Visuomenėje diskutuojant apie vaikų auklėjimą daugybė dėmesio skiriama fiziniam smurtui, tačiau dažnai pamirštama, kad didžiulę žalą vaikui gali padaryti ir psichologinis smurtas. Deja, ne visi tėvai kol kas dar supranta, kas tai yra. Portalas DELFI aiškinasi, kas iš tiesų yra psichologinis ar emocinis smurtas ir ką tėvams daryti, kad pykčio protrūkių prieš vaikus būtų kuo mažiau.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kauno apskrityje Giedrė Starkevičiūtė teigia, kad psichologiniu smurtu tampa nuolatinis vaiko, kaip asmenybės, žeminimas. Ir tai nebūtinai vien iš tėvų lūpų vaikų kryptimi skriejantys keiksmažodžiai.
Nepasitikėjimas ne tik savimi, bet ir likusiu pasauliu
„Jei vaikas nori bendrauti, verkia, o tėvai jį ignoruoja, tai irgi gali būti psichologinis smurtas. Taip pat jam priskiriamas labai stiprus pykčio rodymas, kai vaikas elgiasi ne taip, kaip tėvai nori“, – kalbėjo specialistė.
Nereikėtų pamiršti, kad mušant ar smurtaujant prieš vaiką, jis patiria ne tik fizinį smurtą, bet ir psichologinį. Juk vaikas iš jam svarbiausio žmogaus laukia palaikymo, saugumo, o sulaukia baimės, kad artimiausias žmogus gali jį sužaloti.
G. Starkevičiūtė pabrėžė, kad psichologinio smurto pasekmės vaikui gali būti skirtingos priklausomai nuo individualių vaiko savybių, jo amžiaus, kiek laiko patyrė emocinį smurtą. Kuo prieš vaiką smurtauta ilgiau, tuo pasekmės sunkesnės.
„Kaip ir kitų smurto rūšių, psichologinio smurto pasekmės panašios, tik šis smurtas labiau susijęs su vaiko emocine raida, vystymųsi. Tokie vaikai užaugę tampa nepasitikintys ne tik savimi, bet ir aplinka. Tikėtina, kad jie turės emocinių sunkumų, nerimo sunkumų, didesnę tikimybę susirgti depresija. Jie gali nesugebėti kurti adekvataus, pasitikėjimo kupino ryšio. Juk vaiko pasaulio suvokimas vystosi per ryšį su tėvais, o, jei tėvai žemina, grasina, tai vaikui pasaulis atrodo nesaugus“, – aiškino psichologė.
Suprasti, kad pyksti
Be to, psichologinį smurtą vaikystėje patyręs suaugęs žmogus gali būti mažiau atsparus stresui, neturėti didelio emocinio atsparumo: susiklosčius itin sudėtingoms sąlygoms gali žalotis ar bandyti žudytis.
Svarbu suprasti, kad pyktis yra jausmas, kurio valdyti negalime, tačiau galime valdyti savo elgesį.
„O tai daryti galima sąmoningumu. Jei tėvai jaučia, kad paskutiniu metu pradeda trūkti kantrybės ir išsiliejama ant vaikų, tai reikėtų suprasti, kodėl to pykčio tiek daug“, – patarė specialistė. Galbūt tėvai per mažai miega, gal per daug streso, o gal pašliję santykiai su antrąja puse.
G. Starkevičiūtė patikino, kad vienkartinis pykčio protrūkis prieš vaikus žodžiais nepadarys tiek žalos, tiek gali būti jos padaryta, jei tai tęsiasi ilgai ir nuolat.
Psichologė įvardijo, kad pirmoji pagalba jaučiant sprogstantį pyktį – pripažinti sau, jog dabar pykstu.
„Vien pripažinimas sau, kad pykstu, turėtų padėti suprasti situaciją. O jei pyktis labai didelis, galima išeiti į kitą kambarį ir pabūti su savimi“, – pridėjo ji.
Taigi, nerimaujant dėl kartais prasiveržiančio pykčio, visų pirma reikėtų suprasti, kokia iš tiesų yra pykčio priežastis. Galbūt tai visai ne vaikas.
„Jei kyla pyktis, nereiškia, kad jį reikia išlieti netinkamais būdais. Sveikas žmogus turėtų rasti jėgų nepradėti smurtauti prieš vaiką, kad ir ką šis darytų“, – akcentavo psichologė.
Psichologinis smurtas – ir bendravimas ne pagal amžių
Paramos vaikams centro pagalbos nuo smurto nukentėjusiems ir jų artimiesiems programos „Vaikystė be smurto“ vadovė ir psichologė Ieva Daniūnaitė aiškino, kad emocinė arba psichologinė prievarta yra nuolatinis netinkamas elgesys ir bendravimas su vaiku, paremtas prievarta ar smurtu.
„Vienkartinis tono pakėlimas, nesusivaldymas dar nėra emocinė prievarta. Tačiau jei toks elgesys tampa nuolatinis, jis yra žalojantis“, – kalbėjo ji.
Psichologė įvardijo, kad yra keletas psichologinio smurto rūšių. Pirma, kai tėvai nesidomi, kaip vaikas jaučiasi, kas jam įdomu ir kuo šis gyvena. Antra, kai tėvai nuolat kritikuoja savo vaiką.
„Vaiką stipriai baudžia, nuolat verčia jį jaustis kaltą, nuolat pravardžiuoja, mano, kad jis nevykęs ar nuolat nuvilia tėvus. Tokiais atvejais tėvai dažnai nesupranta, kad ne vaikas yra blogas, o tiesiog jo elgesys netinkamas esant tam tikroms situacijoms“, – vardijo specialistė.
Dar vienas psichologinio smurto rūšių – bendravimas su vaiku ne pagal jo amžių.
„Vaikui gali kenkti tiek labai aukšti reikalavimai, pavyzdžiui, kad jis elgtųsi kaip suaugęs, perimtų tėvų funkcijas, tiek per didelė vaiko priežiūra ar globa. Pavyzdžiui, vaikui jau 12 metų, o manoma, kad jis dar niekur negali nueiti vienas. Tai trukdo vaikui ugdytis tiek savarankiškumą, tiek pasitikėjimo savimi jausmą“, – iliustravo I. Daniūnaitė.
Ketvirta – vaikai įtraukiami į suaugusiųjų reikalus ir problemas. Pavyzdžiui, tėvai įtraukia vaikus į sudėtingus tarpusavio santykius ir jų aiškinimąsi. Deja, bet dažnai taip nutinka, kai poros skiriasi konfliktiškai.
Taip pat psichologiniam smurtui priskiriamas vaiko įtraukimas į netinkamas veiklas, pavyzdžiui, nusikalstamas.
„Arba nesudaromos vaikui galimybės socializuotis ir kurti socialinio bendravimo su kitais žmonėmis. Vaikui reikia ir kitų žmonių, kad jis taptų visaverte socialine būtybe. Tik tėčio ar mamos tam neužtenka“, – tęsė psichologė.
Atsigręžti į save
I. Daniūnaitė pasakojo, kad psichologinį smurtą patiriantys vaikai susiduria su asmenybės augimo sunkumais, taip pat nukenčia jų pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, bendras supratimas, kas ir koks jis yra.
„Tuomet vaikas gali būti labai liūdnas, prislėgtas, o ilgainiui gali vystytis depresija ir kiti panašūs sunkumai“, – vardijo specialistė.
Vis dėlto, pasak pašnekovės, kaip vaiką paveiks psichologinis smurtas, priklauso ir nuo individualių jo savybių, ir nuo to, kaip buvo emociškai smurtaujama ir kiek laiko tas smurtas truko.
„Supraskime: jei tėvai su vaiku nebendrauja, juo nesidomi, vaikas jaučiasi neįdomus ir nereikalingas. O jei jis nuolat pravardžiuojamas, tai ir galvoja, kad yra toks, kokį jį apibūdina tėvai“, – pabrėžė I. Daniūnaitė.
Kita vertus, specialistė džiaugiasi, kad pastaruoju metu sutinka vis daugiau tėvų, kurie susirūpinę tuo, kaip jiems kurti santykį su vaiku. Iš tėvų, nerimaujančių dėl santykio su vaikais, skambučių sulaukia ir „Tėvų linijos“ specialistai.
„Tėvų linija“ – konsultacinė pagalba telefonu pozityvios tėvystės klausimais, kylančiais tėvams, įtėviams, globėjams. Kiekvieną vakarą, darbo dienomis nuo 17 iki 21 val., tėvai gali paskambinti nemokamu numeriu 8 800 900 12 ir su psichologu pasikonsultuoti jiems rūpimais vaikų auklėjimo klausimais. Specialistai pasirengę padėti tėvams suprasti vaikų elgesį, patarti dėl dažnai kylančių bendravimo su vaiku problemų įvairiais amžiaus tarpsniais ir rasti geriausią sprendimą. Taip pat padėti nusiraminti, o, jei reikia, ir suvaldyti pyktį, kai situacija yra įtempta.
„Turime tėvų kursus, kur jie ateina pasikalbėti ir suprasti vaiką, kaip jį tinkamai drausminti, kaip kurti ryšį. Pastebime, kad vis daugiau tėvų pradeda tuo rūpintis: jie nori tinkamai bendrauti su vaikais. Pastaraisiais metais tikrai yra įvykęs pokytis“, – pastebėjo ji.
Psichologė ragino tėvus negalvoti, kad esant sudėtingiems santykiams turi pasikeisti vaikas. Tėvai yra suaugusieji, turintys daugiau patirties, tad jie turi žengti pirmą žingsnį ir spręsti sunkumus, galvoti, kodėl jie kyla.
„Jei galvosime, kad tik vaikas blogas ir tik jis atsakingas, tai tikrai nepakeis nei vaiko elgesio, nei tarpusavio santykių“, – tęsė pašnekovė.
I. Daniūnaitė patarė įtampą ir pykti jaučiantiems tėvams pradėti save stebėti: kas užklupus pykčiui vyksta, atsigręžti ir pagalvoti, kaip jaučiasi ir kas išveda iš pusiausvyros.
„Dažnai tai būna susiję ne tik su vaiku, o yra problemų iš kitur – gal iš tiesų nesutariame su partneriu ar darbe kažkas sunkaus nutiko. Galime pamatyti, kad vaikas iš tiesų gal ir niekuo dėtas. Tuomet galima spręsti pirmines problemas, kurios ir kelia nevaldomą pyktį“, – patarimais dalijosi specialistė.
Jei visgi kartkarčiais nepavyksta susilaikyti ir pratrūkstate prie vaikų, nusiraminus derėtų atsiprašyti jų ir pripažinti, kad pasielgėte netinkamai.
„Tėvams kartais būna sunku pripažinti, kad jie taip pasielgė. Mano, jog pripažinus vaikai juos mažiau gerbs. Svarbu, kad tėvai pirmieji inicijuotų susitaikymą: vaikas mokosi iš suaugusiojo, kaip galima atsiprašyti, spręsti konfliktus“, – akcentavo psichologė.
Tėvai turėtų ne save kaltinti, kad jie yra blogi, nes pratrūko prieš vaikus, o apgalvoti, kas ir kaip įvyko. Reikia suvokti, kad meilė vaikui – tęstinis procesas, o ne vienkartinis jausmas ar poelgis.
„Kai myli žmogų, gali būti ir supykęs ant jo. Be to, nereikia pamiršti, kad, bendraujant su vaiku, tave veikia ne tik tai, kas vyksta su juo, bet ir tai, kas vyksta aplinkui. Tuomet gali susidaryti situacija, kai viso nutinka per daug. Tačiau tai nereiškia, kad vaiko nemyli, tiesiog gal kažkuriuo metu kažkuris kitas jausmas tampa labai stiprus. Galbūt to jausmo neatpažįsti ir galbūt nesusivaldai“, – aiškino pašnekovė.
www.pagalbavaikams.lt – pagalbos vaikams linijos interneto svetainėje skelbiama informacija apie tai, kas yra smurtas prieš vaikus, kur kreiptis tokiais atvejais.
