Dvi savaites trukusios ekspedicijos metu šešiolika jaunuolių sutvarkė Gadalėjaus, Tulūno, Jevdokimovo, Algatujaus, Bogotyriaus, Salancy, Kamenkos, Parogo ir Vesiolyj kapines.
Po Sibirą komanda keliavo ant pečių nešdami po dvidešimt ar net daugiau kilogramų sveriančias kuprines. Klimato bei gyvenimo sąlygos ne vienam buvo tikras iššūkis – palapinės, stovyklavietės, kelios paros be galimybės nusiprausti ar gauti pakankamai vandens. Vis dėlto visi sėkmingai įveikė visus iššūkius.
Sunykusias kapines aplankiusi ir tvarkiusi komanda patyrė ir nusivylimų. Nuvykus į Salancy kapines, paaiškėjo, jog dar 2005 metais čia stovėjusio kryžiaus nebėra.
Per šias dvi savaites ne vieną iššūkį patyrusi komanda vienbalsiai tikina, kad stipriausias emocijas patyrė tvarkydami Algatujaus kapines. Į šio, jau išnykusio, kaimo apylinkes komanda iš Jevdokimovo vyko pėsčiomis.
32 kilometrus įveikę jaunuoliai rado visiškai sudegusius kryžius, kai kurie gulėjo ant žemės. Buvo sunku suvokti, kad vieta, kurioje styrojo kelios nudegusių kryžių dalys – kapinės.
Tik pradėjus valyti mišką, išryškėjo kauburėliai, buvo rasta daugiau kryžių likučių.
„Šios kapinės yra labai svarbios vien dėl to, jog „Misija Sibiras’17“ dažnai kalba apie tai, kaip svarbu išsaugoti istoriją. Kai aplankome tas vietas, kuriose gyveno tremtiniai, turime galimybę patys pamatyti ir prisiliesti prie tos istorijos, kai apsilankome kapinėse, kur palaidoti tremtiniai, mes turime galimybę prisidėti prie istorijos išsaugojimo, bet čia kryžiai yra sudegę, kai kurie visai sunykę. Tai yra tikrasis istorijos išsaugojimas. Jei ne mes, jei ne čia ir dabar, tos kapinės būtų apskritai išnykusios, nebūtų žinomos. Būtent dėl to šios kapinės šioje misijoje man yra pačios svarbiausios ir emociškai stipriausios“, – pasakojo „Misija Sibiras’17“ komandos narė Raminta Kėželytė.
Po Algatujaus kapinių tvarkymo komanda buvo padalinta į dvi dalis: viena leidosi į 70 kilometrų žygį aplankyti Katarbėjuje gyvenančių tremtinių bei jų artimųjų, o kita – tvarkyti Bogotyriaus, Salancy, Kamenkos bei Parogo kapines.
Vėl susijungusi komanda sutvarkė Vesiolyj kapines, kurios įkurtos ant aukšto kalno viduryje pušyno. Vesiolyj kaimo taip pat jau nebėra, kapinės nyksta.
„Padarėme viską, ką suplanavome. Ir nors labai ilgai ruošiausi, rinkau medžiagą, kai kurias kapines rasti buvo nelengva, bet viskas susiklostė sėkmingai“, – pasakojo ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.
Ekspedicijai Sibire ne pirmus metus vadovaujantis A. Fokas pabrėžė, kad džiaugiasi šiuo projektu, kuris vienija motyvuotus jaunuolius. „Komanda puikiai žino tiek asmeninius, tiek bendrus tikslus, – kalbėjo A. Fokas. – O mūsų bendras tikslas yra aiškus – išsaugoti istoriją gyvą.“
Pasidomėjus, kuriose kapinėse, jo nuomone, buvo išlieta daugiausia prakaito, A. Fokas neskubėjo išskirti nė vienos vietos. „Visos kapinės yra vienodai svarbios. Net jei ten palaidotas tik vienas lietuvis, – tikino ekspedicijos vadovas ir kiek pasvarstęs tarė. – Nors svarbiausią darbą padarėme Algatujaus kapinėse, iki artimiausios ekspedicijos, kuri turėtų būti gal po trisdešimties metų, ten jau būtų nieko nebelikę, o mes pastatėme tris kryžius. Jei nebūtume čia atvykę, per kokius penkerius metus tie sudegę kryžiai būtų tiesiog sunykę.“
Į Irkutską iš Alzamajaus komanda 10 valandų keliavo traukiniu, iš jo lėktuvu dar penkias valandas skrido į Maskvą. Vilnių iš Maskvos po dvylika valandų trukusios kelionės „Misija Sibiras’17“ komanda pasiekė traukiniu.
„Misija Sibiras’17“ komanda – jaunuoliai nuo 18 iki 32-ejų metų. Kartu su vadovu Arnoldu Foku į ekspediciją šįmet keliavo Liudas Šiukšteris, Inesa Ulichina, Agnė Pašvenskaitė, Martynas Norkūnas, Laimis Kasperavičius, Aurimas Rapalis, Raminta Kėželytė, Emilė Jasiulevičiūtė, Kristina Pocytė, Simona Budreckaitė, Birutė Noreikaitė, Nerijus Pranckevičius, Dovydas Žiogas, Tomas Oičenka ir Saulius Baliūnas.
Ekspedicijos metu komanda sutvarkė 9 kapines bei pastatė 9 kryžius. Į Irkutską, nuo Vilniaus nutolusį apie 6 tūkstančius kilometrų, jaunuoliai keliavo net kelias paras. Irkutsko srityje nukeliavo daugiau kaip pusantro tūkstančio kilometrų ne tik pėsčiomis, bet ir sunkvežimiais, autobusais ar net valtimis.