Po skrydžio, kurio metu „pradingo“ net penkios valandos (tiek laiko pasisuko į priekį), šešiolika jaunuolių atvyko į Irkutską, kurio apylinkėse tvarkys lietuvių tremtinių kapavietes.
Pirmoji stotelė – Gadalėjus. Po penkias valandas trukusio skrydžio į kelis šimtus nuo Irkutsko nutolusį Gadalėjaus kaimą „Misija Sibiras’17“ komanda vyko nedideliu autobusiuku. Ištvermingesni, miego nepakirsti, jaunuoliai Irkutską matė tik pro autobusiuko langus.
Irkutskas – niūrus miestas, iškabinėtas įvairiaspalvėmis iškabomis, kurios jau gerokai nusitrynę nuo slenkančio laiko.
Gadalėjaus kaime atvykėlius pirmiausia pasitiko karvės ir arkliai. Šie, kaip tikrieji kaimo šeimininkai, vaikštinėja tiesiog gatvėse.
Kaimelio ilgis – 8 kilometrai. Iš abiejų pagrindinės gatvės pusių stovi jau gerokai pagriuvę namai. Patamsėjusias medines namų sienas puošia tik ryškiaspalviai langų apvadai arba kiemus juosiančios daugiausia žydros tvoros.
Į šią vietovę daugiausia lietuvių buvo ištremta 1949-ųjų kovą. Skaičiuojama, kad Gadalėjuje buvo įsikūrę apie 70 lietuvių šeimų. Tiesa, atskirų lietuvių kapinių čia nėra, mūsų tautiečiai čia buvo laidojami kartu su vietiniais gyventojais bei tremtiniais iš kitų šalių.
1989 metais šiame kaime lankėsi ir ekspedicijos, kurios metu buvo į tėvynę parvežta kelios dešimtys tremtinių palaikų, komanda. Iš šių kapinių buvo išgabenti Sibire tragiškai žuvusio Povilo Gražio palaikai.
„Misija Sibiras’17“ komanda, įžengusi į kapines, pamatė krūptelėti verčiantį vaizdinį: keturi mediniai kryžiai jau gerokai patriušę – du iš jų gulėjo tiesiog ant žemės, kiti du jau krypo žemėn, ant jos numetę savo skersinius.
Trijų kapų žymės vis dar aiškios. Aišku ir tai, jog trijų tremtinių palaikai buvo išgabenti – kapo vietą žymėjo tik kapo borteliai, paguldyti ant pievos.
Ir nors vos atvykus į Irkutską planai buvo vis dar migloti – lietuviams pavyko sėkmingai gauti medienos bei per vos kelias valandas ne tik atgaivinti nušiurusius medinius kryžius, bet ir pagaminti dar tris naujus, kuriuos papuošė metalinis kryželis su visų „Misija Sibiras’17“ komandos narių vardais.
„Neįtikėtina, kad viskas vyko per vieną dieną: pusryčiai Maskvoje, skrydis lėktuvu, šešių valandų kelionė autobusiuku ir dar visas kapinių tvarkymas“, – po nuveiktų darbų, stovėdami prie iškeltų kryžių, įspūdžių bei darbų gausa stebėjosi komandos nariai.
Pačiame Gadalėjuje jau kelias dešimtis metų negyvena nė vienas lietuvis, tačiau vietinės moterys, pastebėjusios atvykėlius, tvarkančius kapus, suskubo pamatyti juos iš arčiau. „Čia ilsisi tragiškai žuvęs jaunuolis“, – pasakojo viena moteris, tačiau nebeprisiminė nei jo vardo, nei pavardės.
Moterims buvo sunku prisiminti ir kito vyro vardą, su kuriuo viena jų ilgą laiką susirašinėjo ir šiam grįžus į tėvynę.
Gadalėjaus kaimo gyventojos nusistebėjo, jog ši jaunuolių grupė nė nepažįsta čia palaidotų žmonių, o tiesiog tęsia dvyliktus metus gyvuojančią misiją – puoselėti ir nepaleisti gyvos istorijos, kuri skausmu apliejo ne vieną tautiečių dešimtmetį.
Jau rytoj „Misija Sibiras’17“ komandos narių laukia nauji iššūkiai – dar vienas kaimas bei kitos kapinės, kuriose taip pat iškils jaunuolių rankomis padaryti kryžiai.