Visuomenės akyse V.Putinas iš tiesų sugeba save pateikti kaip nepakeičiamą lyderį-valstybininką (Vakarų akimis – „carą“), vienasmeniškai priimantį svarbiausius sprendimus. Tačiau būtent toks procesų Rusijoje suvokimas yra viena pagrindinių klaidų, kuri neleidžia geriau pažinti šio režimo ištakų ir pamatų.
Rytų Europos studijų centras ir DELFI pradeda projektą "Vladimiro Putino Rusija", kuriame nagrinės dabartinio Rusijos režimo pagrindinius herojus, jų biografijas, įtakos sferą ir sprendimus.
Kas yra „kolektyvinis Putinas“?
„Rusijos valdžia toli gražu nėra griežta vertikali struktūra, kurią valdo vienas žmogus. Valdžios vertikalė – ne daugiau negu propagandinis štampas. Rusijos valdžia, tai klanų ir grupių, kurios konkuruoja tarpusavyje dėl resursų, konglomeratas. Vladimiro Putino vaidmuo toje sistemoje nekinta – tai arbitro ir moderatoriaus vaidmuo. Tiesa, įtakingo arbitro, kurio žodis, bent jau konfliktinėse situacijose, kol kas lieka lemiamas.
Nuo 2000-ųjų metų dėl įvairių faktorių įtakos susiformavo politinių sprendimų priėmimo stilius, kuris vis labiau primena Sovietų Sąjungos Politinį biurą. Didelės įtakos perėjimui prie šio modelio turėjo valstybinių korporacijų ir politikoje, ir ekonomikoje kūrimas. „Politbiuro 2.0“ specifika pirmiausia yra ta, kad jo nariai beveik niekada nesirenka į bendrus posėdžius. Antra, jo narių formalus statusas ne visada atitinka realią įtaką priimant sprendimus. Ir trečia – aplink „Politbiurą 2.0“ susikūrė keletas elitinių grupuočių, kurias sąlyginai galima skirstyti į „jėgos“, „politines“, „technines“ ir „verslininkų“. Šios grupuotės, viena vertus, yra „Politbiuro 2.0“ valdymo atrama, bet, kita vertus, jos nuolat kovoja tarpusavyje dėl įtakos „Politbiurui 2.0“, taip pat ir keldamos savo kandidatus į jį“, - taip savo nuomonę apie tikrąją Rusijos valdžios struktūrą dar 2012 metais, po V.Putino sugrįžimo į prezidento postą, apibūdino didelį tyrimą atlikęs ir daugiau negu 60 įvairiausių ekspertų bei valdžiai artimų žmonių apklausęs žinomo Rusijos politikos konsultanto Jevgenijaus Minčenkos vadovaujamas centras „Minchenko consulting“.
Tarp daugelio kitų Rusijos analitikų, visuomenės veikėjų ir net politikų taip pat jau senokai įsitvirtino terminas „kolektyvinis Putinas“. Tai iš esmės atspindi ir jų įsitikinimą, kad sprendimai šalyje tikrai nėra vienasmeniai, o V.Putinas iš tiesų yra tik šios valdžios sistemos simbolis, nors, žinoma, tikrai nepraradęs to arbitro ar moderatoriaus vaidmens.
Įžvalgos - ne visai naujos
Rusijos valdžios klanų sistema įvairių tyrinėtojų yra pateikiama nevienareikšmiai, skirtingus asmenis priskiriant skirtingoms grupuotėms ir labai įvairiai įvertinant tų grupuočių skaičių. Nesutariama net kiek gali būti svarbiausių – visos šalies mastu veikiančių klanų. Tačiau vis dažniau sutariama dėl to, kad Rusijos valdžios viduje nuolat vyksta kova ir būtent tos kovos rezultatai lemia vienus ar kitus sprendimus, o V.Putinui nuolat reikia ieškoti galių balanso.
Tiesa, toks Rusijos valdžios vertinimas nėra naujas atradimas. Dabar jau dažniausiai pamirštama, tačiau, nors ir gerokai supaprastintai, dar pirmosios V.Putino kadencijos metu praėjusio dešimtmečio pradžioje visame pasaulyje dažniausiai diskutuota apie vadinamąją nuolatinę „silovikų“ (jėgos struktūrų atstovų) ir „liberalų“ priešpriešą Rusijoje bei jų kovos rezultatų nulemtus sprendimus.
Dabar galima drąsiai teigti, kad toks vertinimas gerokai supaprastintas ne vien dėl to, kad kova vyksta ne vien tarp „silovikų“ ir „liberalų“.