Šaltojo karo kontekste tai buvo nemažas smūgis Sovietų Sąjungai ir jos satelitinėms valstybėms – tai pačiai Lenkijai, Čekoslovakijai, Vengrijai ir kitoms autoritarinio valdymo šalims.
Savo pontifikato pradžioje popiežius iš Lenkijos didelį dėmesį skyrė situacijai Rytų Europoje. Tai kėlė laikiną paniką sovietų režimui. Tačiau funkcionieriai, represinio aparato darbuotojai ir ryšius su užsieniu sekantys darbuotojai greitai prisitaikė prie esamos situacijos ir ėmė koreguoti savo veiklą pagal to meto realijas.
Galiausiai euforijos pliūpsnis Lietuvoje virto į baimę, įtarinėjimus ir realias represijas prieš dvasininkus. Tuos pačius, kurių pogrindinės veiklos patirtis siekė jau dešimtmetį.
Fotografuota žinia į Vakarus
Po Vatikano II susirinkimo 1965 metais šalies dvasininkai ėmė burtis į katalikišką pogrindį. Dvasininkų tikslas – pranešti pasauliui apie sovietų okupuotoje Lietuvoje pažeidžiamas žmogaus teises, laisves.
Valdžia stengėsi uzurpuoti viską – tikėjimą, dvasininkijos sluoksnį, net ryšius su Vatikanu, šitaip formuojant teigiamą įspūdį apie procesus Sovietų Sąjungoje. Neprisitaikiusiųjų kunigų nuostatos buvo griežtos – pranešti pasauliui apie skriaudas, daromas Sovietų Sąjungoje.
Tokių dvasininkų daugumą sudarė jauni kunigai, kuriems sekti pašaukimo keliu trukdė ta pati valdžia praleisdama lojalius režimui kunigus, kurie mainais turėjo atsilyginti teikdami informaciją ar kitaip pagelbėdami sistemai.
„Tarp dvasininkų atsirado tokių, kurie praėjo sovietų filtrus į kunigystę. Valdžia ir buvo užstačiusi, kad uolūs, gabūs jaunuoliai nepatektų į seminariją, bet atsirado tokių, kurie prasmukdavo tuos filtrus. Tarp tų jaunų, per kančias ir vargus prasibrovusių į kunigystę, buvo angažuotų katalikų“, – teigia dr. Arūnas Streikus.
Slaptieji dvasininkų susirinkimai pradėti rengti 7 dešimtmečio viduryje, tačiau pagreitį įgavo su pirmuoju pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeriu 1972 metais.
Šis slaptas leidinys buvo rašomas lietuvių kalba, tačiau tikslinė leidinio auditorija – ne Lietuvoje gyvenantys skaitytojai.
„Aktualesnis uždavinys buvo formuoti Vakarų pasaulio nuomonę, tačiau gana greitai pamatyta, kad tik tokiu keliu galima ir kažkaip Lietuvoje sukurti alternatyvią viešosios erdvės dalį.
„Kronika“ vis didesnę visuomenės dalį pasiekdavo Lietuvoje tuo ratu per Vakarus, per „Vatikano radijo“ transliacijas, kitų radijo stočių perduodamas žinias“, – sako dr. Arūnas Streikus.
Geležinės uždangos sąlygomis fizinis leidinio perdavimas į Vakarus paštu ar kitomis šiandien įprastomis sąlygomis buvo sunkiai įsivaizduojamas. Teko ieškoti būdų, kuriais perduoti leidinį.
Kas tai bebūtų – turistai iš Vakarų, užsienio dvasininkai Maskvoje ar kiti asmenys – niekam nebuvo galima išsivežti nelegalaus leidinio, o spausdinti lapai galėjo pareigūnų dėmesį, pridaryti didelių nemalonumų gabenančiajam.
Tuo tikslu spausdinti leidinio puslapiai buvo fotografuojami ir juostos su fotografijomis perduodamos ryšių su išoriniu pasauliu turintiems asmenims, žmonėms, kurie gali palikti šalį, yra užsienio turistai ar šalį lankantys dvasininkai.
Taip „Kronika“ patekdavo į Vakarus iš kurios pasiekdavo ne tik laisvojo pasaulio piliečius, tačiau ir platesnes katalikų mases Lietuvoje.
Tam, kad paklaidinti KGB organus, buvo sugalvoti būdai ne tik perduoti medžiagą į Vakarus, bet ir užmėtyti pėdsakus pačioje Lietuvoje. Panašu, kad kurį laiką toks „vedžiojimas už nosies“ pasiteisino.
„Kitų pogrindžio leidinių stengiamasi leisti kuo daugiau, kad išsklaidyti KGB dėmesį ir nukreipti nuo Kronikos. Tam, kad jie nesusitelktų vien kronikos paieškai, bet būtų priversti ir kitus sekti. Vienas leidinys orientuotas į bendresnius dalykus, o kitas susitelktų tik į siaurą žmogaus, tikinčiųjų teisių sferą.
Tokiu būdu valdžios spaudimas sumažinamas ir pasiskirsto tarp kelių pogrindinių leidinių“, – apie būdus pasakojo dr. Arūnas Streikus.
Religinio pogrindžio veikla, slaptų leidinių leidyba tęsėsi maždaug dešimtmetį be didesnių trikdžių. Kronikos medžiaga pasiekdavo Vatikano radijo redakcijas, buvo skaitoma eteryje ir taip pasiekdavo platesnes mases tiek užsienyje, tiek Lietuvoje.
Leidinio ilgamečiu koordinatoriumi, redaktoriumi buvo aktyvus kunigas, disidentas Sigitas Tamkevičius, o pavadinimą jam davė būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Kratos, nuolatiniai suiminėjimai pradžioje tapo beveik dvasininkų kasdienybe. Vėliau situacija šiek tiek nurimo, o Kronikos leidėjus represinis aparatas prisiminė SSRS generaliniu sekretoriumi tapus Jurijui Andropovui.
Išsigando naujo popiežiaus
8 deš. pabaigoje paaštrėjo Šaltojo karo situacija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Žibalo į ugnį pylė ir Jono Pauliaus II veikla. Iki tol buvę popiežiai vietos okupuotoms šalims savo pontifikato metu skyrė nedaug. Naujojo popiežiaus situacija buvo kita. Paradoksalu, tačiau su nauju popiežiumi prasidėjo ir nauji bandymai likviduoti nepaklūstančius dvasininkus.
1981 m. Vilniuje po sunkvežimio ratais mįslingomis aplinkybėmis papuolė su pogrindžiu reikalų turėjęs kunigas Bronius Laurinavičius. Sprendžiant iš istorinių šaltinių, panašu, kad būtent tada struktūros pradėjo naują karą prieš oponuojančius kunigus.
Dėl antisovietinės veiklos 1983 metais buvo sulaikytas tiek Sigitas Tamkevičius, tiek Alfonsas Svarinskas. Nors dvasininkai buvo sekami, struktūros žinojo tam tikras detales, tačiau veiksmų nesiėmė gana ilgą laiko tarpą.
Nors kunigai Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, vienuolė Nijolė Sadūnaitė už platinimą buvo nuteisti dar 1973 – 1975 m. laikotarpiu, tačiau iki aukščiausio redakcinio sluoksnio KGB prieiti nesugebėjo.
„Sovietai iš tiesų išsigando, kad ta situacija Lenkijoje, Solidarumo revoliucija gali užkrėsti ir paribio regionus. Jono Pauliaus II raginimas nebijoti gali užkrėsti lietuvius ir situacija pasidarys nevaldoma. Manau, kad tas bene labiausiai prisidėjo, kad jau 9 deš. pradžioje ilgai delsę, sovietai ryžosi prieš aktyviausius sovietų pasipriešinimo imtis represijų“, – teigia istorikas dr. Arūnas Streikus.
Diskredituoti priešą
Stereotipus apie blogus lenkų ir lietuvių santykius uoliai naudojo ir pati KGB, skaldydama dvasininkiją, visuomenę, primesdama jau minėtus tarpukario Lietuvos ir Lenkijos konfliktus. Taip buvo kuriamas neigiamas popiežiaus įvaizdis, kartais net sukuriant aliuziją, jog tai – KGB agentas.
Gana palanku formuoti nuomonę buvo ir dėl cariniu laikotarpiu egzistavusios lenkiškos įtakos būtent religiniame lygmenyje: jeigu bažnyčios vaidmuo saugojo nuo rusiškos kultūros, tai pati bažnyčia gana sėkmingai veikė kaip lenkinimo mechanizmas. Tačiau tai buvo XIX amžiuje ir laikai jau buvo pasikeitę.
„KGB gana džiaugsmingai reagavo ir stengėsi supriešinimą didinti šia linkme. Pamatė, kad galima įkalti pleištą tarp popiežiaus ir vietinės dvasininkijos. Taip vienprasmiškai negalima pasakyti, kad popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimas Lietuvoje visi plojo ir visi džiaugėsi. Buvo įvairių požiūrių“, – teigia dr. Arūnas Streikus.
Egzistavo ir kitas būdas menkinti dvasininkų įtaką. Valdžia nepatogius dvasininkus perkeldavo į atokesnes, mažesnes parapijas, kur jų įtaka nebuvo tokia didelė. Pavyzdžiui, Vincentui Sladkevičiui teko kunigauti Nemunėlio Radviliškyje, Pabiržėje. Tik vėliau jis perkeltas į gimtuosius Kaišiadoris. Panaši situacija lydėjo ir daugumą prie Kronikos leidimo prisidėjusių dvasininkų.
Kunigų savavališkas perkėlimas didino nepasitenkinimą situacija, tačiau neuždraudė veikti. Nors dauguma Kronikos dalyvius skyrė nemenki atstumai tarp parapijų, tačiau tai tik didino norą priešintis.
Struktūros taip pat manė, kad didesnės visuomenės dalies susidomėjimą religija pavyks sutramdyti didžiule dezinformacijos kampanija prieš dvasininkus. Rezultatų viešosios nuomonės prasme tai davė, tačiau pagrindinis ginklas buvo represijos.
„Sovietai nesnaudė. Jie stengėsi formuoti aktyvų pasipriešinimo aktyvistų įvaizdį. Pirmiausiai jie formavo tą įvaizdį, kad dvasininkai vykdo Vakarų užsakymą, kad yra finansuojami ir remiami išeivijos. Labai sudėtinga pasakyti, kiek tas propagandinis įvaizdis turėjo įtakos, kiek – ne“, – pasakoja dr. Arūnas Streikus.
Praretėjusiomis gretomis „Kronika“ ir toliau buvo leidžiama iki pat sovietinio laikotarpio pabaigos. Represinis aparatas nebuvo toks sėkmingas, tačiau smūgį autoritetui padarė. To rezultatus dvasininkija pajuto greit, o ypač – susibūrus Sąjūdžiui.
Sąjūdis – be dvasininkijos
1988 m. paskutiniuosiuose laikraščių puslapiuose buvo išspausdintas trumpas pranešimas apie kardinolu tapusį dvasininką Vincentą Sladkevičių. Naujiena praėjo beveik be atgarsio… Iki sekmadieninių mišių, kurių metu buvo perduota tikintiesiems kitų dvasininkų pastangomis. Tačiau eiti į bažnyčią tuo metu dar buvo iššūkis.
„Reikia suvokti, kad 1988 metais sekmadieninis pamaldų lankymas buvo dar mažesnis, negu yra dabar. Didelė dalis visuomenės apskritai mažai žinojo apie bažnyčią. Manau, kad nedaugelis jų suvokė istorinę perspektyvą, kad čia antras kardinolas, bet suvokė, kad čia kažkas tokio įdomaus“,– teigia profesorius Paulius Subačius.
Iš tiesų Lietuva, jos dvasininkija tokio aukšto rango nebuvo regėjusi 400 metų, o apie pirmąjį kardinolą girdėjusi nebent iš rašytinių šaltinių. Lietuvos katalikų bažnyčiai tai buvo didžiulis įvykis. Vatikanas, popiežius Jonas Paulius II taip pat galėjo veikti sąmoningai suteikdami tokio aukšto rango titulą oponuojančiam dvasininkui, suerzindami režimą.
Tačiau didžiulis įvykis neturėjo didelės įtakos bažnyčios autoritetui visuomenėje. Begimstant Sąjūdžiui ši į priekines eiles nepateko. Tam priežastis sukūrė represinis Sovietų Sąjungos aparatas – Sąjūdžio išvakarėse dalis aktyviosios dvasininkijos buvo arba lageriuose, arba įbauginta.
„Ta nedidelė katalikiškosios inteligentijos dalis neturėjo sąlygų sovietmečiu augti nei kiekybiškai, nei kokybiškai. Intelektualiai subrendusių žmonių, kurie galėtų imtis iniciatyvos, aktyviai dalyvauti Sąjūdžio veikloje iš tiesų nebuvo daug ir tarp pačių dvasininkų. Ant dviejų rankos pirštų galima suskaičiuoti katalikus inteligentus“, – teigia istorikas dr. Arūnas Streikus.
Begimstančiame Sąjūdyje dvasininkų nebuvo, tačiau dvasininkija mitinguose buvo kviečiama tarti kalbą. Vis dėlto didžiausia įtaka tuo metu priklausė pasauliečiams – inteligentijai, kultūros veikėjams ar net sportininkams. Su Sąjūdžio pradžia pamažu atgimė ir religijos reikšmė.
Paradoksalu, tačiau vėliau katalikybės korta ėmė žaisti ir patys komunistai. Ryškiausias to pavyzdys – 1988 m. vykęs Sąjūdžio Steigiamasis Suvažiavimas, kurio metu naujai išrinktas pirmasis sekretorius A. Brazauskas mainais į savo autoritetą tikintiesiems grąžino Vilniaus Katedrą, kurioje iki tol veikė paveikslų galerija.
„Būtent tie sprendimai bažnyčios, tikėjimo lygmenyje buvo politinio kapitalo prasme labai naudinga investicija. Bendra situacija tokia buvo, kad komunistai jautė, jog gali apsimokėti tokie sprendimai“, – teigia dr. Arūnas Streikus.
Būtent prie atgautos Katedros durų kardinolas Vincentas Sladkevičius, prieš televizijos kameras, pasakė pamokslą, kuris, anot profesoriaus Pauliaus Subačiaus, tapo embleminiu įvykiu, kuris pristatė kardinolą Sladkevičių ir daugumai Lietuvos žmonių. Anot to meto spaudos, Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo transliaciją žiūrėjo 98 proc. visos tuometinės televizijos auditorijos.
Savo knygą „25 religinės laisvės metai“ Paulius V. Subačius pradeda nuo 1989 metų. Metų, kuomet iš nelaisvės jau buvo paleisti dalis atvirai oponuojančių dvasininkų, o komunistų partijos autoritetas menko akyse.
Daugelis katalikų jau galėjo be baimės lankyti maldos vietas, nebesekė struktūrų dėmesys. Tačiau ir dalies komunistų kova prieš religiją galėjo būti tik simbolinis bandymas įtikti aukštesniesiems partijos veikėjams.
„Jeigu suabsoliutinsime klastūnišką veikimą ar gudravimą, tai mes pamiršime, kad jie visi buvo žmonės. Mes pamiršime tai, kad jie buvo krikštyti, jų tėvai buvo religingi. Kai kurie komunistai ieškojo auklės vienuolės savo vaikams.
Argumentas buvo paprastas – pas daugelį Centro Komiteto narių namuose vaikus augino vienuolės arba religingos moterys, argumentuojant tuo, kad jos nenunuodys vaikų“, – dviprasmišką poziciją iliustruoja prof. Paulius V. Subačius.