63 metus Jungtinėje Karalystėje vykdytas tyrimas atskleidė, kad netinkamą elgesį patyrę vaikai net keturis kartus dažniau serga psichinėmis ligomis. Jie dažniau serga tokiomis ligomis kaip psichozės, šizofrenija ar bipolinis sutrikimas.
Prieš kelerius metus Lietuvoje atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa parodė, kad net 54,2 proc. Lietuvos tėvų muša ar yra mušę savo atžalas. Nors auklėjimui beržine koše visuomenėje lieka vis mažiau tolerancijos, dalis jaunų tėvų vis dar naudojasi pačių vaikystėje patirtomis rykštėmis - diržas, pliaukštelėjimas, ausies užsukimas ar kiti skausmą keliantys veiksmai.
Supranta kaip sprendimo būdą
Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto" vadovė Ieva Daniūnaitė aiškino, kad tėvai prieš vaikus imasi fizinių bausmių dažniausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – dalis tėvų galvoja, kad auklėjimas fizinėmis bausmėmis yra geras ir veiksmingas metodas. Kita dalis tėvų tiesiog nesusivaldo ir panaudoja fizinę jėgą prieš vaiką, kai jiems patiems sukyla stiprios emocijos – nusivylimas, susierzinimas ar neviltis.
„Nesusitvarkydami su savo emocijomis ir pasijautę bejėgiai jie vaikus papurto ar trinkteli. Gali būti, kad ramūs ir atsipalaidavę jie tokio būdo nesirinktų, bet įsitempę, jie tai padaro", – pasakojo specialistė.
Toks tėvų elgesys gali būti atsineštas iš vaikystės. Pasak psichologės, moksliniai tyrimai rodo, kad tie, kurie vaikystėje buvo auklėjami fizinėmis bausmėmis, dažniau patys naudoja tokį būdą auklėdami savo vaikus.
„Dar vaikystėje taip gali būti išmokstama, kad fizinės jėgos panaudojimas yra problemų sprendimo būdas“, – akcentavo pašnekovė.
Vis dėlto sunku būtų nuginčyti, kad prieš vaikus naudojamas fizinis smurtas mažiesiems palieka gilią žalą. Trumpalaikė fizinių bausmių skriauda ta, kad mušamas vaikas labai išsigąsta. Gal jis ir nustos daryti tai, ko tėvai nenori, tačiau jis taip padarys ne todėl, kad supranta, kad jo elgesys galbūt yra netinkamas, bet todėl, kad vaikas labai išsigąsta ir pradeda bijoti savo tėvų.
Pasekmės ir suaugus
„Tėvai turi suprasti, kad taip auklėdami vaikus išmoko juos bijoti savo tėvų. Tėvai dažnai tikisi, kad vaikai juos gerbtų. Imasi tam diržo, bet tai tik mitas. Vaikas tiesiog išmoks tėvų bijoti – vaikas bijos būti nubaustas, pasakyti, kaip jaučiasi, kokia jo nuomonė ar ko norėtų įvairiose gyvenimo situacijose. Fizinės bausmės pagarbos neišmoko. Atvirkščiai – vaikai pamato, kad negali pasitikėti savo tėvais, kad tėvai gali būti neprognozuojami ir gali kelti skausmą", – tęsė I. Daniūnaitė.
Be to, mušamas vaikas pats gali pradėti agresyviau elgtis prieš brolį, sesę ar savo gyvūną, taip pat, pradėti mokykloje skriausti kitus vaikus.
„Tokie vaikai užaugę turi žemesnę savivertę. Jiems gali būti sunkiau tapti savarankiškiems, pasakyti savo nuomonę, daryti tai, ko iš tiesų norėtų, sunkiau užimti svarbesnę poziciją darbe. Jie gali būti nedrąsūs bendraudami su kitais žmonėmis, jiems gali būti sunku pasitikėti kitais, o ateityje ir patiems auginti vaikus, su jais megzti ryšį“, – ilgalaikes fizinių bausmių pasekmės vardijo pašnekovė.
Sugalvojęs prieš vaiką pakelti ranką tėvas, psichologės teigimu, turėtų nepamiršti, kad tokioje situacijoje vaikas labai išsigąsta, bijo, kas dabar su juo bus, gali imti manyti, kad tėvai jo nebemyli. Mažylis taip pat gali pradėti jaustis nevertingas, blogas, nemylimas, kad yra nusipelnęs tik žeminančio ar žalojančio elgesio.
Pasiteiravus, kokie auklėjimo būdai nepadarytų vaikui žalos, I. Daniūnaitė teigė, kad yra daug skirtingų pozityvių ir efektyvių metodų, kaip auklėti vaikus, tačiau prieš taikant bet kokį būdą, reikėtų nepamiršti šių pagrindinių dalykų.
Pirma, tėvai turi patys pasirūpinti savo emocine sveikata. Jei tėvai kelia ranką prieš vaiką dėl nesusivaldymo, reikėtų pagerinti savo emocinę padėtį, kad galėtų išlikti kuo ramesni, suprastų, kodėl ir kada jiems kyla impulsas pliaukštelėti ar kitaip panaudoti fizinę jėgą.
„Kai jau esame įsikarščiavę, sunku pergalvoti, ką darysime. Todėl reikėtų ruoštis iš anksto sudėtingoms situacijoms, apgalvoti, ko imsimės, kai vaikas pasielgs netinkamai ar pasijusime bejėgiai", – tęsė ji.
Bendraujant su vaikais psichologė tėvams patarė atsigręžti į pozityvumą: ne akcentuoti, ką vaikas daro gerai, o jį pagirti, padrąsinti, kai jis elgiasi taip, kaip tėvams patinka.
Antra, rinktis ne bausmes, o pasekmių metodą: iš anksto su vaikais aptarti, kas bus, jei bus nesilaikoma taisyklių ar elgiamasi netinkamai.
Dar vienas labai svarbus veiksnys sėkmingam auklėjimui – ryšys su vaiku. Tėvai turėtų skirti pakankamai laiko vaikui.
Taip pat su vaikais sutarti labiau padeda bendras taisyklių aptarimas ir nustatymas, ypač su vyresniais vaikais ir paaugliais. Taip jie jaučiasi, kad dalyvauja susitarimo procese ir patys prisiima daugiau atsakomybės už susitarimų laikymąsi.
Augdamas mokosi, kaip tinkamai elgtis
Kad fizinėmis bausmėmis nepavyks pasiekti norimų tikslų su vaikais, sutinka ir Vilniaus psichoterapijos studijos psichologė dr. Lina Gervinskaitė–Paulaitienė.
„Nors kartais tėvai gali šiek tiek ir apsigauti. Vaikas sustos kažką daryti, kai prieš jį naudojamas fizinis smurtas, o tėvams gali pasirodyti, kad tai buvo veiksminga, tačiau iš tiesų vaikas sustoja elgtis netinkamai iš baimės, o ne todėl, kad jis supranta, kad negerai elgėsi“, – aiškino specialistė.
Vis dėlto žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, auklėjimas diržu yra visiškai neveiksminga priemonė, nes taip nesivysto vaiko savireguliacija. Jis neišmoksta, kodėl kažkaip elgtis yra netinkama. Vaikas nesupranta, kaip reikėtų tinkamai elgtis.
„Taip, dar kūdikystėje patys vaikai pradeda muštis ar kandžiotis. Iš raidos pusės vaikams yra būdinga pereiti tam tikrus raidos etapus, kai mes patiriame stiprias emocijas: pyktį, susierzinimą, kai kažko negauname. Į tai reaguojame ir agresija, smurtu. Bet vaikas dar labai mažas, jis neturi galimybių savęs sustabdyti, išreikšti emocijas kitais būdais. Kai vaikas auga, labai išryškėja aplinkos svarba ir čia jis mokosi, kaip tinkamai elgtis tam tikrose situacijose, kai kyla agresyvus impulsas“, – aiškino psichologė.
Jei vaiką tėvai auklėja fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta, kad fizinio poveikio priemonės yra neva tinkamos siekti savo tikslų.
„Visgi prieš vaiką naudojamas fizinis smurtas didina jo agresyvumą tiek trumpalaikiu, tiek ilgalaikiu periodu. Tyrimais įrodyta, kad tie vaikai, prieš kuriuos buvo naudotos fizinės bausmės, turi didesnę tikimybę ir suaugę būti agresyvūs, susidurti su psichologiniais sunkumais, nerimo, depresijos sutrikimais, antisocialiniu elgesiu“, – vardijo pašnekovė.
Be to, L. Gervinskaitė–Paulaitienė taip pat įvardijo ir tokių vaikų žemesnę savivertę.
„Kai kurie vaikai fizines bausmes gali interpretuoti taip, lyg tėvai laikytų juos nevertingais, nemylimais. Fizinės bausmės taip pat gali prisidėti ir prie santykių tarp vaikų ir tėvų suprastėjimo“, – pastebėjimais dalijosi ji.
Būtent čia ir svarbu paminėti saugios aplinkos vaikui svarbą. Jam, kaip niekad, vaikystėje reikalinga apsauga ir meilė. Jei vaikas sulaukia fizinio skausmo iš tėvų, jis netenka ne tik saugumo, bet ir pasitikėjimo tėvais.
Kaip elgtis, jei su vaiku neįmanoma susikalbėti
Kaip jau minėta, vaikų ugdymo būdų yra daugybė. Vis dėlto, psichologės teigimu, dažnai jiems būdinga bendras bruožas – patartina su vaikais kalbėtis ir aiškintis, kas, kaip ir kodėl vyksta ir kaip elgiamasi.
„Vaiko auklėjimas – tai mokymasis gyventi šeimoje, visuomenėje ir ruošimas jį gyventi saugiai. Tai mokymasis, kaip spręsti konfliktus, pavyzdžio rodymas“, – akcentavo specialistė.
Pasak jos, sėkmingiems santykiams su vaikais labiausiai padeda ryšio su vaiku stiprinimas ir kūrimas. Kai vaikas jaučiasi saugiai, mylimas, kad juo rūpinamasi, tuomet galima pradėti taikyti ir pasirinktas auklėjimo praktikas.
Pasiteiravome, kaip elgtis tėvams, kai kartais situacijos atrodo visiškai nevaldomos. Pavyzdžiui, vaikas krenta ant grindų parduotuvėje ir isteriškai klykia kažko užsinorėjęs.
L. Gervinskaitė–Paulaitienė patarė tokią akimirką nepulti bandyti aiškintis ir susišnekėti su vaiku. Tokiu metu itin svarbu patiems tėvams išlaikyti ramybę, bandyti ieškoti būdų, kaip padėti nusiraminti vaikui. Jei nepavyksta, tiesiog išbūti laiką kartu, kol vaikas aprims, pasirūpinant vaiko fiziniu saugumu.
„Reikia suprasti, kad tos emocinės audros yra vaiko raidos dalis. Vaikui nurimus jau galima bandyti kalbėtis“, – pridėjo pašnekovė.
Kitas patarimas iš specialistės – tokioms situacijoms ruoštis. Pavyzdžiui, prieš einant su vaiku į parduotuvę aptarti, ką ar kiek bus galima pirkti.
Iš kur atsiranda „jei myli, tai muša“?
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė pabrėžė, kad fizinės bausmės išmoko vaikus tik vieno dalyko – bijoti. Jie žinos, kad kažko negali daryti prie tėvų, kad nebūtų pagauti, nubausti, tačiau tai nereiškia, kad tų pačių dalykų nedarys tėvams nematant.
Pasak jos, fizinių bausmių prieš vaikus naudojimas gali pastariesiems atsiliepti visam gyvenimui. Jau paauglystėje vaikas gali pradėti galvoti, kodėl taip vyksta šeimoje, pradėti lyginti savo šeimą su kitų.
„Dalis paauglių gali nuspręsti, kad patys niekada taip nesielgs su savo vaikais, tačiau yra vienas bet. Kai mes patiriame ilgalaikį stresą, atsinaujina seni įpročiai – ką mačiau, ką patyriau, ir gali nutikti taip, kad sudėtingais streso atvejais suaugęs žmogus atgamins tą elgesį, kaip buvo elgiamasi su juo“, – pastebėjo pašnekovė.
Deja, pasak psichologės, yra ir ta dalis žmonių, kurie nesivargina suprasti, kad smurtas yra netinkamas elgesys ir auklėja savo vaikus taip, kaip patys buvo užaugę.
„Tie vaikai, kurie buvo mušami, dažnai turi vieną bendrą savybę – pažeistą savivertės jausmą. Suaugę jie neišnaudoja visų savo galimybių, pavyzdžiui, nedrįsta ieškoti geriau apmokamo darbo, nes galvoja, kad nepajėgs, nieko nepasieks“, – komentavo S. Markuckienė.
Taip pat tokie žmonės gali būti agresyvesni kitų atžvilgiu. Jų ginklas gali būti puolimas: jei nenoriu būti pažeistas, turiu pulti pirmas.
„Vaikai nori būti mylimi ir myli savo tėvus, nori jiems įtikti. Jei mano, kaip vaiko, meilės objektas mane muša, galiu pasidaryti išvadą, kad jei myli, tai muša, kad meilė, skausmas ir prievarta yra praktiškai tas pats“, – aiškino psichologė.
O tuomet ir saugęs žmogus gali painiotis santykiuose, turėti iškreiptą jų vaizdą, pateisinti smurtą, nes toks santykis atrodo tiesiog normalus.
Pagrindinis ingredientas – pagarba vaikui
S. Markuckienė patarė tėvams suprasti, kad vaikų auklėjimo procesas yra ilgas. Juk ir mokykloje mokomės dvylika metų. Greito recepto nėra: reikia kantrybės ir indėlio į santykius su vaiku.
Taip pat svarbu patiems tėvams žinoti, koks jie norėtų, kad būtų vaikas suaugęs.
„Dažniausiai niekada tarp tų savybių nebūna to, kad norime, jog vaikas užaugęs būtų paklusnus. Norime, kad jis būtų savarankiškas, o mušdami jį tik norime daryti paklusnų“, – kalbėjo ji.
Norėdami, kad vaikas užaugtų savarankiškas, tėvai turi suprasti, kad vaiko išsakyta nuomonė ar elgesys ne visada sutaps su jų.
Vienas iš svarbiausių ingredientų auklėjant vaiką, pasak psichologės, – pagarba vaikui.
„Pagarba nėra duotybė. Vaikai jūsų negerbs vien todėl, kad esate tėvai. Tai socialinis jausmas, kuris užsitarnaujamas. Priversti vaiką bijoti, gali. Priversti gerbti – ne. Jei į vaiką žiūrėsime su pagarba, tai jis taip žiūrės ir atgal. Juk vaikai kopijuoja mūsų elgesį, perima mūsų įgūdžius“, – aiškino specialistė.
Ką reiškia pagarba vaikui? Tai žinojimas, koks vaikas yra, supratimas, kas jam būdinga tam tikrame amžiaus tarpsnyje, nereikalauti iš jo to, ko jis pagal savo amžių negeba daryti. Taip pat reikia rūpintis vaiko fiziniu ir emociniu saugumu, suteikti sąlygas jam vystytis ir tobulėti, mokyti dorotis su nesėkmėmis.