Be išimties visose Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungos okupuotose valstybėse prasidėjo brutali religinių bendruomenių naikinimo politika. Socializmas, Lenino, Markso, Stalino tekstai turėjo iš pašaknų išrauti „buržuazines liekanas“. Būtent taip buvo traktuojama religija. Nesvarbu, kokios konfesijos – judaizmo, liuteronų, katalikų, pravoslavų ar kitų tikėjimų išpažinėjai – visi greitai atsidūrė potencialių priešų sąraše.
Tačiau dalyje naujai užimtų kraštų brutalus bažnyčios hierarachų, tikinčiųjų persekiojimas galėjo duoti itin neigiamą atoveiksmį pačiam režimui. Okupuotoje Lietuvoje sovietų politikos strategai įžvelgė didelį pavojų, su kuriuo skaitytis buvo privaloma pakankamai rafinuotai.
Vienas iš būsimo popiežiaus vizito taškų – buvusiuose KGB rūmuose įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus – simbolizuoja sunkią Lietuvos dvasininkijos padėtį po okupacijos.
Buvusio KGB kalėjimo patalpose esančioje kameroje nr. 11 kalėjo ir svarbūs Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai – Teofilius Matulionis, Vincentas Borisevičius. Tačiau brutalią susidorojimo politiką ėmė keisti kur kas subtilesni būdai paveikti religinės konfesijos atstovus.
Politiškai grėsmingas „buržuazinis“ elementas
Tarpukario Lietuvoje dvasininkija vaidino nemažą vaidmenį šalies politikoje. Tarp vienos pagrindinių Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių buvo nemažai dvasininkijos atstovų, o ši politinė jėga tapo pagrindine 1920 – 1926 metų laikotarpiu.
„Būtent Lietuvoje iš visų 1940 m. okupuotų teritorijų, dvasininkija buvo laikoma ne tik ideologiniu priešu, bet ir politiniu žaidėju, kuris gali sutrukdyti sklandžią teritorijų inkorporaciją“, – teigia istorikas dr. Arūnas Streikus.
Didelis bažnyčios autoritetas išliko ir po Antano Smetonos perversmo, po kurio norma tapęs politikavimas nuo altoriaus, kaip ir politinės partijos, buvo uždraustos. Tačiau tai dvasininkijos autoriteto nesumenkino. Priešingai, net ir buvę sovietų pogrindininkai, kurie okupacijos metais užims svarbiausius postus, su tuo turėjo skaitytis.
Patirtis, kurią jau prie A. Smetonos režimo buvo įgijusi dvasininkija, ragino komunistus ieškoti subtilesnių būdų paveikti ir išnaudoti dvasininkų, katalikų bažnyčios autoritetą saviems tikslams. Represijos buvo kraštutinis būdas prieš dvasininkus, tačiau okupantai suprato, kad religijos svarbą krašte galima pasitelkti ir formuojant savitą politiką.
„Net bažnyčios konfliktas su tautininkais komunistus skatino žiūrėti taip į bažnyčią, kad ji čia aktyviai dalyvauja politikoje ir stengiasi į viešuosius reikalus aktyviai kištis, juose dalyvauti. Toks bažnyčios, kaip klerikalinės institucijos vaizdinys, ko gero buvo išlikęs vietiniams komunistams“, – teigia dr. Arūnas Streikus.
Iš viso iki nacių okupacijos Lietuvoje galėjo būti įkalinti apie 50 dvasininkų. Knygoje „Krikščionybės Lietuvoje istorija“ taip pat teigiama, kad 17 kunigų buvo žiauriai nužudyti besitraukiančios sovietų kariuomenės, o 20 ištremti didžiųjų trėmimų metu 1941 m. birželį. Turint omenyje, kad duomenys surašyti 2006 metais, galima manyti, kad represijų mąstai buvę gerokai didesni.
Pirmosios okupacijos metu dalis vyskupų pasisakė už nesikišimą į politinius reikalus, liekant prie pastoracinių darbų. Greta to galima paminėti, kad pačios dvasininkijos pozicija skilo į keletą dalių – vieni ragino ieškoti dialogo su valdžia, kiti – priešintis.
Iki 1941 m. birželio sovietai suvokė, kad įtaka yra per didelė. Kunigijos naikinimas vyko, tačiau totalinio mąsto taip ir nepasiekė. Kaip ir nesėkmingas bandymas išstumti kunigus iš viešosios erdvės.
„Paprastos liaudies mąstyme religiniai įpročiai, vertybės yra stipriai įsišaknijusios ir vaidina didelį vaidmenį bei gali būti panaudojamos kaip politinio mobilizavimo įrankis. Natūralu, kad greitai buvo suprasta, jeigu Bažnyčia kaip institucija bus kontroliuojama visiškai, tai ją galima panaudoti ir sovietų režimo tikslams“, – teigia dr. Arūnas Streikus.
Tačiau dėl prasidėjusio nacistinės Vokietijos puolimo sovietai turėjo greitai traukti. Naciai, nors ir nebuvo atvirai antikrikščioniška jėga, tačiau ir jų veikloje galima įžvelgti dviprasmiškumo. Ypač, jei kalba pasisuka apie politinę įtaką.
Teigti, kad religijos padėtis šalyje pagerėjo, būtų pernelyg trumparegiška. Kunigai, dvasininkai taip pat sulaukė nemalonumų. Ypač tam įtakos turėjo dalies kunigų ir vyskupų dalyvavimas žydų gelbėjime.
Pavergti, bet nesunaikinti
Pokario metais valdžia ėmėsi priemonių prieš kunigus. Pirmiausia buvo siekiama užverbuoti įtakingus dvasininkus ir šitaip juos palenkti savo pusėn. Bene ryškiausia šiame laikotarpyje tapo Vincento Borisevičiaus auka.
„Tai buvo pirmas ir vienintelis vyskupas, kuris patyrė tokias represijas. Praktiškai visi kiti suimti jau po to, kai Borisevičius sušaudytas buvo. Kaip tik Borisevičius sušaudomas, o kiti pradedami suiminėti. Pirmas atvejis ir toks radikalus susidorojimas“, – pasakoja dr. A. Streikus.
Susidorojimas su aukšto rango vyskupu buvo susijęs su V. Borisevičiaus kategorišku atsisakymu bendradarbiauti su valdžia. Anot istoriko, tardymo protokoluose minima, kad dvasininką buvo bandoma patraukti savo pusėn. Tam tikra prasme vyskupo V. Borisevičiaus auka buvo pasinaudota ir kaip savotišku simboliu siekiant įbauginti kitus dvasininkus, tokiu būdu juos palenkiant į savo pusę.
Pokario metais prieš religinius darinius kiek kitokios taktikos ėmėsi ir patys sovietai. Šių esminiu tikslu istorikai laiko siekį užmegzti santykius su Vatikanu ir šiuo būdu teikti iškreiptą informaciją apie situaciją Sovietų Sąjungoje, naujai okupuotuose kraštuose.
1944 – 1953 m. vykusio partizaninio pasipriešinimo kontekste pastebimas ir aktyvus kunigų dalyvavimas. Ginklo ėmęsi dvasininkijos atstovai tik patvirtino jau anksčiau tekste nagrinėtą tezę, kad į dvasininkus buvo žvelgiama iš politinės perspektyvos.
„Eilinių parapijų kunigų lymenyje, ypač pradiniam etape, tai buvo ne tik moralinė atrama. Iki galo nėra suskaičiuota, bet kelios dešimtys dvasininkų gana aktyviai prisidėjo prie partizaninio pasipriešinimo, organizavimo ar veikė kaip ryšininkai. Keletas net įėjo į partizanines struktūras, kaip apygardų kapelionai ar rinktinių kapelionai“, – teigia dr. A. Streikus.
Sovietai aukštąją dvasininkiją – vyskupus – vertė ir darė spaudimą tam, kad šie pasmerktų partizaninį judėjimą. Bažnyčios įtaka vis dar buvo didžiulė, todėl toks pareiškimas galėjęs turėti didelės įtakos visuomenės nuostatoms. Juolab, kad sovietai vis dar atsargiai laviravo tarp religinių darinių ir represijų, bijodami sukelti neigiamą reakciją režimo atžvilgiu.
„Vyskupijos stengėsi taip išlaviruoti, kad smerktų ne ginkluotą pasipriešinimą. Jie stengėsi taip išlaviruoti, kad daugiau bendrai smerktų savivalę, smurtavimą, plėšikavimą, kas galiojo abiem pusėm. Kalbėti apie vyskupijų valdytojų viešai išreikštą teigiamą požiūrį į partizaninį pasipriešinimą taip pat nėra neįmanoma, nes tai praktiškai reiškia bilietą į kalėjimą tą pačią dieną“, – teigia istorikas.
Griovimas iš vidaus
Radikalus religijos ir jos paveldo naikinimas galėjo duoti priešingą efektą. Tai suprato net patys sovietų funkcionieriai. Priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, Lietuvoje imtis buldozerinės taktikos ir griauti viską iš eilės buvo pernelyg pavojinga. Šitaip didelė dalis lietuvių galėjo nusigręžti nuo sovietų.
Dalis sakralinių objektų pokario metais buvo paversti sandėliais, o kita dalis – apleisti. Anot Arūno Streikaus, dar dramatiškesnis likimas ištiko kitų konfesijų materialųjį paveldą – vietoj sinagogų, liuteronų bažnyčių buvo kuriami net garažai, sporto salės. Tačiau tai pasitikta be didesnio pasipriešinimo – esą dauguma šių konfesijų atstovų buvo arba nužudyti, arba perkelti gyvenimui į kitas vietoves.
„Nuo 1956 m. įsitvirtino ta linija, kad uždarytas bažnyčias reikia panaudoti civilizuotesniais būdais, paverčiant daugiau kultūrinio profilio įstaigomis – muziejais, koncertų salėmis. Sakralinė erdvė nebūtų suniekinama ir tai paverčiant iš dalies švelnios ateizacijos vieta vėlesniu laikotarpiu“, – teigia istorikas Arūnas Streikus.
Išskirtinis atvejis – Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Visą tarpukario laikotarpį planuotas sakralinis objektas buvo baigtas tik 1940 metais. Iš tikinčiųjų aukų finansuotos bažnyčios statyba truko nuo 1934 iki 1940 metų. Vos tik ją baigus – ji buvo nacionalizuota, o po karo joje įkurta radijo gamykla. Tačiau pastato nebuvo spėta pašventinti kaip maldos namų, todėl tai keitė ir pačių sovietų pastato pritaikymą savo reikmėms.
1950 m. taip pat buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas. Po karo suniokotą monumentą buvo nuspręsta susprogdinti. Tačiau ir šis didesnių įvykis didesnių protestų nesukėlė – į tai buvo žvelgiama kaip į lenkišką paveldą.
Panašiai keitėsi požiūris ir į dvasininkiją. Karo patirtis suformavo kitokį požiūrį į dvasininkiją. Didelė religijos įtaka vertė permąstyti būsimo elgesio su kunigais planus. Tremtys, įkalinimai, mirties bausmės reikiamo efekto galėjo ir neduoti.
Pleišto būdu pradėtas darbas su dvasininkais. Prieš dalį jų pradėtos šantažo kampanijos, versta bendradarbiauti. Tačiau ryškiausi pokyčiai prasidėjo maždaug 6-ame dešimtmetyje, kuomet valdžia ėmėsi gudriai laviruoti tarp religinių praktikų ir dvasininkijos, siekiant ją palenkti savo pusėn.
„Bažnyčios griovimo būdas iš vidaus egzistavo. Čia vėlgi nebuvo kažkoks naujas ir tik Lietuvoje sugalvotas dalykas. Rusijos stačiatikių bažnyčia jau iki 1940 metų praktiškai buvo kontroliuojama per sovietų represinių struktūrų valdomus žmones bažnyčios viduje. Aukščiausius administracinius postus užėmė sovietų saugumo užverbuoti dvasininkai. Toks pat modelis bandytas taikyti ir Lietuvoje“, – teigia istorikas dr. Arūnas Streikus.
Kitaip tariant, bažnyčios įtaka visuomenėje buvo pernelyg didelė, kad visa tai sugriauti pasitelkus brutalius būdus.
„Aišku, buvo turbūt grupė dvasininkų, kurie iš tiesų įsivaizdavo, kad bažnyčios išlikimas galimas tik glaudžia bendradarbiaujant su valdžia. Klusniai vykdant visus nurodymus. Buvo ir žmonių ne tik vienas kitas tuo įsitikinusių, bet buvo ir grupė dvasininkų, kurie buvo priversti taip elgtis, nes jie buvo tampomi už virvutės to paties saugumo“, – teigia dr. Arūnas Streikus.
Tokio plano esmine dalimi tapo 6 dešimtmečio pabaigoje pradėta konstruoti strategija siunčiant lojalius dvasininkus mokytis į Romą. Kitaip tariant, buvo pradėta auginti dvasininkijos karta, kurios mokslais, karjera rūpinosi patys sovietų pareigūnai.
„Subrendo idėja apie galimybę kai kuriuos kunigus, kurie užverbuoti anksčiau, patyrusius agentus išsiųsti aukštesnėms studijoms ir sudaryti galimybę jiems išvykti studijuoti į Romą, į popiežiškus universitetus. Čia kalbama apie garsiąją operaciją „studentai“, kuri pradėta vykdyti 1956 metais. Tuo metu pirmi dvasininkai išsiunčiami – tai Viktoras Butkus ir Romualdas Krikščiūnas. Jie po studijų grįžta, tačiau galbūt jiems nevisiškai pavyko realizuoti visus planus“, teigia istorikas dr. Arūnas Streikus.
Vis dėlto svarbiausiu reiktų laikyti bandymą užmegzti tiesioginius ryšius su Vatikanu. Sovietai taip dėjo pastangas bandydami perimti bendravimą ir „pudrinti smegenis“ apie situaciją šalyje. Tai iš dalies sekėsi, tačiau vėliau viskas pasikeitė – 7 dešimtmetyje būtent tai ir paskatino aktyvesnį dvasininkijos įsitraukimą į pasipriešinimą.