Tremtiniai pasakoja, kad jų kelionė į Sibirą trukdavo dvi, tris savaites arba mėnesį. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl sunku įsivaizduoti, kaip bėgdavo laikas gyvuliniame vagone, iš kurio net nebuvo leidžiama išeiti pasivaikščioti. Kaip atrodė laikotarpis iki pasiekiant savo tremties vietą, sutiko papasakoti tremtinė Onutė Gurevičiūtė.
Su ja susitikome Tuskulėnų rimties parke – simbolinėje vietoje, menančioje žiaurius XX a. įvykius. Šio parko teritorijoje slapta buvo užkasti sovietinio režimo aukų palaikai. Su sovietų represijomis susidūrė beveik visi Onutės Gurevičiūtės šeimos nariai. Pirma, sovietų valdžia kankino ir į lagerius ištrėmė du Onutės brolius ir seserį, vėliau 1949 m. kovo 25 d., penkiolikmetė O. Gurevičiūtė kartu su tėvais buvo ištremta į Irkutską.
Prakalbus apie tremties pradžią moteris ima pasakoti: „Pamenu, ištrėmė mus per gavėnią, Didįjį penktadienį. Tėvui kareiviai sako „Imk kirvį ir važiuosim“, o mes su mama stovim, žiūrim, nei iš vietos negalim pajudėti. Visas kūnas nutirpo. Taip Velykas sutikom vagone“.
Onutė Gurevičiūtė tremtyje išbuvo 9 metus, per juos spėjo subręsti, kaip moteris, ištekėti ir apsiprasti su sunkia tremties kasdienybe. Moteris, kaip ir daugelis kitų tremtinių, jautė begalinį norą grįžti į Lietuvą, todėl dabar džiaugiasi galėdama laisvai čia gyventi. Visgi ji neslepia, kad būtų įdomu nuvykti į Sibirą bei pažiūrėti, kaip atrodo tos vietos, kuriose buvo praleista jaunystė.
Ne ką mažesnį norą nuvykti į Sibirą ir prisiliesti prie šalies istorijos jaučia ir jaunimas. Tai rodo projekto „Misija Sibiras“ patirtis: kasmet sulaukiama daugiau nei tūkstančio atrankos anketų tų, kurie nori vykti į ekspedicijas lietuvių tremties ir kalinimo vietose. Apie tokių kelionių ypatumus pasakoja Lukas Paltanavičius – „Misija Sibiras‘16“ ekspedicijos Igarkoje dalyvis.
Maldos, giesmės, liūdesys – viskas sukosi viename vagone
Tremtinė O. Gurevičiūtė pasakoja, kad žinojo, kas laukia lietuvių tremtyje, todėl bijojo, jog vieną dieną ištrems ir ją. Vis dėlto, su tėvais nesislapstė, nes jautė, jei valdžia juos pagaus, tikrai ištrems į Šiaurę, kur gyvenimo sąlygos bus nepakeliamos.
Kovo 25 dieną, ryte, apie 9 valandą, O. Gurevičiūtė pamatė atvykstančius kaimynus su pakinkytu vežimu. Mergina iš karto suprato, kad kartu atvyksta ir sovietų kariai išvežti jos su tėvais, tad instinktyviai bėgo slėptis į tvartą tarp šieno.
„Vienas sargybinis matė, kaip aš įbėgau į tvartą, bet nieko nesakė, nežinau, kodėl nestabdė, bet kitas ėjo manęs ieškoti. Aš jaučiu, kad kažkas čiupinėja už galvos ir nieko nesako, galvoju, tai matyt mane nušaus. Iš baimės, kad nenušautų, išlindau. Pasirodo, manęs ieškojo kareivis su kaimynu, kuris dar padėjo pasislėpti. Kareivis klausia, ko bėgau, o aš tik verkiau“, – tremties pradžią prisimena tremtinė.
Moteris sako, kad jai ir tėvams labai pasisekė, jog gavo porą valandų susikrauti daiktus. Į maišus šeima krovė viską: rūkytą mėsą, miltus, žirnius, drabužius, patalynę. Visa tai padėjo šeimai išgyventi pirmus sudėtingus metus Sibire.
Istorikas Simonas Jazavita patvirtina, jog išvažiavimas iš namų ir keliavimas vagonu buvo vienas labiausiai tremtinius traumavusių momentų. O. Gurevičiūtė kelionę į Sibirą taip pat prisimena, kaip itin sunkią: labiausiai ją slėgė draugų, mokytojų ilgesys.
„Prasidėjo kelionė. Labai įdomi kelionė“, – ironiškai apie važiavimą vagonu atsiliepia O. Gurevičiūtė. – „Kas ant grindų miegojo, kas ant lentų, kažkas turėjo kibirą, tai padėjo prie durų, kad būtų, kaip tualetas, kažkas pakabino užuolaidą, jog jį pridengtų, tai tokie patogumai. Mūsų vagone važiavo keturios šeimos, kiekviena užsiėmė po kampą. Netrukus ėmėme vieni pas kitus vaikščioti ir susipažinti.
Dienom dažniausiai stoviniuodavom, o naktį važiuodavom, bet vis tiek bandydavome pamiegoti, nes negali visai nepailsėt. Dienomis melsdavomės, šnekėdavome, moterys mokėjo visokių giesmių, tai giedodavom. Aš pasilipus ant gultų žiūrėdavau pro langelį, buvo įdomu matyt besikeičiančią gamtą.
Vyrai dažniau išeidavo iš vagono, nes reikdavo išpilti kibirus, o taip pat parnešti duodamo lakalo – labai neskanus maistas, nesupratome, ką ten mums duodą. Mes pirmą kartą išeiti „pasivaikščioti“ galėjome tik po poros savaičių, kai nuvežė toli už Uralo. Susitvarkydavom gamtinius reikalus ir pareidavom. Per visą tą laiką buvau ir susirgusi, ir spėjau pasveikti. Kelionės tikslą pasiekėme visi. Įdomiausia buvo, kai atvažiavom į vietą...“ – ima juoktis pašnekovė.
Kadangi per tris savaites nebuvo įmanoma nusiprausti, tik atvykus į Irkutską lietuviai buvo suvaryti į dušą. Moterys ir vyrai buvo atskirti, tačiau tremtinę tokie vaizdai šokiravo. Paauglei buvo nedrąsu išsirengti, kartu su visais maudytis, o vėliau matyti, kaip prižiūrėtojai aiškina, kur eiti ir ką daryti.
Visos kelionės metu O. Gurevičiūtė nežinojo, kur atvyks ir kokie darbai lauks jos bei tėvų. Tik pasiekus Irkutską Gurevičių ir dar kelias šeimas susodino į sunkvežimius ir išvežiojo po kolchozus. Šeimai dar teko visą naktį keliauti iki Kačugo rajono, kur dideliame kolūkyje iš viso gyveno 15 šeimų.
Ilgas pasiruošimas ir vis tiek kamuojanti nežinomybė
„Misija Sibiras‘16“ ekspedicija vyko į vieną tolimiausių kraštų – Igarką. Kad komanda ją pasiektų, teko keliauti keliomis transporto priemonėmis: traukiniu, lėktuvu, keltu ir autobusu. Vis dėlto, į daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusį kraštą komanda nuvyko ne per mėnesį, o 4 dienas.
Visos „Misija Sibiras“ ekspedicijos išlydimos iš Vilniaus geležinkelio stoties, taip tarsi pagerbiant tremtinius, kurie į Sibirą taip pat išvykdavo iš skirtingų Lietuvos geležinkelio stočių.
„Traukiniu važiavome iki Maskvos, paskui lėktuvu skridome iki Krasnojarsko, o Krasnojarske susidūrėme su dviem variantais: arba Jenisiejumi plaukti iki Igarkos, arba vėl skristi lėktuvu. Kadangi plaukimas laivu būtų užtrukęs dar 4 dienas, nusprendėme taupyti laiką, kurio ir taip neturėjome daug. Kadangi Igarkos oro uostas, kuriame nusileidome, buvo saloje, iš jos į žemyninę dalį plaukėme su keltu, o, kad pasiektume pirmąjį savo tašką, dar turėjome pavažiuoti ir autobusu“, – kelionės maršrutą apibūdina „Misija Sibiras‘16” ekspedicijos dalyvis L. Paltanavičius.
Vaikinas sako, kad kelionė nebuvo sunki, Lukas spėlioja, kad galbūt dėl to, nes jai buvo nemažai ruošiamasi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Be to, pasak vaikino, tai tik kelios dienos, ne savaitės.
„Mes ekspedicijai ruošėmės ir visi kartu, ir atskirai. Visi žinojome, kad praleisim tam tikrą laiką palapinėse, kad reikės tam tikrų darbo įrankių, batų žygiavimui ir panašiai, tad tam ruošėmės, kad nebūtų didelių sunkumų.
Kitas ne ką mažiau svarbus pasiruošimo etapas – moralinis pasiruošimas. Čia jau ruošėmės kiekvienas labai skirtingai. Aš daugiausia dėmesio skyriau domėjimuisi savo šeimos istorija. Mano močiutė su seneliu susipažino tremtyje, todėl norėjau sužinoti, kas vyko mūsų šeimoje. Besidomėdamas išsiaiškinau, kad iš viso su tremtimi, lageriais ir kalėjimais susidūrė bene 30 giminaičių“, – tokį pasiruošimą prisimena vaikinas.
Tremtinių ir ekspedicijos dalyvių kelionės į Sibirą yra nesulyginamos. „Mes ten pabuvom tik savaitę, medžius papjovėm, kapines tvarkėm, bet tikrai nėra kuo skųstis, juk esam jauni, tvirti, turėjom maisto ir galėjom pamiegoti. Viskas mūsų rankose. Negali lygintis su tremtiniais, ką jie turėjo išgyventi, ir ką mes. Visgi yra skirtumas, kur dvi valandos pasiruošimo, o kur keli mėnesiai“, – aiškina L. Paltanavičius, tačiau gerai pagalvojęs atranda vieną panašumą – nežinomybė.
Ekspedicijos dalyvis pasakoja, kad keliaujant galvoje buvo begalės minčių. Viena vertus, komanda žinojo, kur vyksta, kita vertus – visai nežinojo, ko tikėtis: kokias kapines ras, kiek laiko truks jų tvarkymas ir panašiai. Dėl to ne vieną komandos narį kamavo nežinomybės jausmas.
„Tuo metu lyg ir susitapatini su tremtiniais. Tremtiniai nežinojo, kur jie keliauja, nežinojome ir mes. Bet laimei, mes žinojome, kad greit grįšim. Tik ten nuvykus ir pamačius supranti, su kokia sunkia kasdienybe susidūrė mūsų seneliai. Viena yra skaityti memuarus, visai kas kita pačiam prisiliesti prie istorijos“, – sako Lukas.
2016 metais Lukas su komanda tvarkė vienas didžiausių lietuvių tremtinių kapinių Sibire. Kapinių plotas – daugiau nei hektaras, visa teritorija apaugusi krūmais ir medžiais, didžioji dalis kryžių buvo nuvirtę, dalis jų paskendę pelkėti pradedančioje kapinių dalyje. Komanda savaitę valė miško perimetrą ir atstatinėjo kryžius. Per porą dienų komanda pastatė 9 kryžius.
Delfi.lt publikuoja straipsnių ciklą, skirtą paminėti projekto „Misija Sibiras“ 15 metų jubiliejų. Jame aptariami ne tik projekto „Misija Sibiras“ per visus gyvavimo metus pasiekti rezultatai, bet ir supažindinama su projekto virtuve bei pačia tremties istorija. Daugiau informacijos apie projektą www.misijasibiras.lt, o norintys padėti projektui gyvuoti dar ilgiau kviečiami apsilankyti aukojimo portale www.aukok.lt.