miegodavo: pjauna, pjauna, išpjauna, susideda rankas, atsiremia ir snaudžia. Tada ateina kitą darbą daryti, pajudini, žmogus pramerkia akis papurto galvą ir žiūri kokį sekantį veiksmą atlikti“, – apie koplytstulpių gamybos užkulisius pasakoja M. Borusas.
„Misija Sibiras‘19” dalyvis sako, kad po ekspedicijos susilaukė nemažai klausimų, ar nesiruošia kokį koplytstulpį pats padaryti. Vaikinas teigia, jog tokios minties neatmeta, bet tam reikia ne vienų rankų, tad, kol kas, džiaugiasi savo ir visos komandos darbu – dviem koplytstulpiais Kazachstane.
Vienas iš koplystulpių buvo pastatytas Prostornoje kaime, buvusio lagerio, kuriame kalėjo lietuviai teritorijoje, o antrasis – Dolinkos kapinėse. Kapinių teritorijoje jau nebėra ženklų, rodančių, jog tai kapinės, todėl komanda pastatydama koplytstulpį stengėsi išsaugoti ne vien lietuvių, bet ir visų čia palaidotų politinių kalinių atminimą.
„Aš manau, kad labai gražu, kai tai žmogus daro ne vienas, nes paskui tas rezultatas labai džiugina ir suteikia ne vienam žmogui ypatingus jausmus, o visai komandai. Kryždirbystė yra mūsų kultūros dalis ir yra malonu prie jos prisidėti, nuvežti į svetimus kraštus, kur to nėra, bet visada primins, jog kažkada čia būta lietuvių“, – sako M. Borusas.
Delfi.lt publikuoja straipsnių ciklą, skirtą paminėti projekto „Misija Sibiras“ 15 metų jubiliejų. Jame aptariami ne tik projekto „Misija Sibiras“ per visus gyvavimo metus pasiekti rezultatai, bet ir supažindinama su projekto virtuve bei pačia tremties istorija. Daugiau informacijos apie projektą www.misijasibiras.lt, o norintys padėti projektui gyvuoti dar ilgiau kviečiami apsilankyti aukojimo portale www.aukok.lt.