Kadangi Kazachstane gerokai skiriasi klimatas, aplinka ir gamta, vienas svarbiausių klausimų – medikamentai, kuriuos reikia pasiimti. Ir, žinoma, visapusiškas pasiruošimas netikėtiems susitikimams su nematytais ir nebūtinai draugiškais Vidurinės Azijos gamtos gyventojais, tokiais kaip gyvatės, vorai ar skorpionai.
Ši diena man irgi turėjo būti kuprinės diena. Vakar visą vakarą laužiau galvą, kokius vaistus susidėti, kiek šampūno įsipilti, kiek rūbų ilgomis rankovėmis imti. Bet planus netikėtai pakoregavo keistas ir net komiškas įvykis – į ausį įskridęs naktinis drugelis.
Istorija lyg ir juokinga, bet tą akimirką supratau, kiek bėdos visai komandai galėtų pridaryti koks nors staigus nesuplanuotas įvykis, reikalaujantis medikų įsikišimo. Ir atsakomybės svoris dar truputį padidėjo.
Galėjau tikėtis bet ko – širšės įgėlimo, kojos nikstelėjimo, erkės pasigavimo, bet kad naktį gulint lovoje į ausį įskris naktinis drugelis – niekada. Iš pradžių gan naiviai tikėjausi, kad ilgai ten neapsistos ir išskris. Bet, patikėkit, tas plasnojimas ausyje toli gražu ne toks malonus kaip „drugeliai pilve“. Naktį įlašinti ausies lašai drugelio neišplovė, tad teko pagalbos prašyti medikų.
„Laba diena, aš tokiu keistu klausimu. Man naktį į ausį įskrido drugelis ir aš po kelių dienų išvažiuoju į kelionę. Gal kas nors galėtų man jį ištraukti?“ – išberiu litaniją paskambinusi į savo polikliniką.
Kitam ragelio gale – tyla. „Aha, tas drugelis kur?..“ – įtariai sako registratūroje dirbanti moteris. „Ausyje“, – patikinu. Liepia ateiti, bet įspėja, kad gali tekti važiuoti į Lazdynus. Kaip priekaištą namie palikau pustuštę kelionės kuprinę ir patraukiau į polikliniką.
Čia mane greitai pakviečia į procedūrinį, apžiūri seselė. „Matau sėdi ten“, – sako ji. Ir su pincetu ištraukia drugelį lauk.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi, pagalvoju mintyse. Bet saugoti save likus vos kelioms dienoms iki ekspedicijos norom nenorom tampa visų dalyvių prievole, nes bet koks sveikatos sutrikimas gali greitai išmušti iš vėžių ne tik patį, bet ir visą komandą.
Tęsiu pasiruošimą – kuprinė, susitikimai, pasakojimai. Jau liepos 19 d. 8 val. ekspedicijos dalyviai lauks jūsų Vilniaus geležinkelių stotyje, Geležinkelių muziejaus kiemelyje (Geležinkelio g. 16, Vilnius), kur vyks „Misija Sibiras'18“ išlydėjimas.
Primenu, kad šiais metais keliausime į Kazachstano Respubliką, Karangos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkes, kur buvusiuose lageriuose buvo kalinami ir kankinami tūkstančiai lietuvių. Daugelis jų nebegrįžo namo, o dalies lietuvių kapinių surasti tiesiog neįmanoma, nes jos neturi jokių skiriamųjų ženklų. Todėl šiais metais ekspedicijos laukia sudėtinga užduotis – surasti ir sutvarkyti išlikusias lietuvių atminties vietas.
Ekspedicijos planą teko kardinaliai keisti po to, kai Rusijos Federacijos ambasda Lietuvoje nusprendė neišduoti vizų. Todėl liepos 17 d. turėjusi išvykti ekspedicija šiais metasi iškeliaus dvejomis dienomis vėliau.
DELFI primena, kad intensyvus pasiruošimas ekspedicijai vyko visą birželio mėnesį. Projekto dalyviai birželio 14-ąją minėjo Gedulo ir vilties dieną, kuri tradiciškai prasidėjo Visuotine tylos minute. Šiemet prie iniciatyvos prisijungė mokyklos, bibliotekos, bendruomenės, valstybinės institucijos.
Iš karto po Visuotinės tylos minutės, 13 val. Net dešimtyje Lietuvos miestų startavo tremtinių ir politinių kalinių atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurios metu parą laiko buvo skaitomi tremtų ir kalintų lietuvių vardai ir pavardės bei likimai. Šiais metais visuose miestuose buvo prisiminti 105 000 represijų žiaurumus patyrusių asmenų.
Iš karto po Gedulo ir vilties dienos, birželio 16-17 d. „Misija Sibiras’18“ komanda leidosi į žygį, kurio metu lankėsi pas kryždirbį Algimantą Sakalauską. Taip pat ekspedijos dalyviai lankė buvusius tremtinius, šie susitikimai tęsis iki pat išvykimo į Kazachstaną.