Agresyvus elgesys – tai ne vidinė savybė, o tam tikrų jausmų ar poreikių trūkumo išraiška. Todėl pastebėjus, kad paauglys elgiasi agresyviai, nereikėtų pulti jo bausti ar smerkti, o pirmiausia reikėtų bandyti išsiaiškinti, kas slepiasi už tokio į suaugusį pasaulį žengiančio žmogaus elgesio.
Paramos vaikams centro psichologė Veronika Lakis-Mičienė teigia, kad kalbant apie paauglių agresyvaus elgesio priežastis reikėtų suprasti, kad vaikai negyvena izoliacijoje, o bendruomenėje, todėl priežasčių nereikėtų ieškoti tik namuose.
„Apskritai Lietuvoje agresyvumo rodikliai aukšti. Taigi, čia ne tik paauglių problema, bet ir visuomenė yra agresyvi“, – pastebi specialistė.
Fiziniai pokyčiai taip pat daro įtaką
Žinoma, įtakos paauglio elgesio modeliams turi ir šeima: kas vyksta joje, kaip bendraujama, kokie tėvų ar globėjų tarpusavio santykiai, kokį pavyzdį mato paaugliai. Dar viena svarbi erdvė, kurioje formuojasi paauglių bendravimas – bendraamžių ratas ir mokykla.
„Čia taip pat svarbu, kaip mokykloje tarpusavyje bendrauja vaikai, kaip bendrauja mokytojai, kaip su mokytojais bendrauja mokyklos administracija. Visa tai susideda ir matome vaiko elgesį“, – komentavo psichologė.
Paauglio elgesiui įtakos gali turėti ne tik tai, kas vyksta aplink jį, bet ir fiziniai aspektai. Paauglystėje įvyksta daug fizinių pokyčių, todėl, pastebi pašnekovė, dalis paauglio agresyvumo gali būti nulemtas ir harmoninės pusiausvyros pokyčių ir didesnio energijos užtaiso.
„Jie turi išsikrauti ir gali nutikti taip, kad dalis tos energijos tampa agresyvia. Žinoma, dalis agresijos yra susiję ir su santykiais. Agresija gali būti perimto santykių modelio pasekmė“, – aiškino V. Lakis-Mičienė.
Psichologė pridėjo, kad paauglyje kylanti agresija ne visada gali būti destruktyvi. Viskas priklauso nuo to, kam ta agresija panaudojama. Jei ji nukreipiama pozityviems dalykams siekti, pavyzdžiui, sporto ar mokslo pasiekimams, ji gali būti ir teigiama.
Kyla ir dėl nepatenkintų poreikių
Vis dėlto specialistė tiki, kad agresyvus elgesys tarp paauglių neretai kyla dėl tam tikrų poreikių nepatenkinimo. Pavyzdžiui, vaikui reikia saugumo. Tam, kuris nejaučia saugumo, kartu kyla baimė ir jis gali gindamasis pulti. Kartais net ir nuo įsivaizduojamos situacijos.
„Jei vaikas buvo puolamas ar užgauliojamas kitose aplinkose, naujoje aplinkoje, net kuri gali būti visiškai saugi, jis gali nejausti saugumo, todėl paauglys gali elgtis agresyviai, nes nori gintis“, – tęsė pašnekovė.
Kaip kitą nepatenkintą poreikį, galintį sukelti agresiją, psichologė įvardijo galios poreikį. Paauglys nori jaustis galingas, tačiau nežinodamas, kad tai galima pasiekti ir, pavyzdžiui, mokymosi rezultatais, jis gali pradėti elgtis agresyviai ar tyčiotis iš bendraamžių.
„Dar viena agresyvaus elgesio priežastis gali būti autonomijos poreikis. Paauglys nori pajusti, kad gali pats spręsti. O jei jis visiškai tokios galimybės neturi, jis gali bandyti šį poreikį tenkinti per agresyvų elgesį“, – įžvelgė ji.
Visuomenės vaidmuo
Nors šiuo metu Lietuvoje galiojanti teisinė aplinka netoleruoja ir neleidžia smurtinio elgesio, V. Lakis-Mičienė pastebi, kad svarbu, kad toks supratimas nebūtų vien popierinis. Visuomenė taip pat turi elgtis taip, kad bet koks agresyvus ar smurtinis elgesys nėra priimtinas.
„Kad tai nevyktų vien formaliai, svarbu, kokį pavyzdį paaugliai mato realiame gyvenime. Jei vaikas namuose girdi, kaip tėtis, žiūrėdamas televizorių, visokiais žodžiais plūsta prieš tam tikrą socialinę grupę žmonių, lieja neapykantos žodžius, tokią žinutę apie elgesio modelius gauna ir vaikas. Viską, ką vaikai mato ar girdi namuose, vėliau perkelia į aplinką su bendraamžiais“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, tėvai, o ir likusi visuomenė turi rodyti pavyzdį, kaip vyksta nedestruktyvus bendravimas. Čia tikriausiai labiausiai ir tinka patarlė – kaip šauksi, taip ir atsilieps.
„Yra ir tokių paauglių, kurie jau turi problemų su agresyviu elgesiu. Kartais jie patys supranta, kad nesusitvarko su savo jausmais ar elgesiu. Žinoma, agresijos turime visi, bet turime mokytis, kaip su ja tvarkytis. Juk jei kyla noras trenkti, nebūtinai aš tai turiu daryti. Jei matote, kad paauglys nesusitvarko su savo emocijomis ir kylančia agresija, tai ženklas, kad jiems reikia pagalbos. Dėl jos galima kreiptis į mokyklose dirbančius psichologus, psichikos sveikatos centrų specialistus“, – patarė V. Lakis-Mičienė.
Tiesa, psichologės teigimu, esant paaugliui, kurio elgesys agresyvus, dažnai pagalbos reikia ne tik jam, bet ir visai šeimai.
Agresyvų elgesį galima pamatyti daug anksčiau
Psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė pirmiausia pabrėžė, kad paauglių agresija neužgimsta vaikui įžengus į paauglystę. Dažniausiai tokio elgesio užuomazgas galima pastebėti dar vaikystėje.
„Tiesiog paauglystėje vaikas jau fiziškai stipresnis ir jo agresyvus elgesys gali padaryti didesnės žalos. Be to, paauglys jau psichologiškai stipresnis ir pats gali spręsti, daryti sprendimus pasipriešindamas aplinkai“, – kalbėjo pašnekovė.
Specialistė pritarė savo kolegei, paminėdama, kad agresyvaus elgesio priežasčių galima ieškoti paauglio šeimoje. Kokiais elgesio modeliais vaikas naudosis užaugęs priklauso nuo to, kokia buvo šeimos santykiai, kaip šeimoje buvo reaguojama į skirtingas situacijas, kaip buvo ieškoma sprendimų.
G. Gutautė-Klimienė įsitikinusi, kad nereagavimas į paauglio agresyvų elgesį yra pavojingas: „Paaugliai dar nėra pakankamai sąmoningi, kad suvoktų savo veiksmų pasekmes. Jaunas žmogus dar neįvertina situacijos, bet jau turi fizinės jėgos padaryti didelę žalą. Todėl čia labai svarbi suaugusiųjų reakcija“.
Visų pirma, tėvai ir paauglio aplinka neturėtų skatinti agresyvaus elgesio ar jam pritarti, pavyzdžiui, sakant, kad jei tave skriaus, duok atgal. Paaugliai turi suprasti, kad jei juos kas nors įskaudino, fizinis ar psichologinis smurtas nėra tinkama priemonė reaguoti į situaciją.
„Jei vaikai nuolat girdėtų tai, tai esant skirtingoms situacijoms jie atitinkamai ir elgtųsi, tačiau dar dažnai pasitaiko, kai tėvai patys paskatina vaiką elgtis agresyviai“, – pastebėjo pašnekovė.
Svarbu nesmerkti
Žinoma, paauglio agresyvaus elgesio priežastys slepiasi ne tik šeimoje. Tam įtakos turi ir visuomenė: socialinės medijos, žiniasklaida, bendraamžiai.
„Kuo aplink matysime daugiau pavyzdžių, kad spręsti konfliktus galima be smurto, kaip reikšti emocijas be agresijos, tuo daugiau bus paauglių, kurie niekada nesiims agresyvių veiksmų“, – teigė G. Gutautė–Klimienė.
Pasiteiravus, kaip turėtų reaguoti tėvai, sužinoję, kad jų paauglys elgiasi agresyviai su bendraamžiais, psichologė patarė pirmiausiai jokiais būdais vaikų nebarti, nesmerkti.
„Tokiu atveju paauglys pradėtų priešintis ir ginti savo pusę, galvoti, kad tėvai nieko nesupranta. Geriausias variantas būtų nuoširdžiai kalbėtis su vaiku. Pasakyti, kad jūs norite sužinoti, kas vyksta jo gyvenime, kaip jis jaučiasi, ar jį kažkas skriaudžia. O tuomet jau kartu reikėtų ieškoti sprendimų“, – patarė specialistė.
Jei paauglys iš tėvų pajus smerkimą ar spaudimą dėl savo elgesio, jis gali tik dar labiau užsidaryti, pradėti meluoti ir išsisukinėti.
Jei tėvai neturi artimo ryšio su vaiku ir šie neatsiveria tėvams, pagalbos ieškoti galima kreipiantis į psichologus arba mokytojus, kurie yra vaikui autoritetas.