Marija Čyvaitė – neseniai bakalauro studijas Čikagoje baigusi Amerikos lietuvė, projekto „Misija Sibiras‘19“ dalyvė. Nors mergina gimė ir užaugo Amerikoje, drąsiai sako esanti lietuvė, puikiai kalba lietuviškai, o liaudiškų dainų ir tautinių šokių, matyt, moka daugiau nei daugelis jos bendraamžių, gyvenančių Lietuvoje.

Dėl laiko juostų skirtumo su Marija nėra taip paprasta susiskambinti. Visgi, merginą pavyksta pakalbinti, o pirmasis įspūdis pradėjus vaizdo pokalbį maloniai nustebina. Marija pasipuošusi istoriniais marškinėliais, kuriuos dėvėjo ir Lietuvos krepšininkai, ir sirgaliai 1992 metų Barselonos olimpiadoje, toje pačioje, kur lietuviai įveikė Rusijos rinktinę 4 taškų persvara ir iškovojo pirmąjį nepriklausomos Lietuvos medalį. Tai leido suprasti, kad lietuviški simboliai ir pati istorija Marijai ne svetima.

Marija Čyvaitė Kazachstane. „Misija Sibiras“ nuotr.

Tarp Lietuvos ir Amerikos tarpinė stotelė pabėgėlių stovykloje

Tik prasidėjus II pasauliniam karui ir trėmimams Lietuvoje apie 60 tūkstančių lietuvių ėmė trauktis į vakarus galvodami, kad karas pasibaigs, šalis vėl bus laisva ir galės į ją sugrįžti. Daugelis išvažiavo galvodami, kad iš Lietuvos pasitraukia vos kelioms savaitėms, tačiau kelios savaitės virto ištisais metais dipukų (Displaced persons – perkeltieji asmenys) stovyklose Vokietijoje.

„Lietuviai buvo tikri karo pabėgėliai, kurie neturėjo, kur grįžti, ir negalėjo sugrįžti į savo šalį, nes joje būtų buvę nesaugu. Dipukų stovyklose taip pat buvo sunkumų, grėsmių, kaip bombardavimas, nepriteklius, skurdi buitis, plėšikavimas, grąžinimas į Sovietų Sąjungą. Tačiau nepaisant to, lietuviai stovyklose veikė labai aktyviai: įkūrė mokyklas, Baltijos šalių universitetą, leido laikraščius ir žurnalus.

Žinoma, jie jautė savotišką graužatį, kad likimo broliai kažkur miškuose, tautiečiai tremiami į Sibirą. Tai nebuvo visiška trauma, kokią patyrė tremtiniai, kur yra gyvybės-mirties klausimas, bet kaip tu gali jaustis matydamas savo draugus, giminaičius miškuose“, – dviprasmišką išeivijos situaciją komentuoja istorikas, Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis.

Iš dipukų stovyklos bene 30 tūkstančių lietuvių išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas – daugiausia žadančią šalį. Tarp išvykusiųjų buvo ir Marijos proseneliai bei seneliai. Tačiau Marija daugiausia istorijų apie dipukų gyvenimą sužinojo iš arčiausiai gyvenančios močiutės Aldonos, su kuria dažniausiai matosi.

Marijos seneliai prie vežimo, kuriuo iš Lietuvos atvyko į Vokietijos dipukų stovyklą Grevene

Marijos proseneliai buvo mokytojai, todėl žinojo, kad jei neišvyks iš Lietuvos, jie bus ištremti kartu su kitais lietuviais: „Pavyzdžiui, mano proseneliai su močiute, iš mamos pusės, dipukų stovyklose praleido apie penkis metus. Tie, kurie į stovyklas atvyko 20-ties metų ir vyresni, jiems buvo labai sunku, nes reikėjo pasirūpinti, kad vaikai būtų pavalgę, jei norėjo vykti į Ameriką, rasti rėmėją joje. Tuo tarpu vaikai čia jautėsi gerai, lankė lietuviškas mokyklėles, šoko tautinius šokius, prisijungdavo prie ateitininkų ar skautų organizacijų.“

Tautinių šokių šokėjos Niujorke

Tam, kad lietuviai persikeltų iš pabėgėlių stovyklų, reikėjo gauti tam tikrus dokumentus, įrodančius, jog juos Amerikoje kas nors priims ir padės susirasti darbą. Tik turint tokius patvirtinimus buvo galima gauti leidimą gyventi JAV.

„Senoji Amerikos lietuvių generacija labai rūpinosi pabėgėliais ir stengėsi padėti tuos dokumentus gauti kuo greičiau. Pavyzdžiui, kunigai mišių metu per pamokslus ragino užsirašyti tuos, kurie gali priimti savo kraštiečius“, – pasakoja A. Antanaitis.

Amerikoje įsikurti lietuviams nebuvo lengva, čia jų laukė sunkus ir menkai apmokamas darbas fabrikuose, tačiau esminis privalumas – galimybė gyventi laisvame krašte. Tai leido lietuviams jungtis į draugijas ir organizacijas ir stiprinti šalies kultūrą bei tradicijas.

„Čiurlionio“ ansamblis Klivlande

Nuo vilčių netrukus sugrįžti iki sprendimų apsigyventi svetur

„Kai mano močiutė atvyko į Ameriką, jai buvo 14 metų, taigi ji buvo tokio amžiaus, kad jau galėjo suvokti, kad išvyksta iš tėvynės. Amerikoje ji pabaigė gimnaziją, universitetą, dirbo kvalifikuotą darbą, bet visada savo vaikams sakė, kad reikia išsaugoti lietuvių kultūrą, reikia daryti viską, kad būtų išsaugotas lietuviškumas, nes kažkada visi grįš į tėvynę“, – sako Marija.

Dipukų stovyklos gimnazijos laida. Gimnazijoje mokėsi Marijos senelis Vytautas Kamantas

Nors lietuviai tikėjo, kad į tėvynę galės sugrįžti tik pasibaigs karas, 50 metų užsitęsusi sovietų okupacija sužlugdė daugelio planus. Per šį ilgą laikotarpį lietuviai Amerikoje spėjo įsitvirtinti, sukurti šeimas, tuo tarpu Lietuvoje jų niekas nelaukė. Vis dėlto, kaip istorikas A. Antanaitis sako, jie turėjo labai stiprų vidinį užtaisą, kuris padėjo sukurti savotišką mažąją Lietuvą Amerikoje ir taip pat padėti lietuviams, siekiantiems nepriklausomybės.

Dipukai pasižymėjo aktyvia kultūrine veikla, tačiau jiems rūpėjo ne tik lietuviškumo išsaugojimas, bet ir Lietuvos bei kraštiečių likimas. Istorikas A. Antanaitis pasakoja, kad Amerikoje virė diskusijos, kaip po sovietmečio reiks organizuoti Lietuvos švietimą, kaip greičiau atstatyti ekonomiką, kokia bus politinė santvarka ir panašiai.

Šaltasis karas užsitęsė, tačiau tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Amerikos lietuviai įnirtingai stengėsi padėti savo šaliai. „Blokados laikotarpiu, kada nebuvo medikamentų, lietuviai organizavo programas, kuriomis konteineriais siuntė ir medikamentus, ir gydymo įrankius, sergantys vaikai buvo vežami gydyti į JAV, vyko gydytojų mainų programos.

Švietimo sistemoje Amerikos lietuviai taip pat labai padėjo. APPLE (Amerikos pedagogų talkos Lietuvos švietimui) programa rūpinosi, kaip sovietinį mokymo būdą transformuoti į vakarietišką ir labiau sėkmingą, Amerikos ir Lietuvos mokytojai diskutavo, kaip ugdyti laisvą žmogų. Profesoriai iš Amerikos vyko į Lietuvą dėstyti, to pavyzdys gali būti Vytauto Didžiojo universitetas.

Pagalbos pavyzdžių galima rasti labai daug, tad, jei ne užsienio lietuviai, mūsų ėjimas į vakarus būtų užtrukęs. Gal nebūtų Baltarusijos variantas, bet Ukrainos – galbūt. Net jei dabar ir matome daug minusų, Lietuva nebūtų taip greit tapusi modernia vakarietiška šalimi“, – aiškina istorikas A. Antanaitis.

Nemirštančios tradicijos

„Lietuvybė mums įskiepyta, o kalbėti dviem kalbomis – dovana“, – pradeda Marija, paklausta, ką jai reiškia Lietuva.

Nors Marija ir jos tėvai gimė ir užaugo Amerikoje, visa šeima kalba lietuviškai ir puoselėja lietuviškas tradicijas. Vis dėlto, mergina prisipažįsta, kad ne visada noriai ėjo tuo keliu, kurį jai rodė tėvai ir seneliai.

„Aš labai gerai prisimenu, kaip grįždavau iš mokyklos ir norėdavau tėvams papasakot, kaip sekėsi, bet tada jie sakydavo – kalbam lietuviškai, o man buvo sunku išreikšti savo mintis. Tuomet supykdavau ir nekalbėdavau.

Ypač sunku buvo, kai šeštadieniais reikdavo anksti keltis ir važiuoti į mokyklą, o prieš tai penktadieniais vakarais daryti namų darbus. Dėl to negalėjau eiti susitikti su draugais ir buvo liūdna. Bet kai atėjau į gimnaziją, tada sąmoningai pradėjau skaityti lietuviškas knygas ir domėtis, ar teisingai viską sakau“, – kalbos mokymosi procesą prisimena Marija.

Pirmoji pažintis su Lietuva buvo 2015 metais, kuomet Marijai buvo 18 metų. Pasirodo, Amerikoje iš pasakojimų susidaręs įspūdis, kad čia visi vaikšto gintariniais karoliais, šoka tautinius šokius ir dainuoja liaudiškas dainas, buvo klaidingas.

„Kai atvažiavau, pastebėjau, kokie čia visi gražūs, pasipuošę, tai buvo neįprasta. Bet atvykus supratau, kodėl lietuviai tiek daug rašydavo apie tėvynę: miškai, ežerai... iš tikrųjų labai gražu“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijasi Marija.

Paskutiniais metais Marija į Lietuvą grįžo kelis kartus dėl projekto „Misija Sibiras“. Kartu su „Misija Sibiras’19“ komanda mergina vyko į Kazachstaną tvarkyti tautiečių kapų, susitikti su vietoje gyvenančiais lietuviais ar jų palikuoniais bei pastatyti atminimo simbolius. Nors iki tol tremties tema Marijai nebuvo gerai žinoma, projekto dėka mergina išplėtė lietuvių istorijos žinias.

Marija Čyvaitė Kazachstane // „Misija Sibiras“ nuotr.
Marija Čyvaitė Kazachstane // „Misija Sibiras“ nuotr.
Marija Čyvaitė Kazachstane // „Misija Sibiras“ nuotr.

Grįžusi į Ameriką, Marija ėmė važinėti po lietuvių bendruomenes ir pasakoti, ką veikė ekspedicijoje, koks buvo jos tikslas. Taip projektas suteikė galimybę lietuvių bendruomenėms prisiliesti prie istorijos, o taip pat tapo savotišku tiltu, jungiančiu lietuvius Amerikoje ir Lietuvoje.

„Tai man – svajonių darbas. Galėčiau kiekvieną dieną kalbėti apie istoriją, jos išsaugojimą, ekspediciją. Susitikimų dėka istorija man tapo gyva. Kai susitinku su savo bendraamžiais, daug pasakoju, kodėl iš viso svarbu išsaugoti istoriją. Kartais jie negali suvokti, kodėl mes tvarkome tuos kapus, bet aš paaiškinu, kad lietuviams tai labai svarbu.

Po susitikimų sulaukiu žinučių, kad kai kurie draugai pradėjo skaityti knygas apie Lietuvos istoriją. Žinoma, visa grupė žmonių netaps Lietuvos istorijos ekspertais, bet bent paskatins susimąstyti“, – sako Marija.

Delfi.lt publikuoja straipsnių ciklą, skirtą paminėti projekto 15 metų jubiliejų. Jame aptariami ne tik per visus gyvavimo metus pasiekti rezultatai, bet ir supažindinama su projekto virtuve bei pačia tremties istorija. Daugiau informacijos apie projektą www.misijasibiras.lt, o norintys padėti projektui gyvuoti dar ilgiau kviečiami apsilankyti aukojimo portale www.aukok.lt.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)