Atvykus į Igarką praėjusį trečiadienį “Misija Sibiras” komanda jau kitą dieną išskubėjo ieškoti apleistų lietuviškų kapinių. Jos nuo už Šiaurės poliarinio rato esančio Igarkos centro nutolusios apie keturis kilometrus.
Aptikę pirmąsias kapinių tvoreles ir nuvirtusius kryžius jaunuoliai suprato, kad jų laukia daug darbo. Kapinių plotas – daugiau nei hektaras. Visa teritorija apaugusi krūmais, medžiais, kryžiai nuvirtę.
Netoli kapinių įsikūrę stovyklą jaunuoliai kapinėse dirbo visą savaitę. Kasdien tvarkoma teritorija vis panašėjo į kapines, o ne tiesiog mišką, kurį rado “Misija Sibiras” dalyviai.
Išvalius teritoriją komanda atstatinėjo kryžius, kurie beveik visi nebeturi užrašų arba mirusiųjų vardai ir pavardės sunkiai įskaitomos.
Per porą dienų ir bemiegių naktų komanda taip pat pastatė devynis kryžius. Trys iškilo prie 2000 m. pastatyto paminklo lietuviams atminti, trys – netoli pelkės kapinių centre, likusieji – prie įėjimo.
“Nuveikėme įspūdingą dalyką. Pats netikėjau, kad mes galime tai padaryti, ypač kai pamačiau, kaip tos kapinės atrodo”, - palikus Igarką ir netoli jos įsikūrusią “Misija Sibiras” stovyklą kalbėjo ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.
Jis apie kapines turėjo informacijos iš tremtinių pasakojimų, senų nuotraukų.
“Žinojau, kad kapinių situacija ir padėtis yra prasta, bet nesitikėjau, kad tokia prasta bus. Pamatęs kapines supratau, kad bus sudėtinga čia mums. Tikrai buvo nelengva: buvo kas pirmas dienas dirbo, dirbo, o vėliau neliko jėgų, trūko poilsio. Žmonės tikriausiai nėra pripratę prie tiek daug fizinio darbo. Visai kita yra dirbti sunkiai vieną ar pora dienų, o čia viskas užsitęsė savaitę”, - tęsė A. Fokas.
Ekspedicijos vadovas džiaugėsi, kad per savaitę pavyko pasiekti gerų rezultatų kapinėse ir pastatyti net devynis kryžius.
“Svarbu, kad šitos kapinės nebūtų pamirštos. Gerai būtų jei po kokių penkerių metų ar kažkada, atvyktų kita ekspedicija, kuri prisidėtų prie kapinių valymo”, - pastebėjo A. Fokas.
Paskutinėmis kapinių tvarkymo dienomis projekto dalyviams teko padirbėti ir naktimis. Skubėti ir dirbti baltosiomis naktimis teko dėl to, kad pavėluotai atkeliavo mediena.
“Nusprendus, kad ekspedicija nuvyks į Igarką, nusprendėme ieškoti pjautos medienos. Kartais ekspedicijose, jei nėra galimybės naudojame apvalią medieną, bet čia dauguma kryžių padaryti iš pjautos medienos, todėl nenorėjome rinktis kito stiliaus. Pradėjus domėtis apie medieną, sužinojome, kad Igarkoje nėra jokios lentpjūvės ir nėra naujai pjautos medienos, nepaisant to, kad prieš dvidešimt metų čia veikė labai didelė lentpjūvė. Sukontaktavus su igarkiečiais buvo pasiūlytas pigiausias variantas pirkti medieną Krasnojarske ir atplukdyti į Igarką”, - kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, mediena kryžiams į Igarką atvyko tuo pačiu metu kaip ir “Misija Sibiras” dalyviais, tačiau į pačias kapines dėl savaitgalio atkeliavo vėliau nei planuota. Devyni kryžiai Igarkos lietuvių tremtinių kapinėse buvo pagaminti iš maumedžio.