Baltiškos Ženios atostogos. Pugačiovos ir Vaikulės kurortas: jų vilos skiriasi kaip diena ir naktis

„Mokamas įvažiavimas“ – vos pamatęs ar išgirdęs tokią formuluotę, iš įsivaizduoju būdeles tamsintais langais, užkardą ir porą policijos pareigūnų.

Dar labai ryškiai įsivaizduoju dešimtis stebėjimo kamerų ir didžiules iškabas, ne juokais grasinančias rimtomis baudomis.

Jūrmaloje nėra nieko panašaus! Apie prievolę susimokėti už įvažiavimą primena tik nedidelis pranešimas pakelėje, kurį net ne iš karto pastebėjome.

Ką gi, ieškome mokėjimo automato, norime atlikti pareigą, o jo paprasčiausiai nėra! Vietiniai tik gūžčioja pečiais. Apsukę ratą, visai atsitiktinai pamatome tą aparačiuką, besislepiantį vietos užkandinėje. Sistema grįsta žmogiškąja sąžine: gali ir nemokėti, tik štai padorūs žmonės taip nesielgia. Trumpiau tariant, susimokam tuos du eurus, pasiimam čekį ir oriai pradedame ekskursiją po Jūrmalą.

Jūrmaloje labiausia stebina žmonių bebaimiškumas ir betarpiškumas. Apie garsenybių vasarnamius visi kalba atvirai ir labai paprastai. Pirmas gatvėje sutiktas latvis pasirengęs pasirodyti Laimos Vaikulės vilą ar namus, kur gyvena Pugačiova ir Galkinas.

Rusijoje prie Juodosios jūros taip pat ilsisi ir linksminasi žinomi žmonės, bet ten viskas įslaptinta. Rusijos žemės ūkio ministras Tkačiovas pasisavino visą paplūdimį kartu su gabalu miško, apsitvėrė tvoromis ir apsistatė apsauginiais. Akiplėšišką žemgrobystę bandė demaskuoti ekologai, bet už tokią drąsą atsidūrė už grotų. Jūrmaloje tokie dalykai paprasčiausiai neįmanomi.

Alla Pugačiova ir Maksimas Galkinas jūrmaliečiams tarsi šeimos nariai. „Dabar išvažiavę į laidotuves“, – atsidūsta prie parduotuvės užkalbinta senučiukė. Netrukus prieiname „Villa Martą“ – ją kelerius metus nuomojasi garsioji pora. Tikrai neprastas namelis: vietos kirpykloje papasakojo, kad kainuoja nei daug nei mažai – 15 mln. eurų.

Šiandieninės Rusijos imperijos šou verslo grietinėlė pasirinko amžių patikrintą stilių. Kieme – marmurinis fontanas, o antrame namo aukšte tarp kolonų – rankas aukštyn iškėlusios mergaitės statula. Antrojo aukšto fasado langai ištęsto ovalo formos. Skaičių „1928“ įrėminę keisti žuvis primenantys neaiškūs delfinai.

Lengvai apsvaigę nuo visų delfinų ir marmuro keliaujame prie dar vienos popscenos divos – Laimos Vaikulės – namų. Jie visai kitokio stiliaus. Čia jau grynų gryniausias konstruktyvizmas, balti stačiakampiai ir kvadratai. Europa ir jokių architektūrinių išsidirbinėjimų ar ekstravagancijos.

Stebina faktas, kad mūsų dar nesusėmė. Abchazijos sostinėje Suchumyje kartą ėjau gatve ir irgi fotografavau vienus namus. Pamenu, kad aiškintis, kas aš ir ką ten darau, atvažiavo visas būrys kriminalistų.

Sočis tolimas, Sočis – artimas

Rusijoje kelias prie jūros – tikrų tikriausias verslas. Ištisos kartos gyvena prie kelio prekiaudamos pomidorais ir agurkais. Apie šašlykines, kebabines, alų ir panašias paslaugas ir paslaugėles neverta nė kalbėti.

Jūrmaloje nei jums agurkėlių, nei jums pomidoriukų. Malamės pirmyn atgal, bet niekaip nerandam net ir primityviausios užeigėlės.

Galiausiai randame kavinę, kur kampe stovi meška, o bare išrikiuoti elitiniai alkoholiniai gėrimai. Laikrodis rodo pusę pirmos. „Dar anksti, virėjas dar neatėjo į darbą“, – paaiškina dama už baro. Tada su gailesčiu apžiūri mano sportbačius (beje, naujus): „Oi, vyručiai, čia jums bus brangu“.

Norime pasistatyti automobilį, tačiau iš kažkur prisistato nelabai draugiškas vyrukas. Sako, kad stovėti čia leidžiama tik kažkokios organizacijos nariams. Nėra jokio ženklo, be to, labai abejoju, kad tokius dalykus reglamentuoja Latvijos įstatymai. Trumpiau tariant, net ir toje pačioje elitinėje Jūrmaloje, kur nekvepia šašlykais, užsiuodžia Sočį primenantys aromatai.

Galiausiai paliekame mašiną Jomas gatvėje, kurioje – restoranas šalia restorano. Pigiausia sriuba, pigiausios salotos ir kava – 15 eurų. Jūrmala laikoma Latvijos kurortų etalonu. Paprastas žmogus vargu ar čia atsivežtų šeimą atostogų. Žinoma, pasigrožėti kurortu nieko nekainuoja – kaip kad nekainuoja spoksojimas į prabangių butikų vitrinas sostinės prospektuose.

Gana dažnai galima išgirsti vokiečių kalbą. Prieš kelerius metus iš Jūrmalos išsikraustė Rusijos dainų festivalis „Naujoji banga“, tad dabar garsioji „Dzintari“ koncertų salė orientuojasi į europiečių skonį. Afišose vos vienas atlikėjas iš Rusijos, likusieji – vietos žvaigždės arba svečiai iš užsienio. Radijo stotys, deja, groja praktiškai vien rusišką popsą.

Paplūdimyje sutinku porą. „Apsieisit be mano vardo. Ir fotografuoti draudžiu“, – paaiškina solidus žilas vyras. Atvažiavo iš Maskvos nerūpestingai ir smagiai praleisti senatvę.

Prie pat smėlio vanduo tarsi auksinis. Galima eiti į horizontą toli toli, o gylis – vos iki kelių. Banga pasišokinėdama skuba į krantą, norėtų įsitverti ir pabūti ilgiau, bet priversta paleisti. Vyras garsiai mąsto: „Ir kodėl bijausi prisistatyti? Kodėl mes visi iš Rusijos tokie? Pats nesuprantu“.

Varginantys dvasios turtai

Išorinis ruso nuožmumas slepia jo turtingą dvasią ir gerą širdį. Būtent tokia mintis guodžia susidūrus su ruso padavėjo ar pardavėjo akiplėšiškumu ar paprasčiausiu chamizmu. Viskas tarsi gerai, bet, peržengus trisdešimtmečio slenkstį, tie dvasiniai slėpiniai ir giliai slepiamas gėris pradeda kaip reikiant erzinti.

Pamenu traukinį Ženeva–Strasbūras. Kontrolierių, pasipuošusį mėlyna liemene ir baltutėliais marškiniais. Disciplinuotą tarsi karį parade. Jo lengvą mechaniškai tikslų linktelėjimą ir kiek teatrališką gestą, kuriuo įteikia bilietą. Ir geranorišką, kiek pavyko užfiksuoti, žvilgsnį. Europos civilizacija šiandien yra geriausia, ką pavyko sugalvoti žmonijai.

Lenkiu prie to, jog Buldaru prospekte Jūrmaloje aptarnavimas tarsi tame šveicariškame traukinyje. Standartinė šypsenėlė, ramybė ir mandagumas. Net ir belaidžio interneto slaptažodį padavėjas man kantriai ir ramiai diktuoja tol, kol galiausiai pavyksta jį įvesti be klaidų. Jūrmalos gatvės – idealiai švarios ir tvarkingos, taisyklingos plytelės, tad kurortas net gali pasirodyti kaip žaislinis. Ir dar pušys. Pušys. Pušys.

Pajudame Estijos link. Neprivažiavę Latvijos Salacgryvos miestelio sustojame asfaltuotoje stovėjimo aikštelėje.

Paplūdimyje po apniukusiu dangumi vaikštinėja Raulis Laimelo su dukrele Janika. Ištikimasis šuo Lancas entuziastai nešioja bangų į krantą išmestą šaką. Tai šeima iš Talino, stabtelėjo pravažiuodami – keliauja namo po atostogų Palangoje.

„Nusifotografuoti? Žinoma“, – sako Raulis, melancholiškai žvelgdamas į tolį. Šaltas baltiškas mentalitetas – antonimas rusiškajam. Ir visgi žolėje šalia betono – maišeliai su šiukšlėmis, tualetai netvarkyti, o ir kvapas ne prancūziškų kvepalų. Latvijoje yra visko. Latvija – dviejų pasaulių, kur buvusios imperijos atodūsiai sumišę su ateities vėjais, pusiaukelėje. Toks jau tas gyvenimas: anksčiau ar vėliau viršų paima ateitis.