„Apie popiežiaus ketinimus aplankyti Lietuvą imta kalbėti 1990 metais. Popiežiaus kelionė yra planuojama ganėtinai iš anksto. Popiežius nevyksta į vietą, kur yra tiesioginis karinis konfliktas arba tiesioginė grėsmė pačiam popiežiui. Prisiminus 1991 m. situaciją, būtų labai sunku įsivaizduoti popiežiaus atvykimą“, – teigia profesorius Paulius V. Subačius.
Situacija šalies viduje dar laviravo ties pavojinga riba. Po 1992 metų rinkimų į valdžią grįžo buvę komunistai. Maža to, 1993 metais Lietuvoje vis dar buvo dislokuota svetima kariuomenė – Raudonoji armija. Ši iš Lietuvos pasitraukė tų pačių metų rugpjūčio 31 dieną – likus vos keturioms dienoms iki popiežiaus Jono Pauliaus II vizito.
„Žinia, kad popiežius nori atvykti ir tas datų pasirinkimas buvo svarbus ir pačios visuomenės savijautai, Lietuvos tarptautiniam statusui. 1992 m. Lietuvoje buvo labai rimta politinė krizė, Aukščiausiosios Tarybos pasileidimas, rinkimai ir galų gale buvusio komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko išrinkimas prezidentu. Šie dalykai nemažos dalies visuomenės akimis, o taip pat ir Vakarų stebėtojų akimis, buvo krizės apraiškos“, – prisimena profesorius Paulius V. Subačius.
Nepaisant to, dar 1992 m. viduryje buvo paskelbta būsimos popiežiaus kelionės kryptis – Lietuva, Latvija, Estija, ir vizito data – Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4-8 dienomis, Latvijoje – rugsėjo 9-10 d., o Estijoje – 11-12 dienomis.
Patirties nebuvo, pagalbos ranką tiesė lenkai
Žinia apie popiežiaus vizitą reikalavo ir itin sudėtingo pasiruošimo. Tokio aukšto rango asmenų priėmime Lietuva neturėjo jokios patirties. Ypač kalbant apie tai, kad saugumą, tvarką vizito metu privalėjo užtikrinti patys lietuviai.
Pirmasis atkurtos Lietuvos policijos generalinis komisaras ir Vyriausybinės komisijos pirmininko popiežiaus vizitui ruošti pavaduotojas Petras Liubertas prisimena, kad pasiruošimas vyko su užsienio šalių, ypač Lenkijos, pagalba.
„Pats pasiruošimas prasidėjo likus metams iki vizito. Patirties neturėjome jokios tokio rango ir tokios svarbos žmogaus vizitui. Patirties teko važiuoti semtis į Lenkiją, vėliau į Vatikaną, Prancūziją“, – teigia Petras Liubertas.
1981 metais turkas Mehmetas Ali Agca popiežių užpuolė Šv. Petro aikštėje, Vatikane, kur į popiežių pataikė visi 4 paleisti šūviai. Jono Pauliaus II-ojo kelionės visose šalyse reikalavo aukščiausio saugumo lygio užtikrinimo. Po pasikėsinimo vardan saugumo pats popiežius iš atviro papamobilio persėdo į neperšaunamu stiklu dengtą transporto priemonę.
„Patirtis patirtimi, bet maža yra pasakyti, kad mes pasieksime Kryžių kalną tokią ir tokią dieną. Pagal reikalavimus turėjo trys maršrutai būti – pagrindinis, atsarginis ir rezervinis. Tam, kad pasiekti Kryžių kalną, reikia turėti sraigtasparnius. Blogiausiu atveju reikia turėti transporto priemones kažkokias – arba geležinkelį, arba bent vienodus automobilius. Nei vieno, nei kito, nei trečio mes neturėjome“, - pasakojo tuometinis generalinis komisaras.
Kiekvienas maršrutas turėjo būti patikrintas. Net kanalizacijos dangčiams, medžiams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, o prieš popiežių pravažiuoti turėjo ir pilotinės apsaugos pajėgos.
Pagalbos ranką tiesė kaimynai lenkai, kurie turėjo patirties ir popiežiaus vizito klausimu, ir reikiamų susisiekimo priemonių. Anot tuometinio generalinio komisaro, būtent lenkai suteikė reikalingus sraigtasparnius, automobilius, jų piliečiai pagelbėjo lietuviams sudėtingoje situacijoje.
Tačiau užtikrinti popiežiaus apsaugą buvo tik viena iš viso pasiruošimo dalių. Šimtais tūkstančių popiežių pamatyti besirenkantys žmonės taip pat reikalavo pasiruošimo. Kryžių kalnas, Katedros aikštė, Santakos parkas ar Šiluva sutraukė didžiules mases žmonių. Tų laikų sąlygomis tai tapo didžiuliu iššūkiu.
„Mūsų tuometinė Vadovybės apsaugos tarnyba dar nelabai tuo metu žinojo, ką daryti ir nebuvo pripratusi prie aukšto rango vizitų. Popiežius ėjo į žmones, norėjo su jais susitikti, stebėjosi tomis užtvaromis, kurios yra pastatytos. Ne jis atsitvėrė nuo žmonių, o jį bandė atitverti. Ne iš blogos valios, bet iš nesugebėjimo kontroliuoti didesnio žmonių skaičiaus, baimės, kad kažkas atsitiks“, – tuometinę tvarką prisimena Paulius V. Subačius.
Kiekviena vieta, kurioje lankėsi popiežius, buvo griežtai saugoma. Objektus, altorius ir kitas vietas iki vizito patikrinta ir pradėta saugoti maždaug prieš savaitę. Vardan susirinkusiųjų minių teko montuoti ir atskirus tualetus. Kaip teigia P. Liubertas, biotualetų tada nebuvo tad tualetus teko ruošti medinius.
„Maldos vietų patikra ir jų nuolatinė apsauga buvo po patikros. Atsitraukti negalėjai. Laikino altoriaus apsaugai buvo vyresnysis paskirtas, kuris po parašu priimdavo ir atiduodavo objektą su personaline atsakomybe. Tai nediskutuotini variantai. Nebuvo tokių, kurie parduoda leidimus, sprendžia, ką įleisti“, – teigia P. Liubertas.
Koją kišo ir orai, ir dažai, ir „ žvejai“
Pasiruošimas truko metus, tačiau vizitas neapsiėjo be nesklandumų. Didelį nerimą prieš kelionę į Kryžių kalną kėlė oro sąlygos. Petras Liubertas prisimena, kad tai tapo itin dideliu galvosūkiu.
„Maršruto keitimo krizę turėjome, kuomet popiežius ruošėsi į Kryžių kalną skristi. Paryčiais buvo labai bjaurus oras: lijo, apsiniaukę, rūkas. Mes su lenkais sėdėjome bei galvojome, ką daryti. Buvo pasitelktas atsarginis variantas – Šv. Tėvo kelionė automobiliais. Buvome pasiruošę, kad teks automobiliais vykti, nes sraigtasparniais skristi nebuvo galima tokiomis sąlygomis“, – prisimena P. Liubertas.
Įveikti 200 kilometrų automobiliais buvo rimtas iššūkis dėl didžiulės apsaugos. Tai reiškė, kad tektų imtis papildomų saugumo priemonių, papildomai patikrinti maršrutą. Tačiau stebuklas įvyko ir dangus pragiedrėjo.
Tiesa, imtis atsarginio plano vieną kartą teko ir tai įvyko Vilniuje. Prieš popiežiaus kelionę į Apaštališkąją nunciatūrą Antakalnyje buvo gautas pranešimas apie įtartino asmens veiksmus ties tiltu per Vilnelę, kuris skiria Senamiestį ir Antakalnio mikrorajonus.
Vietoj tiesiausio kelio buvo pasirinktas maršrutas Žaliuoju tiltu. Tačiau vėliau, anot P. Liuberto, patikrinus vietą, jokių įtartinų daiktų rasta nebuvo. Šiandien tuometinis generalinis komisaras spėja, kad galbūt tai buvo žvejys, kasęs sliekus. Tuo metu į kiekvieną pranešimą reikėjo žiūrėti itin atsakingai. Pareigūnai ragino prie kelio, kuriuo važiuos popiežius, nepalikinėti gėlių vazonų ir kitokių daiktų.
Kiek komiška situacija ištiko popiežių Šiauliuose. Sustojęs pasimelsti šv. Ignaco Lojolo bažnytėlėje ir priklaupęs ant grindinio popiežius pakilo su raudona dėme ant rūbų. Ši detalė buvo išsaugota ir Šiauliuose stovinčioje Mindaugo Junčio skulptūroje.
„Raudonais dažais grindys buvo išdažytos. Nors buvo išdžiūvę, bet žinote tie sovietiniai dažai... Popiežius paklūpėjo, pašilo, tai ir liko dėmė“, - 2013 metais portalui DELFI pasakojo šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius Algis Baniulis.
Kaune sudėtingą rebusą sukėlė popiežiaus prašymas užsukti į tualetą. Viešųjų tualetą geografija mieste buvo itin reta, o popiežiui kelionę iki minėtos vietos reikėjo dar ir suplanuoti. Viena vertus, tai lėmė ir to laikmečio sąlygos, kita vertus, patys žmonės, kurie sekė kiekvieną popiežiaus žingsnį.
„Bevažiuojant mano kolega, kuris greta Šv. Tėvo per radijo stotį man praneša, kad reikėtų stabtelėti. Į eterį taip garsiai nenori pasakyti, kad Šv. Tėvas į tualetą nori. Aš taip mintyse primečiau, kad arba Geležinkelio stoties tualetas, arba oro uosto tualetas. Tų laikų viešasis tualetas... Na kas tai yra...
Buvo susiskambinta su viršininku oro uosto. Tas irgi už galvos stvėrėsi. Iš situacijos buvo išeita. Atnešė servetėlių iš restorano kažkokių, užtiesė kilimą. Tualetas buvo paruoštas staigiai ir labai aukštame lygyje. Net kilimai atsirado iš viršininko kabineto“, – šiandien linksmai skambančią istoriją prisimena P. Liubertas.
Šūviai Savanorių prospekte
Itin griežtai buvo kontroliuojami į maršruto vietą patenkantys gyvenamieji namai. Petras Liubertas prisimena, kad terorizmo grėsmė pasaulyje tada buvo pakankamai aukštame lygyje, prieš vizitą buvo gauti net 300 asmenų iš užsienio duomenys, kurie galėjo persikelti į Lietuvą ir čia planuoti pasikėsinimą.
Reikėjo stebėti ir tai, kokie asmenys įsikelia ar gyvena viename ar kitame gyvenamajame plote, patenkančiame į kelionių maršrutą. Popiežiaus vizito metu tvarką turėjo užtikrinti apie 3 tūkstančius įvairių saugumo struktūrų darbuotojų. O tai prilygo bemaž pusei tuo metu dirbančių policijos pareigūnų.
Tačiau be rimtesnes pasekmes galinčių turėti incidentų apsieita nebuvo. Rugsėjo 6 dieną, popiežiaus kortežui važiuojant Savanorių prospektu, prie tuometinio aklųjų kombinato, pasigirdo šūvis.
„Pamatęs masinį judėjimą Savanorių prospekte žmogus nutarė išeiti į balkoną ir savaip atšvęsti. Net nesuvokdamas, kas čia. Nežinau kokiais pagrindais išduotu ginklu jis pradėjo šaudyti. Gerai, kad mes jo nenušovėme. Pats popiežius net nesuprato, negirdėjo to šaudymo“, - teigia Petras Liubertas.
Iš tiesų tuometinės spaudos puslapiuose užfiksuotas net ne vienas tokio elgesio atvejis. Anot „Lietuvos ryto“, tada prie aklųjų kombinato signalinę raketą paleido policijai žinomas „dažnokai išgeriantis“ asmuo. Svarbu paminėti, kad popiežiaus vizito metu prekyba alkoholiniais gėrimais buvo uždrausta.
Spaudoje nuskambėjo ir kitas atvejis, kuris taip pat įvyko Kaune: „Pravažiavus Savanorių prospektu, maždaug po 10 minučių pasigirdo trys šūviai. Policija sulaikė du šaudžiusius vyrus. Abu jie rugsėjo pirmąją už savanorio vardo diskreditavimą buvo pašalinti iš SKAT. [...] Abu vyrai buvo neblaivūs. Jie šaudė vienos uždarosios akcinės bendrovės sandėlių, pas kurių sargą jie svečiavosi, teritorijoje“.
Laimei, incidentai didesnių pasekmių nesukėlė. Anot Petro Liuberto, klausimą apie įtartinus garsus buvo uždavęs vienas aukštų Vatikano patriarchų, tačiau lietuviai apie tai per daug neatviravę. Tada bet kokia panašaus tipo apraiška galėjo kardinaliai pakeisti vizito planus.
„Lakstymas paskui papamobilį tik maža detalė popiežiaus apsaugos. Šimtai tūkstančių suvažiuoja automobilių. Šiluvoje parkavimas buvo numatytas pievoje. Įklimpo, vieni kitus stumdė, žmonės išvažiuoti negali, kišenvagių pilna, iš automobilių vagystės vyksta. Ne vien aplink popiežių apsauga ir ne vien čia vizito organizacija“, – sunkią užduotį prisimena Petras Liubertas.
Prisiminęs tai, kas vyko prieš 25-erius metus, tuometinis generalinis komisaras ir Vyriausybinės komisijos popiežiaus vizitui pavaduotojas, teigia, kad esamomis sąlygomis situacija buvo suvaldyta pakankamai neblogai.
„Buvo šilti santykiai su lenkais, kurie mums labai padėjo. Toks geranoriškumas sklido. Savo jėgomis mes būtume padarę, bet gal atmestinai daug ką būtume darę. Tai buvo labai gražu, geranoriška iš kitų valstybių ir ypatingai iš Lenkijos pusės. Tai, ką galėjome tada, tai mes pasiekėme maksimumą“, – teigia įvykių liudininkas Petras Liubertas.