Išėjimas iš katakombų: baimės tiek komunistams, tiek Lietuvos dvasininkams įvaręs susirinkimas

Mirus Pijui XII 1958 metais, konklava popiežiumi paskyrė Angelo Giuseppę Roncalį, pasirinkusį Jono XXIII vardą. Garbaus 78-erių metų amžiaus popiežius suvokė, kad pontifikatas netruks ilgai, tačiau jo ryžtas reformuoti bažnyčią davė rimtų vaisių. Susirinkimas, jo nutarimai lėmė ir pokyčius prasidėjusius sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Dar pontifikato pradžioje naujasis popiežius paskelbė apie planus sušaukti didžiulį bažnytinį susirinkimą, kuris taps vienu svarbiausių pastarojo šimtmečio bažnyčios istorijos įvykių.
Pradėtas Jono XXIII ir užbaigtas Pauliaus VI, susirinkimas ėmė akcentuoti bažnyčios vietą visuomenėje, jos svarbą, ragino permąstyti bažnyčios dogmas ir ieškoti dialogo, susitaikymo su kitomis konfesijomis.

1963 m. Jonas XXIII paskelbė enclikliką „Pacem In Terris“, kuria kvietė krikščionis ir kitų konfesijų atstovus darbuotis visuotinio gėrio labui. Sutvarkyti santykiai su kitomis konfesijomis tebuvo vienas iš Vatikano II susirinkimo aspektų.

Treji susirinkimo metai davė didžiulį impulsą tolesnei katalikų bažnyčios raidai. Reformų iniciatoriai Jonas XXIII ir Paulius VI pasuko tikėjimą ir jo traktavimą nauju keliu, kuriuo ir toliau sekė bei seka popiežiai Jonas Paulius II, Benediktas XVI ar Pranciškus.

Didelis įvykis bažnyčios istorijai nepraėjo negirdomis ir Lietuvoje. Tuo metu bažnyčią po padu laikiusi sovietų valdžia į susirinkimą taip pat siuntė režimui palankius kunigus. Tačiau įvykis netiesiogiai prisidėjo ir prie didelių pokyčių dvasininkijos gyvenime – prasidėjo 23 metus trukęs pasipriešinimo etapas.

Bažnyčia imasi pokyčių

1962 metais sušauktas ir trukęs 3 metus, susirinkimas padėjo pamatus ir kiek kitokiam bažnyčios, kaip dvasinės institucijos, suvokimui. Jeigu iki tol bažnyčia užėmė visuomenėje savotiško moralizuotojo vietą, tai vėliau santykis su tikinčiaisiais, kitomis konfesijomis gerokai pakito.

„Bažnyčios skelbimas liko toks pat. Bet kiti metodai ir kiti dalykai. Jonas, kuris atidarė susirinkimą, jis apibūdino tokį dalyką – mes siūlėme tiesos ginklus, o dabar norime pasiūlyti pasauliui gailestingumo vaistus. Turbūt tas žvilgsnis į santykį su pasauliu atsiskleidžia šiame sakinyje, kurį po to Vatikano II susirinkimas įgyvendino“, - teigia kunigas Artūras Kazlauskas.

Po susirinkimo sekę įvykiai, konklavos renkami popiežiai atspindėjo šias iškeltas idėjas. Tam tikra prasme tai paklojo ir naujus pamatus santykiams su kitomis konfesijomis. Jeigu iki susirinkimo kitos religijos laikytos „klaidatikėmis“, tai po jo imta traktuoti „broliškų religijų“ terminu, kurios savaip išgyvena tikėjimą.

Vienas iš pavyzdžių – ilgą laiką su katalikais konfrontavusi anglikonų bažnyčia po popiežiaus Jono XXIII mirties net nuleido vėliavas iki pusės pagerbdami mirusį popiežių. Tai – pirmas kartas istorijoje.

„Po Vatikano II susirinkimo vis labiau pradėta suvokti bažnyčios visuotinumas. Nesvarbu, kad ji nuo pat pradžių vadinosi visuotine. Nepaisant to, kad katalikai, ypač vienuolių ordinai, leidosi į ankstyvąsias misijas, plaukė laivais su pirmaisiais atradėjais naujojo pasaulio. Tačiau europocentriška nuostata dominavo ir ji negalėjo nedominuoti“, - teigia profesorius Paulius V. Subačius.

Mirus popiežiui Jonui XXIII, į sostą stojo Paulius VI. Šis turėjo teisę rinktis – arba tęsti pirmtako pradėtus darbus, arba viską užbaigti ir grįžti prie ištakų ir konservatyvios Vatikano pozicijos modernaus pasaulio kontekste.

Jau pirmosiose kalbose naujasis popiežius pažadėjo tęsti pirmtako pradėtus darbus ir tęsti atsinaujinimo darbus tam, kad „pritrauktų į save visus žmones“.

„Šventasis Sostas ketina ne kištis į pasaulietinės valdžios kompetencijai priklausančius reikalus ar interesus, bet rūpintis, kad bet kur pasaulyje būtų laikomasi tam tikrų pagrindinių civilizacijos ir žmonijos principų“, - Paulių VI knygoje „Popiežių istorija“ cituoja Luisas Tomas Mergaras.

„Jeigu anksčiau žmogus turėdavo klausytis mišių, tai šiandien turi dalyvauti mišiose. Šiandien dalyvavimas tampa aktyviu. Jeigu iki II Vatikano susirinkimo biblijos skaityti nebuvo nei rekomenduojama, nei patariama, tai po Vatikano susirinkimo sakoma, kad tai yra kasdienė duona“, - teigia kunigas Artūras Kazlauskas.

Naujas etapas

Impulsą pokyčiams davė sparčiai modernėjantis pasaulis. Bažnyčia ėmė prarasti savo autoritetą. Tai lėmė ir gana dviprasmiškai vertinamas popiežiaus Pijaus XII pontifikatas, kurio veikla Antrojo pasaulinio karo metais vertinama gana įvairiapusiškai.

Neretai istorikai šiam linkę priskirti ir bendradarbiavimą su nacistine Vokietija, priekaištavo dėl griežtesnės pozicijos nebuvimo tragiškų įvykių fone. Tarp nutarimų svarbiu laikomas ir dvasininkų siekis reformuoti mišių vien tik lotynų kalba aiškinimą. Vietoj jo siūlyta mišiose naudoti vietines kalbas.

„Būtent XX a. 7-asis dešimtmetis visoje Europoje yra labai sparčios, neregėtai sparčios sekuliarizacijos laikotarpis, kai bažnyčios vieta visuomenėje keičiasi kardinaliai ir per labai trumpą laiką“, - teigia istorikas dr. Arūnas Streikus.

Vienas iš susirinkimo pasiekimų buvo ir savotiškas skatinimas bažnyčiai eiti į pasaulį. Paulius VI tokį raginimą traktavo pažodžiui ir pradėjo popiežių kelionių tradiciją.

Žinoma, tam impulsą davė ne tik susirinkimas, tačiau ir sparti technologinė pažanga, kurios fone bažnyčia buvo beprarandanti savo svarbą.

Aplinkybes kiek palengvino ir technologinė pažanga, kurios dėka popiežiai galėjo leistis į ilgas keliones, susitikti su tikinčiaisiais už Vatikano ribų.

„Be abejo, kad galima įžvelgti ryšį tarp Vatikano susirinkimo ir popiežių kelionių, bet ankstesniais laikais keliavimas buvo sudėtingesnis. Taip, traukinio atšaka ateina į patį Vatikaną ir popiežius galbūt gali traukiniu keliauti po Europą, bet į kitus kontinentus nuvykti iki XX amžiaus sąlygos buvo labai sunkios“, - tvirtina profesorius Paulius V. Subačius.

Būsimieji popiežiai Jonas Paulius I ir II, tiek Benediktas XVI buvo šio susirinkimo šalininkai, kurie ir dalyvavo susirinkime, ir pritarė jų nuostatoms. Galima pridėti ir tai, kad trumpai valdęs Jonas Paulius I buvo kol kas paskutiniuoju popiežiumi italu. Vėliau pontifikus rinkusi konklava jau nebeatsižvelgė į itališkosios ar net europietiškosio bažnytinės tradicijos svarbą.

Iš Lietuvos – valdžiai parankūs dvasininkai

Popiežius kvietimus siuntė ir Lietuvos dvasininkams, tačiau iš jų į pirmąjį susirinkimo etapą leista atvykti tik kanauninkui Juozapui Stankevičiui ir dar keliems jį lydėjusiems kunigams. Tačiau vietinių kunigų dalyvavimas buvo stebimas sovietinių struktūrų.

Lietuvių interesus iš tiesų atstovavo išeivijos dvasininkija, kurios centre atsiduria išsamiai įvykius aprašęs kunigas Vincentas Brizgys.

Anot istoriko Arūno Streikaus, Juozapas Stankevičius buvo valdžios palaikomas dvasininkas, kuriam karjerą pavyko padaryti su sovietų pagalba. Tačiau ir jis po antrosios susirinkimo sesijos sulaukė nemalonės. J. Steponavičius buvo ištremtas iš Kauno miesto, pašalintas nuo Kauno ir Vilkaviškio diacezijų administravimo.

Asmeninį popiežiaus kvietimą buvo gavę ir vyskupas Petras Maželis bei su valdžia konfliktavę vyskupai Teofilius Matulionis, Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius. Šiems valdžia vykti uždraudė, o vėlesnėse sesijose leido tai daryti tik Petrui Maželiui, tačiau šis dėl garbaus amžiaus ir sveikatos vykti nesiryžo.

Visose keturiose sesijose dalyvavo tik kanauninkai Česlovas Krivaitis ir Paulius Bakšys. Anot LSSR KGB vadovo Alfonso Randakevičiaus, šitaip buvo išnaudota galimybė pateikti „teisingą“ informaciją apie bažnyčios padėtį Lietuvoje.

Paskutiniojoje sesijoje prasidėjusioje 1965 m. rugsėjo mėnesį vyskupu buvo konsekruotas Juozapas Matulaitis-Labukas. Šis, anot V. Brizgio, itin bijojęs valdžios reakcijos, manė, kad grįžusį jį ištrems arba visai neįleis į šalį.

Pasipriešinimo pradžia

Tuo metu Lietuvoje klostėsi gana keista situacija. Didžiųjų represijų laikotarpis buvo pasibaigęs, bažnyčiai buvo leista veikti. Tačiau jos leistinumo rėmus apribojo ta pati valdžia. Sovietų funkcionieriai suprato, kad nuožmus katalikybės naikinimas tik didins įtampą tarp visuomenės ir valdžios.

Buvo pasirinktas kur kas rafinuotesnis kelias – religinei konfesijai buvo leista veikti, tačiau ji papuolė į visišką valdžios „globą“. Dalis dvasininkų, vardan karjeros galimybių, privalėjo ieškoti kompromiso su struktūromis.

Valdžiai, anot dr. A. Streikaus, tiko tradicinis, konservatyvesnės bažnyčios modelis, pagal kurį bažnyčia gali veikti, tačiau apribota jos veikimo laisvės. Po Vatikano II susirinkimo paskelbta nauja bažnyčios samprata, ėjimas į bendrąją kultūrą, sovietų valdžiai kėlė baimę.

„Iš tiesų sovietai, kaip mes bežiūrėtume, sudarė sąlygas tradicinei katalikybei, kai iš esmės apsiribojama religine praktika, sakramentų priėmimu, apeigomis ir visiškai atribojama bažnyčia nuo viešosios kultūros. Tokia bažnyčios samprata visiškai prieštaravo tai, kuri buvo apibrėžta ir paskelbta Vatikano II susirinkime“, - teigia dr. Arūnas Streikus.

Po susirinkimo Vatikano atidesnis žvilgsnis krypo būtent į komunistines šalis. Pauliaus VI, o ypač Jono Pauliaus II iniciatyva stengiamasi palaikyti kuo glaudesnį ryšį su okupuotomis katalikiškomis šalimis. Tai ragino ieškoti būdų aktyviau veikti ir neprisitaikiusių dvasininkų dalį.

„Tokioje situacijoje atsiranda baimių aktyvesnių dvasininkų terpėje, kad jeigu nebus alternatyvių informacijos šaltinių sukurta, jeigu nebus to bažnyčios balso kitokio, tai sovietai pradės Vatikaną vedžioti už nosies“, - teigia istorikas.

Lietuvos atveju kūrėsi dvilypė situacija. Viena vertus atsirado ir tiesioginis Vatikano interesas stebėti situaciją okupuotuose pakraščiuose. Tačiau greta to buvo sėjama baimė pačioje dvasininkijoje, kas vedė į neprisitaikiusių kunigų pasipriešinimą, siekiant pateikti Vatikanui neiškreiptą situaciją apie įvykius šalyje.

„Jautresni procesams dvasininkai jau pajuto, kad toliai sėdint katakombose ar toliau pasitenkinant situacija, kurią sukūrė sovietų valdžia, greitai pasidarys liūdna, nes visuomenės orientyrai labai sparčiai keitėsi. Bendra sparčios sekuliarizacijos situacija buvo vienas iš impulsų daliai dvasininkijos pradėti ignoruoti tas valdžios nustatytas taisykles, labai siaurus religinio veikimo rėmus ir bandyti veikti aktyviau“, - teigia istorikas.

Baimės, kuriomis gyveno dalis dvasininkijos, skatino veikti, ieškoti tiesioginio ryšio su Vatikanu. Komunistų siekis iš esmės uzurpuoti religinius postus, ryšį su Vatikanu, kėlė didžiulį nerimą naujai kunigų kartai.

„Tuo laikotarpiu atsiranda organizuotas aktyvesnis pasipriešinimas, būtent religinėje plotmėje, tikinčiųjų teisių, laisvių plotmėje, tai čia susidėjo daug faktorių. Vatikano II susirinkimas buvo tik vienas iš jų. Toks, sakyčiau, net pats bendriausias, sukūręs tokią atmosferą bažnyčioje“, - teigia dr. Arūnas Streikus.

Tokiomis sąlygomis Lietuvoje prasideda bažnytinio pasipriešinimo etapas. Nuo 1965 m. pradėti rengti slapti kunigų susirinkimai, kurių branduolyje atsiduria Petras Račiūnas, Bronius Laurinavičius, Alfonsas Svarinskas ir neoficialiu vadovu laikomas Sigitas Tamkevičius. Vatikano II susirinkimo pabaiga sutapo su religinio pasipriešinimo Lietuvoje pradžia.