Kaip sakė oro uoste mus pasitikę Lietuvos ambasados Kazachstane atstovai, dienomis temperatūra šokteli ir iki 30–40 laipsnių šilumos.
„Dalyviai turėjo ilgą kelionę, kadangi Kazachstane yra trimis valandomis vėliau, Astaną pasiekėme vėlai, todėl šiandien pagrindinis tikslas pailsėti, išsimiegoti ir pasiruošti sekančiai labai intensyviai dienai“, – vos atvykus sakė vienas ekspedicijos vadovų Arnoldas Fokas.
Išlydėjime liejosi emocijos
O diena tikrai buvo ilga. Jau 5.40 val. ant pečių užsidėjau kuprinę, paglosčiau savo katę, kuri įtariai žvelgė į bagažą ant mano nugaros, ir patraukiau susitikti su bendražygiais. Išsidalinome bendrus daiktus, puodus, pjūklus, reples, palapines, pirštines ir kt., kurie pasitarnaus kelionėje. Parepetavome „Mūsų dienos kaip šventė“ dainą, pasvėrėme kuprines.
Artėjant 8 val. viduje pradėjo kilti keistas jaudulys, kuris kiek aprimo jau pajudėjus Geležinkelio stoties link. Kažkurią akimirką, žingsniuojant Vilniaus gatvėmis, pajutau, kad į mus krypsta praeivių žvilgsniai. Gal juos traukė didelės kuprinės, gal paženklinti marškinėliai, bet iki pat išvykimo vietos mus lydėjo nesibaigiantys sveikinimai, linkėjimai, rankų paspaudimai ir pravažiuojančių automobilių signalai.
Stotyje komandą sutiko būrys žmonių. Atvirai prisipažinsiu, nesitikėjau nei tokios publikos, nei tokio emocijų pliūpsnio. Nesu formalių renginių gerbėja, todėl buvau tikra – atstovėsim, pasifotografuosim, pakalbėsim ir trauksim į kelią.
Bet visas mano galvoje sudėliotas planas sužlugo tą pačią akimirką, kai prie mikrofono priėjo vienos šių metų ekspedicijos dalyvės Aistės Eidukaitytės mama. Gal todėl, kad atrodė, jog ji jaudinasi labiau už mus pačius, o gal todėl, kad jos palinkėjimuose „gero kelio“, „sėkmės“, „saugios kelionės“ jautėsi tiek motiniško rūpesčio, akyse pradėjo kauptis ašaros. Ne tik man.
„Stovėti jau ne žiūrovų pusėje yra visai kitoks jausmas. Regis, viską, ką veikėme pastaruosius mėnesius, visos emocijos kaupėsi ir sprogo šią akimirką. Jaudulį keitė atsakomybė, atsakomybę dėkingumas visiems atėjusiems palaikyti ir išlydėti. Ir jų buvo tiek daug, tad supratau, kokia ši misija svarbi ne tik man, bet ir daugeliui kitų“, - jau sėdėdama lėktuve sakė šiųmetės ekspedicijos narė Agnė Goldbergaitė.
Kita ekspedicijos dalyvė Viltė Ambrazaitytė teigė, kad labai nori padėkoti susirinkusiems į išlydėtuves: „Norisi visiems kartu ir kiekvienam atskirai pasakyti didelį „ačiū“ už kiekvieną apkabinimą ir kiekvienas ašarotas akis. Man visą laiką buvo graudu, nes palaikymas buvo milžiniškas. Ir nors atrodo, kad tai trumpa ekspedicija, bet jau dabar prasideda kažkas naujo“.
Nesklandumai oro uoste
Atvykusių į oro uostą mūsų laukė rimta užduotis – supakuoti kuprines taip, kad šios saugiai ir su visu savo turiniu pasiektų Kazachstaną. Patikėkite, kiekvienas kartas, kai tenka ieškoti reikiamo daikto kuprinėje ar į ją įdėti ką nors naujo yra tikras iššūkis. Jau vien todėl, kad pamiršus išimti ar įdėti vieną daiktą tenka atsegti, atrišti, o tada vėl surišti, užsegti ir suveržti.
Ir ši garbė man teko. Ne kartą. Iš pradžių pamiršau į vidų įdėti kuprinės išorėje buvusį kilimėlį, po to – puodelį. Visi savo kuprines apvyniojome plėvele ir jos tapo panašios į didelius kokonus, kuriems nebaisus joks bagažo skyriuje įprastas mėtymas.
Bet jau po 20 minučių iš bagažą registravusios oro uosto darbuotojos išgirdau trikdantį klausimą: „Ar neturite bagaže elektronikos, pavyzdžiui, „power banko“ (nešiojimo įkroviklio – DELFI)?“ Tą akimirką mano veidas, matyt, gerokai išbalo. „Turiu. O negalima?“ – pasiteiravau. Darbuotoja mandagiai paaiškino, kad bagažo skyriuje neleidžiama jokia elektronika, nes esą keičiantis slėgiui ji gali užsidegti.
„Taip vienas lėktuvas sudegė. Teks viską atpakuoti ir išimti“, – ramiai pasakė ji. Kaip sakoma, trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Tokių „laimingųjų“ buvo bent keturi.
Tolimesnis kelias iki lėktuvo praėjo be didesnių kliūčių. Tiesa, 12.40 val. turėjęs įvykti skrydis kartą buvo atidėtas. Laimei, tik dvidešimčiai minučių.
Ekspediciją perplanavo per kelias savaites
DELFI primena, kad pirminis šiųmetės ekspedicijos tikslas buvo Sibiras, Krasnojarsko kraštas. Visą birželio mėnesį apie šį kraštą, ten tremtus, gyvenusius ir ten tebegyvenančius lietuvius buvo renkama informacija, dėliojamas ekspedicijos maršrutas.
Tačiau birželio pabaigoje „Misija Sibiras’18“ dalyvius pasiekė žinia, kad Rusijos ambasada šio projekto dalyviams atsisako išduoti vizas. Dėl šios priežasties kardinaliai teko keisti ekspedicijos planus ir kelionę planuoti ne į Sibiro taigą, bet į Kazachstano stepes ir pusdykumes.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18“ dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.
„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – anksčiau sakė A. Fokas.