Vos mus atvykusius į Balchašą pasitiko ir kone visos kelionės metu lydėjo dabar jau į pensiją išėjusi žurnalistė Tamara Timofejevna Grigorjeva.
„Atvažiavote labai geru laiku, dabar yra šiek tiek vėsiau, prieš kelias dienas čia buvo 40 laipsnių“, – vos susipažinusi su mumis patikino Tamara.
Temperatūra pasikeitė kardinaliai
Mums atvykus Balchaše buvo apie 30 laipsnių šilumos ir greitai supratome, kodėl Tamara, pati visada pasidabinusi gėlėmis puošta skrybėle, rimtai priminė nepamiršti pasitepti kremu nuo saulės.
Kadangi iš prigimties esu šaltarankė, o Karagandoje buvome gerokai atvėsinti 8 laipsnių šilumos, vasariška temperatūra neišgąsdino. Be to, karštį sklaidė čia gūsiais pakylantis vėjas, tad kartais, kad ir kaip keistai atrodė komandos bendražygiams, mano oda pašiurpdavo.
Kad saulė čia itin kaitri, supratau pažvelgusi į greitai paraudusią savo nosį. Po memorialo tvarkymo darbų Balchašo lageryje ir pusdienio visiškai atvirose stepėse, kuriose nėra nė menkiausio šešėlio, nuo peršalimo Karagandoje vis dar varvanti nosis pasipuošė ir šašais.
„Karagandoje netikėtai mus užklupusį lietų ir vos 8 laipsnius siekiančią temperatūrą Balchaše pakeitė mūsų visų išsiilgtas kazachiškas karštis. Dėl šios priežasties visi Karagandoje taip pravertę šilti rūbai, kuriuos dauguma vilkėjo trimis sluoksniais, staiga tapo visiškai nereikalingi. Jei Karagandoje norėjosi karšto dušo, Balchaše visiems tiko šaltas. Adaptacijai laiko daug neturėjome, todėl persiorientuoti teko greit. Manau, kad šį išbandymą visi sėkmingai atlaikėme“, – kaip sekėsi prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų pasakoja ekspedicijos dalyvis Gytis Račkauskas.
Prieš 80 m. buvo tik plynos stepės
Šiuo metu Balchašas yra kurortinis miestas, nors, pasakoja Tamara, kiek daugiau nei prieš 80 metų čia buvo tik plikos stepės. „1937 metais čia buvo pastatyta metalurgijos gamykla, ją statė tuo metu geriausi Rusijos specialistai“, – istorija dalinasi ji. Jos teigimu, pagrindinis Balchašo žemės turtas – čia randami metalai.
Tiesa, šis kurortas yra kiek kitoks, nei esame įpratę matyti Lietuvoje. Jame vis dar klesti pramonė, todėl aplink milžinišką, šio miesto pasididžiavimu tapusį ežerą įprastas vaizdinys – rūkstantys dūmai iš įvairių gamyklų kaminų. Šis miestas, pasak pašnekovės, tapo pramonine zona po to, kai buvo atidarytas Kounrado karjeras. Tamaros teigimu, didžioji dalis vietinių dirba mieste ir jo apylinkėse veikiančiose pramoninėse gamyklose.
Be to, kraštovaizdis čia gerokai skiriasi ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo šiauriau esančios Karagandos. Pačiame mieste pamatyti žalumos praktiškai neįmanoma, o centrinę miesto aikštę taip pat juosia smėlynai.
„Nukeliavus daugiau nei 300 km į pietus kraštovaizdis ryškiai pasikeitė – pasimatė pusdykumės, žemi, tankūs krūmokšniai dingo iš akiračio, vietoj jų nebeliko nieko, išskyrus akmenis. Kartais važiuodavome dešimtis kilometrų matydami tik plynas lygumas ir kalvas.
Artėdami prie Balchašo pamatėme archajiškumo pėdsakų – įvairias gyvulių kaimenes ganančius piemenis. Kai kurie buvo ant žirgų, kiti, suradę menką pavėsį, slėpdavosi nuo kaitrios saulės. Kitokios ir kapinės – Karagandoje jos apaugusios medeliais, žolynais, vyšnaitėmis, nepraeinamos. Balchaše dėl karšto ir sauso klimato kapinėse beveik visai nebuvo želdinių ir buvo galima matyti kitą kapinių galą“, – savo įspūdžius, kuriuos paliko Balchašo miestas, pasakoja Antanas Urbonas.
Visos miesto gatvės veda prie ežero
Dažnas atvykėlis vos apsilankęs šiame mieste, vietinių teigimu, traukia tiesiai prie Balchašo ežero. Kaip pasakoja Tamara, net miestas yra suprojektuotas taip, kad visos gatvės vestų šio ežero link.
Kodėl pasirinktas toks sprendimas, supratome pamatę ežerą: vanduo žydras it vandenynas, o jo dydis tiesiog užgniaužia kvapą. Dažnai kazachai šį vandens telkinį vadina Kazachstano Baikalu. Giliausia šio ežero vieta – daugiau nei 25 metrai.
Ežeras vilioja ne tik turistus, bet ir žvejus, tačiau, kaip teigė vietinio muziejaus gidas, dėl aktyvios pramoninių gamyklų veiklos šiuo metu žuvų kiekis Balchaše yra sumažėjęs net 10 kartų. Gido teigimu, Balchaše perdirbamos ne tik vietinės, bet ir iš Baltijos jūros atvežamos žuvys.
„Balchašo ežerą, kurio kito kranto nematyti, galima vadinti jūra. Jis turbūt yra tikra atgaiva vietiniams – mieste žolė nuo karščio visai išdžiuvusi, kur ne kur galima pamatyti žalumos, bet turbūt tik dėl to, kad ji nuolat laistoma. Vanduo ežere šiltas, o jo spalva yra žaliai mėlyna, tad nenuostabu, kad vietiniai karštos dienos vakare patraukia būtent į šią vietą“, – sako A. Urbonas.
Miestas pastatytas kalinių
Nors pats Balchašo miestas dabar traukia smalsuolius, jo atsiradimo istorija kur kas liūdnesnė. Kone visą jį pastatė kalėjusieji lageriuose, tarp jų – ir lietuviai, todėl vaikštant po šią gyvenvietę ne kartą sukirbėjo mintis, kad tai – ant kaulų pastatytas miestas. Nejauku suprasti ir tai, kad jei ne visa tūkstančius gyvybių nusinešusi priverstinio darbo sistema, Balchašo šiandien, ko gero, nė nebūtų žemėlapiuose.
Kaip pasakoja Tamara, kaliniai iš Balchašo lagerio buvo pėsčiomis varomi į dabartinę miesto teritoriją, kur statė namus, gamyklų cechus ir iki šiol čia stūksančius didingus kultūros namus, kuriuose apsilankė ir „Misija Sibiras’18“ dalyviai.
Pasak pašnekovės, kultūros namai iki šiol išliko autentiški nuo 1940 m., esą buvo perdažytos tik kelios sienos, o mums besilankant į krūvą buvo sukrautas pirmojo holo grindinys. Kaip patikino kultūros namų darbuotoja, šiuo metu čia vyksta remontas.
Šiuose kultūros namuose, sako Tamara, koncertavo ne tik Rusijoje gerai žinomi atlikėjai, aktoriai, bet pasirodymus represijos aparato administracijai rengdavo ir kaliniai, nes nemažą jų dalį sudarė išsilavinusi inteligentija.
Nakvynei įsikūrėme internate
Patys Balchaše įsikūrėme čia esančiame internate, kuriame mūsų viešnagės metu vaikų nebuvo, tačiau ši įstaiga veikia iki šiol.
Ilgais, mėlynai nudažytais koridoriais nužingsniavome iki miegojimo vietų ir man pasirodė, kad internatas itin klaidus. Jau vėliau ne kartą buvau pasukusi ne tuo keliu, kuris veda išėjimo link.
Internato darbuotojai mums atvykus jau buvo paruošę kambarius. Viename kambaryje buvo po keliolika lovų, o dušai priminė aplinką iš kažkokio seno seno filmo. Kadangi tualetuose nebuvo jokių unitazus skiriančių pertvarų, o durys neužsirakino, ant popieriaus lapo užrašėme „užimta“ ir pakabinome ant durų rankenos.
„Pirmas klausimas, kurį kėliau sau – ar šis internatas yra laikinai nakvynei, pavyzdžiui, atostogoms, vasaros stovykloms, ar jis vis dar aktyviai veikiantis? Sąlygos jame priminė vasaros namelį. Aš esu labai dėkingas už nakvynę ir stogą virš galvos, tačiau jeigu čia reikėtų gyventi ilgesnį laiką, tikrai pradėčiau jausti privatumo stoką – po 10 ir daugiau lovų kambariuose, klozetai be skiriamųjų sienelių, elektros lizdų nebuvimas“, – šypsosi ekspedicijos dalyvis Lukas Klusis.