Niekas nežinojo, kaip atrodys projektas
Projektas „Misija Sibiras“ nebuvo pirmasis pradėjęs organizuoti ekspedicijas į Sibirą – vos tik atkūrus nepriklausomybę pradėta vykti į šį kraštą, siekiant parsigabenti ištremtųjų palaikus. Visgi 2005 metais gimusi idėja organizuoti ekspedicijas, į kurias vyktų daugiausia jauni žmonės, buvo unikali.
Projekto idėjos užuomazgos atsirado Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos Asamblėjoje priėmus rezoliuciją, teigiančią, jog jaunimas yra pilietiškas ir patriotiškas, bet jam ne visada užtenka tradicinių formų tai išreikšti. „Sausio 13-osios ar Vasario 16-osios minėjimai nėra tos formos, kuriomis jaunimas nori rodyti pilietiškumą, todėl buvo ieškoma būdų, kaip jaunimas galėtų pasireikšti“, – projekto atsiradimo priežastis prisimena tuometinis Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Šarūnas Frolenko.
Be siekio parodyti, kad Lietuvos jaunimas yra pilietiškas, ir noro jį įtraukti į netradicines veiklas, ne mažiau svarbus tikslas – puoselėti jaunų žmonių istorinę atmintį. Trėmimų tema buvo pasirinkta ne atsitiktinai, nes pasak Š. Frolenko, ši istorijos dalis dar nėra taip nutolusi, o jai tuomet nebuvo skiriama itin daug dėmesio: „Buvo sudėtinga galvojant, ką būtų galima nuveikti šioje temoje. Tremties istorija slypi už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, sunku prie jos prisiliesti.
Vygaudas Ušackas tuo metu pasiūlė pirminę idėją organizuoti ekspedicijas, labai daug komandoje diskutavome, bet nusprendėme pabandyti. Tai buvo eksperimentas, niekas nežinojo, kaip viską tiksliai daryti, organizuoti, niekas neturėjo patirties, todėl nebuvo aišku, apie ką bus šis projektas.“
Pirmoji ekspedicija 2006 metais į Sibirą vyko trimis kryptimis: Irkutską, Komiją ir Tomsko-Tiumenės sritį. Vėliau daugiausia buvo organizuojamos vienos krypties ekspedicijos į Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietas. Iš viso per projekto gyvavimą suorganizuota 18 ekspedicijų, daugiausia į Rusijos Federaciją, taip pat buvo vykstama ir į Kazachstano bei Tadžikistano Respublikas.
Vietos, į kurias nesinori sugrįžti
Vaizdas, kuris dažniausiai šokiruoja į Sibire esančias lietuvių kapines atvykusius ekspedicijos dalyvius, – sutriušę ir išvirtę lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis papuošti kryžiai, aptrūnijusios, sugriuvusios kapų tvorelės. Didžioji dalis tokių kapinių labai apleistos, todėl sunku suprasti, tai kapinės ar miškas. Gaivališka Sibiro gamta sparčiai pasiglemžia tiek lietuvių atminimo simbolius, tiek pačias kapines, kurių „Misija Sibiras“ komandos ir vyksta tvarkyti.
Lietuvių kapinėse komandos rasdavo ir palaidotų vyresnio amžiaus, ir jaunų žmonių, kartais pasitaikydavo ištisos vaikų kapinės. „Praeivi, kas aš buvau, tu esi, kas aš esu, tu būsi“, „Vargingas Sibiro kelias parklupdė mane amžiams ilsėtis jo žemėje“, „Nuliūdę tave paliekam Sibiro kapuos, nežinia, kur mus likimo vėjas nupūs“, „Mano tauta, ilgu man tavęs“, – tokie ir panašūs užrašai ant kryžių ženklino į tėvynę nesugrįžusių ir svetimame Sibiro krašte atgulusių lietuvių likimus. Labiausiai ekspedicijų narius trikdydavo rasti žmonių kaulai, besimėtantys apie kapavietes, kuriuos išnešiodavo laukiniai gyvūnai.
Kitokias lietuvių kapavietes komandos rasdavo atvykus į Kazachstaną ir Tadžikistaną, kur ištremtus lietuvius alino ne vien šaltis, bet ir nepakeliamas karštis bei darbai šachtose, kitose pavojingose vietose. Nors šiose šalyse aplankytos kapinės dažnu atveju taip pat skendėdavo miškuose, o kapai būdavo tiek apaugę, kad juos vargiai pavykdavo rasti, didžioji dalis betoninių ir akmeninių paminklų su lietuviškai ar kirilica užrašytų lietuvių pavardėmis leido suprasti, kad čia ilsisi tautiečiai.
Ekspedicijų metu ne tik lankomi ir tvarkomi lietuvių kapai, nemažai dėmesio skiriama susitikimams su pačiais lietuviais, kurie į Lietuvą taip ir nebegrįžo. Susitikimų metu dokumentuojama ne tik tautiečių istorija, bet ir stengiamasi gauti naudingos informacijos, kuri gali praversti ieškant daugiau lietuviškų kapų tose apylinkėse.
„Misija Sibiras“ nėra tik misija į Sibirą
Nors projekto veikla didžiąja dalimi sukasi apie ekspediciją, ne ką mažiau svarbios ir įgyvendinamos iniciatyvos, kurios spėjo tapti tradicija. „Aš džiaugiuosi, kad projektas įgavo savo atšaką – Gedulo ir vilties dienos minėjimą – ir kad sugebėjo trėmimus parodyti kitaip. Man atrodo, kad tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių ir likimų skaitymo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ šiai dienai suteikė dar didesnę prasmę ir gerokai didesnį žmonių įtraukimą ir prisilietimą prie pačios istorijos“, – sako pirmųjų ekspedicijų organizatorius Š. Frolenko.
Minėtoji akcija kasmet vyksta birželio 14-ąją ir trunka visą parą – tiek laiko skirtinguose Lietuvos miestuose skaitomi Lietuvą priverstinai palikusių žmonių likimai. Šiemet akcija vyko virtualiai, siekiant nesukurti terpės COVID-19 viruso plitimui, todėl skaitymai buvo perkelti į specialiai Gedulo ir vilties dienos minėjimui skirtą platformą, pasiekiamą adresu www.birzelio14.lt.
Koronavirusas ne tik koregavo birželį vykusios akcijos konceptą, bet ir paties projekto veiklą – šiemet ekspedicija į Sibirą neišvyks, todėl tam tikros veiklos bus perkeliamos į Lietuvą.
„Turbūt būtų keista, jeigu „Misija Sibiras“ metai praeitų be jokių iššūkių ir šiemet tuo iššūkiu tapo pandemija. Visgi, projektas jau seniai peržengė ekspedicijos ribas ir tikroji misija vyksta čia, Lietuvoje, todėl tikrai nežadame sustoti ir tik dar stipriau imtis istorinės atminties veiklų. Per 15 metų projektas tapo savotišku pilietiškumo kokybės ženklu, todėl jaučiame, jog galime imtis ir naujų, reikalingų veiklų, kurios prisidėtų prie istorijos išsaugojimo“, – teigia projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.
Delfi.lt publikuoja straipsnių ciklą, skirtą paminėti projekto „Misija Sibiras“ 15 metų jubiliejų. Jame aptariami ne tik projekto „Misija Sibiras“ per visus gyvavimo metus pasiekti rezultatai, bet ir supažindinama su projekto virtuve bei pačia tremties istorija. Daugiau informacijos apie projektą www.misijasibiras.lt, o norintys padėti projektui gyvuoti dar ilgiau kviečiami apsilankyti aukojimo portale www.aukok.lt.