Išskirtinės architektūros pastate "Misija Sibiras" dalyviai aplankė čia įrengtą interaktyvią parodą GULAG'o muziejuje.
Muziejuje projekto dalyviai apsilankė prieš išskrisdami į Igarką, kurioje tvarkys vienas iš didžiausių lietuvių tremtinių kapines.
GULAG'o muziejus įkurtas buvusiame gyvenamajame name. Dabar čia užsuka buvę gyventojai ir bando atrasti, kur iš tiesų buvo jų butas ir kas dabar toje vietoje eksponuojama.
Pastatas muziejui buvo ruošiamas dvejus metus. Architektai dirbo prie dizaino, navigacijos, kad viskas padėtų suprasti muziejaus esmę. Be pagrindinės ekspozicijos salės yra kino salė, konferencijų salė, kur aptariama lagerių tematika.
Pirmojoje muziejaus salėje lankytojus pasitinka autentiškos durys iš skirtingų Sovietų Sąjungos kalėjimų. Iš durų sukuriamas celės dydžio erdvė, įkurią užėję žmonės gali pajusti, kokio dydžio patalpose teko nelaisvėje būti 15 ir daugiau kalinių.
"Reikia užeiti į šios instaliacijos vidų, kad suprastumėte, kokiomis salygomis Didžiojo teroro metu, 1937-1938 m. buvo laikomi žmonės", - projekto dalyviams pasakojo gidas.
Tokioje kelių kvadratinių metrų kameroje galėjo patekti bet kas.
Tokiose patalpose laikytinir išgyvenę amžininkai pasakoja, kaip jiems buvo sunku tokiose patalpose miegoti, kartu toje pačioje patalpoje reikėjo ir tuštintis.
Tokiose kamerose buvo naudojama ir kankinimo priemonė "Laiko mašina", kuri neleido žmonėms miegoti, o po ilgo nemiegojimo žmonės prisipažindavompadarę bet kokį nusikaltimą.
Po tyrimo ir tardymo paskyrus bausmę kaliniai buvo išsiunčiami į lagerius, kur tapdavo GULAG'o kaliniais.
Muziejaus komanda vykdo daug ekspedicijų, kurių metu renkami eksponatai. Pavyzdžiui, vienos durys į muziejų atgabentos visai neseniai - po ekspedicijos urano kasyklos lageryje.
Muziejuje taip pat pakabintas tipinio lagerio žemėlapis.
"Čia žodis tipinis yra labai svarbus, nes kai žinai, kad tokia stovykla skirta 5 tūkst. žmonių irnyra tipinė, parodo šios sistemos mastą", - toliau pasakojo gidas.
GULAG'o sistema visiškai ignoravo bet kokias žmogaus teises: koncentracijos stovyklos buvo įrengtos tokiose vietose, kur žmonėms sunku išgyventi, o apie kokias nors žmogaus teises nebuvo net kalbos.
Muziejuje atskleidžiamas visas Didžiojo teroro sistemos veikimo mechanizmas. Čia galima rasti dokumentų kopijas, kuriose nurodyti žmonių skaičiai, kiek jų reikėjo nušauti, kiek areštuoti.
"Čia matote dokumentą, kuris nurodo naikinimo mastus skirtingose Sovietų Sąjungos regionuose. Tokių dokumentų buvo labai daug. Pirmame stulpelyje galite matyti skaičių, kiek žmonių turi būti nušauti, antrame - kiek patalpinta lageriuose. Kartu galite matyti atskirus regionus kaip Azerbaidžanas, Baltarusija", - kalbėjo gidas.
Į muziejų užsuka įvairių tautybių asmenų, susipažinti kaip jų bendrataučius paveikė teroro mechanizmas. Muziejaus bilietų kasoje dirba pusiau lietuvė, kurios senelio lemtis viename iš lagerių yra iki šiol nežinoma.
"Į muziejų atėję lankytojai taip pat pasakoja savo šeimų tragiškas istorijas, kas tik patvirtiną visą istorijos dramatizmą", - pridėjo gidas.
"Misija Sibiras" dalyvius po muziejų vedžiojęs maskvietis taip pat pasakojo, kaip Stalinui pavyko išlaikyti lojalią aplinką, kad sugalvota naikinimo schema nesugriūtų.
"Kai kas Rusijoje sako, kad Stalinas nežinojo apie tai, koks žudymo aparatas veikė, tačiau čia matote skaičius sąrašų su turimais nužudyti asmenų skaičiais, ant kurių radome Stalino parašą, - toliau pasakojo gidas. - žmonės klausia, kaip Stalinas kontroliavo jam pavaldžius asmenis. Jis tam turėjo labai įdomų mechanizmą. Šių žmonių vaikai, žmonos buvo suimami".
Pats gidas prisipažįsta, kad jo senelis mirė lageryje, tačiau vieno iš jo draugų - buvo tas, kuris savo parašu pasmerkdavo kitus žiauriam likimui.
"Mes su juo bendraujame ir kalbame, kaip mums bendrauti. Tačiau jis supranta, kas įvyko ir analizuoja, nešioja savyje liūdesį, kurį perduos savo vaikams ir anūkams", - kalbėjo gidas.
GULAG'o muziejuje taip pat sukurta nuotraukų vizualizacija, kur nuolat keičiasi nuo šios sistemos nukentėjusių žmonių istorijos. Jų surinkta tiek, kad visas nuotraukas pavyktų pamatyti tik muziejuje praleidus visus metus ir į jas žiūrint visą parą. Didžiojo teroro metais 1937-1938 iš viso nužudyta mažiausiai 700 tūkst. žmonių.
Ekspozicijoje taip pat galima rasti autentiškų daiktų iš lagerių. Pavyzdžiui, ant drabužių skiaučių rašytų laiškų, kalinių gamintų žaislų, drabužių bei kitų istoriją menančių daiktų.
"Yra sakančių, kad GULAG'o dėka buvo pastatyta šalis. Jie pripažįsta, kad sistema buvo žiauri, bet tiki, kad tai padėjo vystyti ekonomiką. Bet mes manome, kad yra neteisinga net kelti tokį klausimą. Tiem žmonėms, kurie sako tokius teiginius turime paskaičiavimą, kuris rodo, kad pagaminti plytą koncentracijos stovykloje kainavo tris kartus daugiau, nei ji būtų pagaminta įprastinėje gamykloje, nes lageryje reikia išlaikyti didelę infrastruktūrą, turėti apsaugą ir pan.", -pastebėjo gidas.
Muziejuje taip pat veikia savanorių centras, kuriame žmonės padeda dirbti su nuo lagerių nukentėjusių asmenų gyvais liudijimais, tiek įrašytais vaizdo formatu, tiek raštu.
Ekspozicijoje taip pat yra statybinių medžio detalių, ant kurių kaliniai palaikę savo įrašus. Ne visi kalinai buvo siunčiami į jau pastatytus lagerius. Dalis keliavo, pavyzdžiui, į tuščias Sibiro vietoves, kur patys turėjo pastatyti koncentracijos stovyklas. Statydami ant rąstų, lentų jie palikdavo žinutes ateities kaliniams.
Lageriuose kaliniams buvo nurodytos normos, kiek darbo jie turi atlikti per dieną. Jei norma buvo neįvykdoma, mažinamas jų maisto davinius.
"Kaip tik vakar žiūrėjome įrašą moters interviu, kuri sakė, kad neįvykdžius normos, ji dienai gaudavo tik 300 g duonos ir puodelį vandens", - gyvenimą lageriuose iliustravo gidas.