Livonijos karas yra paskutinis karinis konfliktas, kurį vienareikšmiškai ir užtikrintai laimėjo Abiejų Tautų Respublika, o pergalę jame lėmė keletas veiksnių, iš kurių vienas svarbiausių – drąsus ir netikėtas K. Radvilos reidas į Rusijos gilumą, netikėtai užklupęs nepasiruošusį ir patį carą Ivaną Rūstųjį.
Karo išvakarės
Ekonomika ir auksas – vienos iš dažniausiai karus kėlusių priežasčių žmonijos istorijoje. Ne išimtis ir Livonijos karas.
Į šiaurę nuo tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių buvo įsikūręs jau gerokai nusilpęs ir vidinių konfliktų išvargintas Livonijos ordinas. XVI a. pirmoje pusėje Livonijos ordino žemėse ėmė sparčiai plisti protestantizmas. Protestantiškos idėjos buvo itin populiarios vokiškos diduomenės sluoksniuose – ši siekė didesnės nepriklausomybės nuo Romos bažnyčios ir vokiečių žemių. Tačiau iki pat Livonijos karo katalikų bažnyčia išlaikė stiprias pozicijas ordino valdose.
Prie ordino silpnėjimo prisidėjo ir keletas nesėkmingų karinių kampanijų.
Nors ir buvo vidinių nesutarimų, ordinas išsaugojo vieną reikšmingą aspektą – priėjimą prie Baltijos jūros ir jos prekybinių uostamiesčių, o tai jį darė itin patrauklų aplink stiprėjantiems kaimynams.
XVI amžiuje pastebimas nuoseklus populiacijos augimas vakarų ir vidurio Europos miestuose. Kruvinasis Trisdešimties metų karas (1618–1648) dar nebuvo prasidėjęs, išvengta didesnio masto karinių konfliktų, nebūta didelių epidemijų, o tai lėmė spartų miestų augimą Europoje. Tai reiškė stabiliai augančią maisto produktų paklausą didėjančiam kiekiui žmonių išmaitinti bei augančias kainas. Paklausą, prie kurios noriai ir labai pelningai galėjo prisidėti tiek Lietuvos, tiek Rusijos didikai. Tačiau tam, kad galėtų sėkmingai eksportuoti grūdus, jiems reikėjo priėjimo prie Baltijos jūros, ko neturėjo nei Rusija, nei Lietuva. Visų akys nukrypo į tarp didesnių valstybių įsispraudusį Livonijos ordiną.
Livonijos ordinas buvo pagrindinis Maskvos Didžiosios kunigaikštystės prekybos partneris ir svarbiausia tranzitinė stotelė. Bijodamas Maskvos sustiprėjimo ordinas dažnai ribodavo tam tikrų prekių ir specialistų judėjimą. 1554 m. baigėsi ordino ir Maskvos paliaubos, o deryboms dėl jų pratęsimo pasibaigus nesėkmingai 1557 m. įsiplieskė karinis konfliktas. Ordinas norėdamas apsaugos nuo Maskvos sudarė sąjungą su LDK – taip į konfliktą įtraukė ir Lietuvą.
Vienas ilgiausių konfliktų
Livonijos karas truko net dvidešimt penkerius metus ir buvo vienas ilgiausių karų ATR istorijoje. Karo metu pasikeitė net trys Lietuvos valdovai, Lietuva sudarė sąjunga su Lenkija, o Maskva galutinai susivienijo į Rusijos valstybę.
Po Kazanės ir Astrachanės chanatų sutriuškinimo sustiprėjusi ir gerokai išsiplėtusi Maskva, ko gero, tikėjosi lengvos pergalės prieš ordiną ir įsiveržė į jo teritoriją 1558 m. sausį. Po greitų pergalių dabartinės Estijos žemėse Maskva nepraėjus metams sudarė laikinas paliaubas ir pasisavino Taliną, Narvą ir Tartu, Danija užėmė Saremos salas, o pietinės ordino žemės su Rygos miestu tapo LDK protektoratu. Buvo aišku, kad karas tęsis tol, kol vienai pusei pavyks užvaldyti visas Livonijos žemes po viena vėliava.
1563 m. Rusijos pajėgos užėmė LDK rytuose buvusį Polocko miestą, tačiau po metų buvo sustabdytos Ūlos mūšyje. Tačiau ir nepaisant šios pergalės buvo aišku, kad karo veiksmai ilgam persikėlė į LDK žemes. LDK nepajėgė viena grumtis su Rusija, todėl nuspręsta ieškoti svarbaus sąjungininko, kuris padėtų tęsti kovą. 1569 m. pasirašyta Liublino unija, Lietuvos didžioji kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė nuo šiol sudarė vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Tačiau mirus paskutiniam Jogailaičių dinastijos atstovui Žygimantui Augustui, o pirmam karaliui iš užsienio Henrikui Valua soste ilgai neužsibuvus, didelių pergalių nepasiekta. Išskiriant laikinas trejų metų paliaubas 1571–1574, karo veiksmai ir toliau vyko LDK žemėse. Tik karaliumi išrinkus Steponą Batorą karas pagaliau pakrypo ATR naudai.
Rusų tvirtovės prieš ATR karo mašiną
Livonijos kare smarkiai išryškėjo skirtumai tarp LDK ir vėliau ATR kariuomenių bei Rusijos armijos. „Maskvos kariuomenės pagrindą sudarė įvairios karo prievolininkų kategorijos, užtikrinusios gausią, bet kokybiškai silpną kariuomenę, nemažą dalį kurios sudarė įvairūs nereguliarūs nacionaliniu pagrindu suformuoti kontingentai. Naujove tapo vadinamieji šauliai, sudaryti iš Maskvai pavaldžių miestų gyventojų – jie buvo geriau apmokyti ir labai efektyvūs miestų ir įtvirtintų pozicijų kovose, taip pat ir Europos šalių specialistai, kurių Rusijai pavyko prisikviesti ir nusamdyti, taip pat gausi artilerija ir gerai įtvirtinti pasienio miestai“, sakė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo istorijos centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, karo istorikas Valdas Rakutis.
O ATR kariuomenė buvo pritaikyta kitokiam karo stiliui. „Kovai su tokiu priešu Lietuvos kariuomenė turėjo vis dar pašauktinę kariuomenę, kurioje tolydžio didėjo samdomos kariuomenės reikšmė. Tačiau šiai samdomai kariuomenei trūko patikimo gyventojų sluoksnio, iš kurio buvo rekrūtuojami pėstininkai“, – teigė karo istorikas. Karo pabaigoje S. Batorui įvykdžius reformas kariuomenėje į lietuvių gretas įsiliejo naujai suformuoti sparnuotieji husarai.
Skirtumai tarp ATR ir Rusijos kariuomenių lėmė gana įdomų jėgų pasiskirstymą. Lietuviai buvo stipresni atvirame mūšyje tačiau ilgame tvirtovių ir apgulčių kare pranašumą įgaudavo rusai. „Lietuvos kariuomenė su lenkų pagalba tradiciškai laimėdavo lauko mūšius, tačiau tvirtovių kare dažnai reikėjo nusileisti maskvėnams, net ir gavus lenkų paramą“, – teigė V. Rakutis.
Reformavo kariuomenę
Neabejotinai svarbų vaidmenį kare atliko S. Batoro įvykdytos karinės reformos. „Stepono Batoro reformos daugiausia palietė samdomąją kariuomenę. Neradus sėkmingo būdo formuoti pėstiją, kurios pagrindą tradiciškai sudarė laisvi gyventojai su nemažu miesto gyventojų procentu techniniuose ir daugiau įgūdžių reikalaujančiuose pėstijos padaliniuose, buvo samdomi vengrai ir vokiečiai (daugiausia – Prūsijos ir Livonijos valdiniai). Šie gilias tradicijas turintys laisvieji žmonės buvo pajėgūs kovoti tvirtovių karą, o pagalbinės funkcijos aprūpinti kariuomenę ir izoliuoti priešo tvirtoves gulė ant Lietuvos ir Lenkijos tradicinės kavalerijos, kurioje taip pat didėjo samdos santykiais susietų karių“, – kalbėjo V. Rakutis.
Reformos palietė ir bene svarbiausia jėga ATR arsenale tapusią kavaleriją. Anksčiau lengvai ginkluoti husarai galiausiai tapo sunkiąja kavalerija. „Husarai, kaip smogiamoji Lietuvos kariuomenės dalis, dominavo Livonijos mūšių laukuose iki pat Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo (1611–1632) kariuomenės pasirodymo“, – teigė Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Vidmantas Airinis. „Husarus pačia pavojingiausia Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių formuote laikė Rusijos kariuomenė. Daugelio mūšių aprašymai rodo, kad caro pėstininkai nei ilgomis pikėmis, nei muškietų salvėmis neatlaikydavo ietimis smogiančių husarų atakų“, – kalbėjo V. Airinis.
Gindamasis karų nelaimėsi
Nepaisant visų pastangų reformuojant kariuomenę S. Batoras suprato, kad norint persverti karo eigą į savo pusę būtina karo veiksmus perkelti į Rusijos teritoriją. Kol kas tolimose žemėse vykstantis karas Ivanui IV nekėlė didelių rūpesčių.
1577 m. Rusija užėmė beveik visą Livonijos teritoriją, atsilaikė tik Rygos miestas. Rusijos pajėgos sustabdytos tik mūšyje ties Cėsiu jungtinių švedų ir lietuvių pastangomis. Nors nuo Rusijos žygio buvo apsiginta, tapo aišku, kad vien gynybiniais veiksmais karo laimėti negalima. S. Batoras ėmė regzti planus, kaip smogti į Rusijos paširdžius.
1580 m. visuotinis LDK bajorų susirinkimas palaimino S. Batoro planus pulti Didžiuosius Lukus, o jau kitais metais karo veiksmams pritarė ir ATR Seimas, skyręs tam lėšų.
Jaunasis etmonas Kristupas Radvila gavo ypatingą užduoti – suburti mažą, tačiau greitą ir manevringą kavaleristų kompaniją, kuri galėtų smogti Rusijos valdoms ir greitai manevruoti priešo teritorijoje.
Iš pradžių 1579 metais jis žaibiškai smogęs Livonijos žemėse nukeliavo iki pat Tartu, kur išprovokavo priešo pajėgas jį pulti, o jas sumušęs grįžo namo su gausiu grobiu. O šio reido suklaidintas Ivanas Rūstusis manė, kad ATR smogs būtent Livonijos žemėse. Caras Naugarduke ėmė telkti didžiulę kariuomenę. Lietuva tuo pasinaudodama ėmė ruoštis žygiui į pačią Rusijos gilumą.
Lietuva subūrė 22 tūkstančius karių, Lenkija atsiuntė dar 18 tūkstančių, o didžiąją pajėgų dalį sudarė kavalerija. Per Dauguvos upę persikėlusios pagrindinės ATR pajėgos apgulė Polocko miestą. Polocko apgultis tapo vis aršesnė, pačiam S. Batorui teko pripažinti, kad rusai išskirtinai gerai moka ginti savo tvirtoves, tačiau Polockui galiausiai kritus nuspręsta žygį tęsti toliau. Jo metu krito net 8 rusų tvirtovės, priešas neteko apie 20 tūkstančių karių, buvo atimta daugiau kaip šimtas patrankų.
Perkūno smūgis
1580 m. ATR armija pakilo į naują žygį. S. Batoras pajudėjo Didžiųjų Lukų link, sėkmingai juos užėmė ir pajudėjo paties Pskovo link. Nepaisant 50 tūkstančių surinktų karių ir didžiulių pastangų miesto gynėjai įnirtingai kovėsi ir nepasidavė.
Kristupas Radvila šį kartą žygyje nedalyvavo, buvo pasiųstas saugoti Vitebsko ir Mogiliovo žemių. Tačiau visgi nusprendė, kad geriausia gynyba – puolimas: subūręs 4000 sunkiųjų raitelių ir dar 2000 lengvosios kavalerijos karių leidosi į diversinį žygį Rusijos žemėse.
Teritorijos tarp Rusijos ir ATR miestų buvo labai menkai apgyvendintos. Daugiausia tai buvo tankūs, sunkiai pereinami miškai, pelkės ar dykros, todėl didelėms pajėgoms manevruoti tokioje teritorijoje būtų itin sudėtinga. Tačiau mažas K. Radvilos raitelininkų būrys, 1581 m. pajudėjęs iš Vitebsko žemių, galėjo manevruoti daug greičiau ir iš karto ėmėsi siaubti Rusijos pasienio kaimų.
Po 22-iejų dienų žygio miškais būrys pasirodė tankiai apgyvendintame Tverės regione, kur ėmėsi siaubti apylinkes. Iš viso K. Radvilos kariuomenė nužygiavo apie 1400 kilometrų siaubdama priešo žemes Rževe, Starycoje, Tropece, Senojoje Rusijoje prie Ilmenio ežero ir kelis kartus susigrumdavusi su Rusijos pajėgomis. Žygis į istoriją įėjo „Radvilos reido" pavadinimu.
Manoma, kad per žygį nusiaubta apie 60 tūkstančių kvadratinių kilometrų, žuvo apie 10 tūkstančių maskvėnų.
„Reikėjo parodyti, kad karas gali vykti ne vien pagal Maskvos taisykles (koks sutapimas su šių dienų realijomis!), sukeliant pavojų pačios Maskvos ir jos valdovo saugumui. Tam ir buvo skirtos Kristupo Radvilos pajėgos, – kalbėjo karo istorikas V. Rakutis, – Pajėgos, kurios galėtų įveikti minėtą miškų ir tyrų zoną ir greitai judėdamos lygiagrečiais keliais, neimdamos didelio grobio ar daug belaisvių, nežudydamos žmonių, bet degindamos kaimus ir skleisdamos gandus galėtų sudaryti grandiozinio puolimo įspūdį, išgąsdinti Maskvos valdovą. Toks pagalbinis reidas buvo ypač sėkmingas, privertė maskvėnus daugiau dėmesio skirti gynybai ir vėliau ne kartą panaudotas karuose su Maskva", – teigė V. Rakutis.
Išgąsdino patį carą
Šio žygio metu žinoma, kad K. Radvilos pajėgos buvo per žingsnį priartėjusios prie Starycos tvirtovės, kur tuo metu buvo įsikūręs ir pats Ivanas Rūstusis. Pagrindinės Rusijos kariuomenės pajėgos buvo dislokuotos kitur ir manoma, kad carą tesaugojo mažiau nei tūkstantis karių. Ivanas Rūstusis išsigandęs galimo puolimo išsiuntė savo žmoną, vaikus ir turtą tolyn, o pats liko laukti galimo puolimo.
K. Radvila veikiausiai nežinojo, kad carą saugojo mažas karių būrys, o tarp tvirtų Starycos tvirtovės mūro sienų jį pasiekti galėjo būti sudėtinga. K. Radvila nusprendė nerizikuoti ir tęsė žygį toliau. Taip caras per plauką išvengė susidūrimo su ATR pajėgomis.
„Žinoma, kad šios pajėgos atsitiktinai priartėjo prie Ivano IV rezidencijos Staricoje per kelias mylias ir ne juokais išgąsdino valdovo aplinką bei galimai patį valdovą. Vis tik pagrindiniai veiksmai 1581 metais vyko prie Pskovo, diversinis žygis turėjo sustiprinti pagrindinį smūgį į svarbų Maskvai karinį logistinį karo Livonijoje centrą – Pskovo miestą. Tokiu būdu taktinis reidas puikiai prisidėjo prie strategiškai pasverto ir organizuoto trijų metų, kaip sakytume šiandien, projekto, kuris nulėmė viso kelis dešimtmečius trukusio karo, pergalės“, – teigė V. Rakutis.
Laimėjo psichologinį karą
K. Radvilos žygis į Rusijos žemes turėjo lemiamą vaidmenį 25-erius metus trukusio karo baigčiai. Iki tol visą laiką kariavęs ATR žemėse caras suprato, kad karo veiksmai gali bet kada persikelti į Rusijos teritoriją, o K. Radvilos žygis tik sustiprino šią baimę.
Karas staiga tapo ne tolimomis nuogirdomis, o labai realia tikrove. Pamatęs liepsnojančius kaimus ir žaibiškus Perkūno reidus Ivanas IV galiausiai ryžosi pasirašyti taikos sutartį.
ATR atiteko didžioji dalis Livonijos teritorijos, kurią LDK ir Lenkija sutarė valdyti bendrai.