Baltijos jūros kurortai iki skausmo pažįstami visiems rusams: nuo vaikystės žinojau, kad Lietuvoje yra tokia Jūrmala. Atvykęs į Lietuvą, sužinojau, kad ta Jūrmala visgi Latvijoje. Tada man rekomendavo aplankyti tikrą šalies brangakmenį – Palangą. Tokio įdomaus vietovardžio gyvenime nebuvau girdėjęs. Dabar važiuoju tą brangakmenį apžiūrėti ir gal netgi pačiupinėti.
Tolimajame Sočyje vos išlipus iš autobuso pradeda atakuoti taksistai, kone prievarta tempiantys į savo automobilius. O čia tu niekam nereikalingas, todėl laisvas kaip paukštis. Laukimo salės grindys tiesiog blizga – tarsi operacinėje. Geltoni minkštasuoliai tokie skaniai geltoni, jog norisi juos suvalgyti. Panašūs jausmai buvo apėmę 2007 metais, kai pirmą kartą atsidūriau užsienyje – Vienos oro uoste. Po pilko Krasnodaro viskas aplinkui tiesiog sproginėjo spalvomis – geltona, žalia, raudona. Lotynų Amerikos kultūra, kur pilka kasdienybė spalvinama ryškiomis spalvomis, jei dar nežinojote, iš tikrųjų prasideda ne kur kitur, o Palangoje.
Ir visgi – o kur tas mygtukas? Pasirodo, kad pačiame tualete. Yra ir užrašas „paush here“. Žodžio „pausch“ taip ir nesugebėjau išsiversti (greičiausiai, jis lietuviškas). Tualete paspaudi mygtuką, tada išeini į koridorių ir laisviausiai praeini pro tą nelemtą turniketą. Ne tualetas, o kažkoks nuovokos ir greičio testas.
Patiko švieslentė su autobusų grafiku. Prieš olimpines žaidynes Sočio stotelėse taip pat tokios kabėjo. Jos, jei gerai pamenu, tarnavo kelias savaites, o tada užgeso. Vėliau tiesiog kabėjo be naudos, skaudžiai primindamos išleistus pinigus. Gera technika reikalinga ir naudinga tik tada, kai jai pasirengusi sąmonė.
Mobilieji ir Putinas
Tokių pastatų kaip Palangoje Sočyje tikrai neįsivaizduoju. Juk architektūra – tautos žmonių vidinio pasaulio atspindys. Kretingos gatvėje vienas pastatas – tarsi juodų ir raudonų kvadratų dėžutė, kitas – vien įmantrūs bokšteliai ir stogeliai, trečias – tarsi vien iš stiklo, primena kažkokią kosminę stotį, o ketvirto – langai tarsi gotikinėje bažnyčioje. Didžiausią įspūdį palieka rožinės spalvos pastatas su iškaba „Lombardas“. Kubanėje jį iš karto dėl bedvasės spalvos būtų uždarę kazokai (tiesą sakant, ir Palangos stotį).
Štai gatvėje dirbanti jos kolegė — miela ir mandagi. Rodo man kepurę už 2,5 euro, siūlo gintaro karolių. „Rusai? O jie čia praktiškai nevažiuoja, gal tik vienas kitas. Atvažiuoja iš Norvegijos, Estijos, daug vietinių“, – pasakoja pardavėja. Jei Palangoje prabilsi rusiškai, bet kuris pardavėjas tau rusiškai ir atsakys. Pradžiugina lentelė su užrašu rusų kalba, skelbianti, jog tai „Nekilnojamojo turto agentūra“, bet nepradžiugina gramatinė klaida joje: greičiausiai čia toks nekaltas vietinių mums skirtas trolinimas.
Palangos tiltas ir saulėlydžio dainos
Basanavičiaus gatvė Palangoje tarsi Lenino gatvė Sočio Adlerio rajone: lauko staliukai, kavinės, porelės. Esminis skirtumas– tvarkingi šaligatviai ir muzikos, kuri rėkte rėktų iš kiekvienos kavinės ir kurtų tikrą triukšmo pragarą, stygius. Sunku patikėti, bet ir šašlykinių dūmų gatvėje nejusti. Tikra palaima!
Adlere armėnai sudaro 20 proc. visų gyventojų, tačiau, jei vertintume tik pagal kavinių savininkus ir taksistus, atrodytų, kad ir visą šimtą. Taigi, užsukęs Palangoje į kavinę „Armėniška virtuvė“, pajuntu Tėvynės šauksmą. Tiesa, valgiaraštis lietuvių kalba, o bendrauja su manim šypsodamiesi tarsi amerikiečiai. Prisipažįstu, kad žurnalistas, ir štai gaunu atsakymą: „Nenorime, kad apie mus rašytų“. Net ir pačiame europietiškiausiame kurorte Tėvynė visada šalia.
Grupelė gimnazistų iš Telšių plėšia lietuvišką dainą. Jaunos panelės eina basos. Garsūs balsai, ryškiai mėlynas dangus, nematomo lėktuvo gausmas, saulės spinduliai, besibraunantys pro pušų šakas – visa tai susilieja į sunkiai žodžiais nusakomos laisvės ir vaikiškos laimės sąvoką.
Augau prie Juodosios jūros, Džubgos gyvenvietėje. Pavyzdžiai akimis lydėdavau vyresnius vaikinus, neįtikėtinomis pozomis šokinėjančius nuo tilto, stebint nuo jų drąsos apakusioms merginoms.
Baltijos jūros paplūdimys, kitaip nei Juodosios jūros, platus, tvarkingas ir erdvus. Po kojomis girgžda baltas smėlis, tarsi kokią dainą norėdamas priminti. Per tuos dvejus metus, kiek gyvenu Lietuvoje, nė karto taip ir neišbandžiau maudynių Baltijoje. Įsibėgėjęs pirmą kartą neriu į jūros bangas. Vanduo toks neįprastai beskonis, bet smaragdo žalumo. Visai ne toks kaip Juodojoje jūroje. Šis skirtumas – vėlgi europietiška estetika, kur visai šalia sugyvena tiek ryškios spalvos bei skoniai, tiek ramesni.
Saulę palydžiu ant balto smėlio kranto. Liepsnojanti saulė leidžiasi už horizonto į tamsų vandenį, o debesys danguje primena gigantiškas balandžių plunksnas. Toli toli jūroje mirksi švieselė. Ką ji nori pasakyti? Sparnu bangos keterą kerta žuvėdra. O manęs grįžtančio laukia Basanavičiaus gatvė, kur įkaitęs asfaltas, nuosaiki muzika ir mandagūs padavėjai ir padavėjos, kalbantys su švelniu baltišku akcentu.
Palanga – mano nauja meilė.
Palanga – mano svajonių Adleris.