Tikram Anapos peizažui trūksta tik nuorūkų ir butelių duženų. Vandenyje supasi baltutėliai tvarkingi katamaranai.
Rusijos pakrantėse bangolaužiai tik nepajudinami, masyvūs, betoniniai, tokie amžiams amžiniesiems. Lietuvos kurorte – absoliučiai nepretenzingas: juk Šventoji – paprastas pajūrio kurortas paprastiems žmonėms.
Vyną įvertinti galima pagal nurijus gurkšnelį burnoje likusį ataskonį, jo paliktą prisiminimą. Šventoje, pasibaigus sezonui, liko minkštutėlis giedras dangus, po kurį ridinėjasi žvalus saulės trynys. Seni mediniai nameliai stovi be gyvybės, ištuštėjusios gatvės. Tik keliu į tolį eina dviese – Jis ir Ji.
Lietuviškos vasaros ataskonis visai nekartus. Lietuviškos vasaros ataskonis – šviesesnio rytojaus viltis.
Liepoja
Pagaliau sulaukęs padavėjos malonės ir išgėręs kavos, pajudu į vietos paplūdimį. Kelias veda betoninėmis plytelėmis, užsilikusiomis dar nuo sovietinės jūrų bazės laikų, pro senutėlius penkiaaukščius. O paplūdimys tikrai vertas būti aplankytas! Palei krantą taisyklingos formos žaismingos betoninės būdelės. Dryžuotos baltomis ir žydromis juostomis. Atrodo tarsi mažyčiai švyturiai, bet iš tiesų – puikiausi lauko tualetai. Kiekvienas turi masyvias metalines duris, kaip kokiam povandeniniam laive: čia pagal sovietų flotilės tradicijas ar kaip?
Štai su Klera Tackoen iš Belgijos – jokių problemų. Liepojoje ilsisi jau tris mėnesius. „Čia nusipirkome medinį namuką. Čia taip ramu! Atvažiuojam vasaroti kiekvienais metais“, – drąsiai šypsodamasi tiesiai į objektyvą sako Klera.
Dar kalbėjau su latviu Mariumi, tik kažkodėl lietuviškai. Pasirodo, sovietų laikais jis kartu su lietuviais tarnavo Kaliningrade. Skundėsi Liepojos meru: „Taip ir pasakė, kad kurorto vystyti nereikia, nes balaganas čia niekam nereikalingas. Todėl važiuoju ilsėtis į Palangą“. Tiesa, Liepojoje galima pagauti vienos lietuviškos radijo stoties dažnį, taigi baltų vienybė – kaip ant delno.
Liepoja žavi senais mediniais namukais. Bokšteliai, drožinėtos langinės, skardiniai stogai. Uligos gatvėje pamatysi tikrų tikriausių rūmų – tereiktų renovuoti. Didžiausią įspūdį palieka koncertų salė „Didysis gintaras“. Tai modernus gintaro lašelio formos aštuonių aukštų pastatas. Pataikė tiesiai į dešimtuką!
Kaip dainuoja Borisas Grebenščikovas, „Esminė nacionalinė ypatybė – noras pasirodyti; purvas, netvarka ir nesibaigiantis remontas“. Nei purvo, nei šiukšlių miestelyje nemačiau, o štai su remontu – reikalai rimti: Lielos gatvėje ir aplinkui viskas perkasta skersai išilgai. Lyg po karo. Labai tinkamas metas šį tą paaiškinti Liepojos merui: tikras balaganas– visai ne tai, ką jūs turėjome omenyje, gerbiamasis.
Apžvelgus vietos kanalą, galima padaryti nuotrauką ir paskelbti konkursą: atspėkite – čia Latvijos Liepoja ar Rusijos Novorosijskas? Tiek Liepojoje, tiek Novorosijske jūros vaizdą gadina seni pramoniniai pastatai, bokštiniai kranai ir traukinių vagonai. Tiek ten, tiek ten vaizdelis visai nekurortiškas.
Liepoją su Novorosijsku vienija ir tai, jog turistinio kempingo paieškos čia – kaip koks nuotykių žaidimas. Galima visą dieną maltis po miestą ir nieko nerasti. Galima ir nesimalti, o važiuoti tiesiai į Jūrmalą.
Ką ir padariau.