Pagrindinio Lietuvos naujienų portalo DELFI redakcija paprašė parengti nedidelį kelionių vadovą po Baltijos šalis ir trumpai pristatyti labiausiai įsiminusius miestus. Vargu ar jis kam nors bus naudingas, nes sugalvoti objektyvių atrankos kriterijų taip ir nepavyko. Tiesiog pabandžiau įsivaizduoti, kad pasaulyje liko vos trys valstybės – Latvija, Lietuva ir Estija – ir parengiau itin subjektyvų iš esmės beprasmį vadovą, kurį sumaniau įvilkti į klausimų ir atsakymų formą.
Kur norėčiau būti gimęs?
Greičiausiai atsakymas į šį klausimą yra Talinas. Visada maniau, kad įvairiais brendimo ir asmenybės formavimosi etapais bene svarbiausias dalykas yra vaizdas už lango, tai, ką matai kiekvieną mielą dieną, išėjęs į gatvę. Tos nė pradžios nė pabaigos neturinčios sovietinių betono dėžučių eilės – pagiringas Le Corbusier refliuksas – neabejotinai traumuojanti patirtis.
Prieš akis regint Talino miesto architektūrą ir vaizdą į jūrą, galima drąsiai teigti, kad viskas bus gerai.
Estijos sostinė patogiai įsitaisiusi skandinaviško ir europietiško pasaulių pasienyje, o tai tiesiog puikus susikirtimo taškas. Talinas – sėkmingos valstybės sostinė su visais su tuo susijusiais privalumais ir galimybėmis, taigi pasirinkimas labai paprastas ir akivaizdus.
Kur daugiau gyvenime nekelčiau kojos?
Į Jūrmalą. Tai viena iš pačių liūdniausių ir labiausiai slegiančių vietų. Tikrai nesinorėtų įžeisti kieno nors jausmų, greičiausiai nemenkai daliai žmonių šis kurortas patinka – skonio reikalas.
Man ta vieta pasirodė įstabi savo gamta, tačiau negrįžtamai suluošinta Rusijos televizinės kultūros ir amorfinio pliažinio poilsio.
Nuo visų tų antrarūšių ir trečiarūšių artistų, be kurių sunkiai įsivaizduojami „Pribaltikos muzikos festivaliai“, ima spazmuoti skrandis. Salsvas postsovietinio popso dvokas pernelyg įsigėręs į smėlį, o ir šiaip – kurortai man ne prie širdies.
Kur studijuočiau?
Be jokios abejonės – Tartu. Šis miestas iš principo man paliko patį geriausią įspūdį: daugialypis, laisvas ir iki kaulų smegenų persmelktas akademinės kultūros.
Tartu universitetas – pasaulinio lygio akademinis prekės ženklas, gili tradicija, ten dėstė pats Lotmanas. Nuostabi rami vieta tiek intelektualinei brandai, tiek studentavimui su visais jo privalumais. Šiame mieste telpa viskas, kas įdomu ir svarbu, bet jis nėra varginamai didelis, tad gyvenimas čia nereikalauja kažkokių ypatingų pastangų.
Kur gajausia rusiška dvasia?
Labai sunkus klausimas. Rusiška dvasia (kad ir kas tai būtų) gyvena tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, kiek mažiau Estijoje, bet ir ten ji juntama.
Jeigu reiktų trūks plyš įvardyti vieną konkrečią vietą, pasirinkčiau Daugpilį. Jis labai panašus į eilinį statistinį Rusijos miestą, pasibaisėtinai eklektišką, kai kur grubų ir neretai paradoksalų. Čia gyvena daugiausia rusakalbių, bet tai ne taip ir svarbu. Svarbiau tai, kad čia labai daug ne rusiškai kalbančių, o rusiškai jaučiančių. Tai buvo puikiai juntama visur, greičiausiai dėl to, kad Daugpilyje atsidūriau pačiame rinkimų įkarštyje.
Įprastai Rusijos miestuose tokiu metu atsiveria tikri pragaro vartai, žmonės tiesiogine to žodžio prasme eina iš proto ir krečia tikras nesąmones. Daugpilyje pamačiau būtent tai: kažkokie „Euroskeptikų“ laikraštpalaikiai, tiesiog žudanti Sveta-noriu-būti-deputatė, mainais už dalyvavimą keistoje politinėje akcijoje dalijami bilietai į kiną, karas socialiniuose tinkluose ir visur juntamas vietos gyventojų skepsis visam šiam cirkui.
Kur gražiausia?
Kaune. Taip ir nespėjau miesto apžiūrėti kaip pridera, bet net ir iš pirmo žvilgsnio jis mane tiesiog pakerėjo. Jame yra kažkas, kas primena mylimiausius Europos miestus.
Jis ne provincialus, bet ir ne gigantas, ne kunkuliuojantis katilas, bet ir ne niūrus stovintis vanduo. Jo gatvėmis klajoja neįtikėtinos istorijos, bet jis tuo nesididžiuoja ir garsiai nešaukia.
Šiuo atveju svarbiausias būtent grožis, kurį man asmeniškai sudaro pamatuotas savo vertės suvokimas, kiek nuobodokas pedantizmas ir harmoninga struktūra. Visa tai – apie Kauną.
Kur mielai pasenčiau?
Šis miestas – Vilnius. Turint omenyje, kad tikrai nesvajoju apie niūrią pilką senatvę priešais televizorių su burnoje gromuliuojamais dantų protezais, tai tiesiog idealus sprendimas. Vilnius man, nepaisant architektūros, tempo ir aktyvaus mero, nepasirodė nei jaunas, nei jaunatviškas.
Jame pajutau kažkokį keistą vangumą, malonų sąstingį, atimantį bet kokį norą skubėti, dėl kažko draskytis ir bandyti aplenkti laiką. Tokia nuotaika ne itin padeda dirbant, ji labiau tinkama pasivaikščiojimams ir tingiam memuarų rašinėjimui.
Vilnius – sostinė tiems, kurie niekur neskuba. Ir nors ne kartą girdėjau skundų dėl transporto spūsčių, minias kažkur nuolat skubančių žmonių ir problemas, ieškant laisvo staliuko vakarienei restorane, Vilnius mano atmintyje išliks kaip gerai išsilaikęs senelis.
Kur dar kartą norėčiau išgerti?
Ir vėl Tartu. Inteligentai iš esmės labai įdomiai ragauja alkoholį, todėl pagrindiniame Estijos akademiniame mieste stebėti šį procesą – neįtikėtinai įdomi patirtis.
Tiesiog reikia žinoti, kur renkasi bohemiška išsilavinusi visuomenės dalis, prisėsti prie staliuko ir tiesiog klausytis. Taip, ir estiškas stoutas – tiesiog puikus, labai gaila, kad per tris bandymus taip ir neįsiminiau tikslaus jo pavadinimo. Po Tartu ir estiško alaus galima patraukti į bet kurį Lietuvos miestą, kur įpils „Trejų devynerių“, ir toliau improvizuoti.
Kur įdomiausia?
Mano interesai lengvai deformuoti, tačiau su kai kuriomis išimtimis galiu teigti, kad tai – Visaginas. Iš esmės pats miestas man galbūt ir nelabai patikęs, bet ten vykstantys procesai – neabejotinai istorinės svarbos. Iš esmės variantai du: arba miestas po pagrindinės ir miesto atsiradimą lėmusios gamyklos uždarymo tiesiog numirs, ar įvyks kardinalus perkrovimas, ir prasidės nauja pradžia.
Bet kokiu atveju ten vyksta unikali drama, kurią labai įdomu stebėti. Viena iš pagrindinių miesto gelbėjimo idėjų – vietoje atominės elektrinės įsteigti didžiulį duomenų centrą. Jeigu jis padėtų perkrauti Visaginą, galėtume kalbėti apie tikrų tikriausią proveržį ir pagrindą optimizmui. Vykstantys procesai neabejotinai traukia dėmesį.
Nieko keisto, kad Artūras Visagine įsigijo butą ir vogčiomis fiksuoja, kas ten vyksta.
Kur imčiausi verslo?
Viskas priklauso nuo to verslo specifikos. Iš esmės man pasirodė, kad Baltijos valstybėse verslui aplinka itin palanki. Taigi atsakymas į šį klausimą – išskirtinai estetinis. Rygoje atidaryčiau vinilinių plokštelių parduotuvę, Taline pardavinėčiau pypkes. Tokiuose miestuose norisi užsiimti kažkuo panašiu, o ne vystyti IT verslą.
Kur laukė pats netikėčiausias atradimas?
Ir vėl Daugpilis. Ten veikia neįtikėtinas Marko Rothko kūrybos muziejus. Mes jį aptikome praktiškai atsitiktinai, o bendro chaoso fone tikrai nesitikėjome, jog ten mūsų laukia kažkas tokio nuostabaus ir neįtikėtino.
Muziejus labai šiuolaikiškas ir apgalvotas, o, svarbiausia, kad jame galima apžiūrėti paties M. Rothko darbų originalus. Patikėkite, muziejuje verta apsilankyti: atsidūręs prie tų „įvairiaspalvių dėžučių“, supranti, kodėl už jas moka tokius pinigus. To niekada nepajusi ir nesuprasi, apžiūrinėdamas menininko darbus internete. Būtina gyvai.
Kur buvo nesaugu?
Kad ir kaip būtų keista, Tartu. Istorija labai juokinga. Su Artūru užėjome į stačiatikių cerkvę. Vyko pamaldos. Tyliai sustojome prie durų. Netikėtai prie manęs prišoko vyras su sutana, pradėjo tampyti už rankos ir piktai dėbsoti. Nesupratau, ko jis nori, tad, bandydamas sumažinti agresijos lygį, kvailai šypsojausi.
Trečiu bandymu jis šiaip ne taip paaiškino, ko nori – kad ištraukčiau ranką iš kišenės, nes tai draudžiama. Labai nustebau, bet paklusau – svetima šventykla, savos taisyklės, ką padarysi. Tą akimirką Artūras pasiėmė fotoaparatą ir kartą spragtelėjo. Iš karto perspėju: jo fotoaparatas dirba labai tyliai, jis niekam nesutrukdė. Tą pačią sekundę mane terorizavęs vyras puolė prie Artūro ir įtūžęs sukriokė: „Dar kartą pabandysi fotografuoti – užmušiu“.
Jo intonacija, sudėjimas ir išprotėjęs žvilgsnis piršo mintį, kad jis nejuokauja, tikrai gali iš po sutanos išsitraukti mačetę ir visus užkapoti velniop. Po incidento skubiai pasišalinome. Aišku, Artūras norėjo išsiaiškinti santykius, bet aš pernelyg ryškiai įsivaizdavau, kaip pritariančiai ošiant miniai jį talžo sunkia smilkaline, ir išsivedžiau lauk.
Kur norėčiau numirti?
Dar neapsisprendžiau, noriu mirti ar visgi nenoriu. Jeigu neturėčiau pasirinkimo, Baltijos pakrantėje yra neįtikėtina nuošali vieta, kur stovi švyturys, šalia jo – senutėlis prižiūrėtojo namelis ir nuostabus paplūdimys. Baigti dienas ant Baltijos jūros kranto – tikrai ne pats blogiausias variantas. Laimei, apie šią vietą žino mažai kas, aplinkui – nė gyvos dvasios. Taigi tokia mirtis būtų maloni ir neapsunkinta nereikalingais socialiniais veiksniais.