Mat, nagrinėjamos temos kontekste Čekijos pavyzdys irgi iš esmės turėtų būti įtrauktas į dabartinio Rusijos režimo veiklos tyrimų vadovėlius.
Nors Čekija, nepaisant 1968 metų Sovietų Sąjungos invazijos, niekuomet nebuvo itin priešiškai ar bent jau įtariai Rusijos atžvilgiu nusiteikusi valstybė Europos Sąjungoje ir NATO (skirtingai, pavyzdžiui, nuo Baltijos šalių ar Lenkijos), dar 2006 metais atrodė, kad ši šalis yra tvirta JAV sąjungininkė.
Nors 2006 metų birželį vykę rinkimai neišryškino nugalėtojo ir šalis atsidūrė itin nestabilioje politinėje padėtyje, rugsėjį premjeru vis dėlto paskirtas itin aktyvus JAV priešraketinės gynybos skydo, kuriam itin priešinosi Rusija, šalininkas Mirekas Topolanekas.
Buvęs Čekijos ginkluotųjų pajėgų vadas Jiri Sedivy 2006 metų liepos 20-ąją nedviprasmiškai paragino dislokuoti savo šalyje JAV priešraketinės gynybos skydo elementus. Reikia pripažinti, kad jau tuomet Čekijoje buvo girdėti ir prieštaraujantys balsai, tačiau atrodė, kad valstybės pozicija tvirta ir nekintanti.
Juo labiau, kad dar prieš 2006 metų rinkimus ir tuometis premjeras bei Socialdemokratų partijos lyderis Jiri Paroubekas neviešai Vašingtonui žadėjo pritarti priešraketinės gynybos skydo radarų dislokavimui savo šalyje.
Tačiau jau 2011 metais Čekija oficialiai atsisakė dalyvauti net prezidento reformuotoje priešraketinės gynybos sistemoje po to, kai 2009 metais JAV, prezidentui B.Obamai pradėjus vadinamąją “perkrovimo” politiką su Rusija, atsisakė tęsti George’o W.Busho administracijos pradėtą projektą.
Rusijos įtakos Vakaruose ir jos noro sugriauti ES ir NATO kontekste svarbu panagrinėti, kaip įvyko toks Čekijos virsmas.
Dar 2006 metų viešoje ataskaitoje Čekijos saugumo informacijos tarnyba BIS, nors atkreipė dėmesį į Rusijos žvalgybų aktyvumą šalyje, teigė, kad jis daugiausia susijęs su ekonominiais Kremliaus interesais bei politine įtaka skleidžiant Rusijai palankias idėjas.
2007-ųjų metų ataskaitoje nurodoma, kad Rusijos agentų ir jos įtakos sklaidos aktyvumas išliko nepakitęs, tačiau pirmą kartą paminima, jog vienu svarbiausių Rusijos taikinių tapo JAV priešraketinės gynybos skydas.
Taip pat pabrėžiama, jog “pirmiausia Rusijos specialiosos tarnybos bandė užmegzti kontaktus su visuomenės nuomonės formuotojais, politiniais sluoksniais ir žiniasklaida ir infiltruoti organizacijas, kurios veikia visuomenės nuomonę taip, kad jos remtų Rusijos interesus diskusijose dėl Amerikos radaro dislokavimo Čekijos teritorijoje. Platesniame kontekste, jų tikslas buvo ne tik kurstyti pasipriešinimą radarui, bet ir sukurti įspūdį, kad pritariant ES ir NATO Europoje reabilituojama nacių ideologija, o lemiamas Sovietų Sąjungos vaidmuo įveikiant fašizmą Antrajame pasauliniame kare bandomas neigti. BIS manymu, Rusijos tarnybų operacijos Čekijoje ir jos sąjungininkėse gali būti didesnės ir labiau ilgalaikės kampanijos, siekiant griauti ES ir NATO vienybę, izoliuoti JAV (ir paskatinti izoliacionistines nuotaikas pačiose JAV) ir taip susigrąžinti buvusiose Sovietų Sąjungos kontroliuojamose teritorijose, nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs derybos dėl priešraketinės gynybos radaro”.
2008 metais tame pačiame raporte jau iš esmės skambinama pavojaus varpais: “Prielaida, kad Rusija vėl ėmė taikyti sovietinę praktiką imtis “aktyviųjų priemonių”, siekdama savo tikslų visame pasaulyje, pasitvirtino. Reikia pripažinti, kad dėl didėjančios žvalgybos ir saugumo elementų svarbos Rusijos valstybės valdyme ir ekonomikoje riba tarp žvalgybos tarnybų ir kitų vyriausybės arba privačių veikėjų nebegali būti tiksliai nubrėžta.
2008-aisiais Rusijos žvalgybos tarnybos ypač aktyviai naudojosi “internacionalistiniais” ir “pilietiniais” judėjimais. Patys judėjimai ir absoliuti jų narių dauguma nėra sąmoningi užsienio valstybės žvalgybos tarnybų bendradarbiai, veikiau aukos, kurios yra išnaudojamos prisidengus netikra kilnių idėjų vėliava, bet visai kitiems tikslams. Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos formos ir metodai, didele dalimi buvo įtakotos tų formų ir metodų, kurias sovietų šnipai naudojo savo darbe devintajame XX amžiaus dešimtmetyje, kad įtakotų Vakarų taikos judėjimus.
Kokie ryšiai išnaudojami?
Rusijos pasiekti tikslai – akivaizdūs.Tačiau svarbu pabrėžti, kad jie pasiekti netgi Čekijos žvalgybai žinant besiklostančią padėtį ir ją nuolat stebint, tačiau, matyt, taip ir nesugebant pasipriešinti.
Dažniausiai teigiama, kad be jau minėtos žvalgybinės veiklos, Rusija tokių rezultatų tai pasiekė pasitelkusi rusiško arba prorusiško verslo, labiausiai “LUKoil” įtaką ir pinigus Čekijoje.
Tačiau KGB ir jos žvalgybos partnerių buvusiose Varšuvos pakto valstybėse istorijos kontekste verta atidžiau pažvelgti ir į kai kuriuos asmenis, kurie galėjo prisidėti prie šių tikslų siekimo. Ir net nebūtinai nežinodami, jog bendradarbiauja su Rusijos žvalgyba.
Nors tokių įrodymų viešai ir nepateikta, žinant ilgamečius KGB veiklos metodus, apie kuriuos savo raporte užsiminė ir BIS, verta atidžiau pažvelgti, pavyzdžiui, į “ryšininku tarp “LUKoil” ir M.Zemano” dažnai vadinamą lobistą Miroslavą Šloufą. Jis – ilgametis įtakingas Čekijos socialistinio jaunimo organizacijos funkcionierius, kurio aplinkoje netrūksta buvusių socialistinės Čekijos saugumo tarnybos ŠtB darbuotojų.
Dar vienas itin artimas M.Zemano aplinkos žmogus – buvęs socialistinės Čekijos aukšto rango karininkas Zdenekas Zbytekas.
“Jis yra žmogus, kuris pasinaudojo savo kontaktais su sovietų pulkininkais ir generolais, po Sovietų Sąjungos žlugimo irgi palikusiais armiją ir pradėjusiais verslą. Iš čia jo turtai.Tokie žmonės pavojingi jie gali priešiškai paveikti mūsų priklausomybę nuo Rusijos rinkos”, - taip Z.Zbyteką apibūdino buvęs Čekoslovakijos gynybos ministras Lubošas Dobrovsky, kuris ir atleido šį buvusį aukšto rango karininką iš armijos.
Žinant, kaip V.Putino režimas išnaudoja visus tokius užsienio piliečių ryšius su asmenimis ir struktūromis Rusijoje, ypač žmonėmis ir struktūromis, kurias sukūrė įvairūs SSRS generolai, vertėtų nerimauti daug daugiau negu dėl per didelės Čekijos priklausomybės nuo Rusijos rinkos.
Beje, teigiama, kad BIS stebi Z.Zbyteko veiklą, tačiau Rusijos įtakos ir tai nesustabdė.
Įvertinant visa tai, galima daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad “LUKoil” aktyvus dalyvavimas M.Zemano prezidento rinkimų kampanijoje greičiau buvo ankstesnių bent jau dabartinio Čekijos prezidento ryšių pasekmė, o ne jo dabartinės prorusiškos politikos priežastis.
Beje, pats M.Zemanas ilgamečiu asmeniniu draugu vadina vieną įtakingiausių dabartinės Rusijos veikėjų, buvusį KGB karininką, o dabar “Rusijos geležinkelių” vadovą ir vieno galingiausių šalies valdžioje įsitvirtinusių KGB klanų lyderį Vladimirą Jakuniną. Nuo 2005 metų M.Zemanas aktyviai dalyvauja V.Jakunino kontroliuojamame Rusijos įtakos sklaidos pasaulyje forume “Civilizacijų dialogas”.
Euroskeptiko V. Klauso paslaptis
Dar vienas V.Putino režimo mylėtojas ir - vėl koks sutapimas - vienas garsiausių Europos Sąjungos priešininkų ir net jos griovėjų yra buvęs Čekijos prezidentas ir premjeras Vaclavas Klausas.
V.Klausas 2009 metais bandė sutrukdyti Lisabonos sutarties ratifikavimui savo šalyje, nors tam neturėjo net konstitucinių įgaliojimų.
V.Klauso ryšiai su prorusišku arba Rusijos verslu Čekijoje nėra didesnė paslaptis negu tokie patys M.Zemano ryšiai.
Tačiau atkreipti dėmesį verta ne vien į šiuos sutapimus.
Nors prieštaringos reputacijos R.Eringerio tikrai negalima laikyti patikimu šaltiniu, bent trumpai įsiklausyti į jo pateiktą informaciją verta – mat, V.Klauso bendradarbiavimą su socialistinės Čekoslovakijos saugumu seniai įtarinėjo bent jau dalis Čekijos disidentų. Be to, bent jau analitiškai tai galima pabandyti panagrinėti remiantis kitais šaltiniais.
Taigi R.Eringeris, esą remdamasis “informuotais šaltiniais žvalgybos bendruomenėje”, teigė, kad V.Klausas StB buvo užverbuotas dar 1962 metais, būdamas vos 21 metų studentas Ekonomikos universitete Prahoje. Jis esą gavo slapyvardį “Vodička”.Mainais už bendradarbiavimą jis turėjo galimybę išvažiuoti tęsti studijų ir stažuotis į Italiją ir JAV.
1970 metais V.Klausas neva dalyvavo StB kartu su KGB parengtoje specialioje operacijoje, kurios tikslas buvo paskelbti jį “anti-socialistiniu elementu”, kad, tapęs režimo auka ir infiltravęsis į tikrųjų disidentų gretas, galėtų juos toliau sekti.
Tai, kad V.Klausas iš tiesų buvo patekęs į socialistinio Čekoslovakijos režimo nemalonę ir buvo priverstas palikti Ekonomikos institutą, yra paties buvusio Čekijos prezidento patvirtintas jo biografijos faktas.
Tačiau įdomu, kad ir patekęs į šią nemalonę jis perėjo dirbti į Čekoslovakijos banką. Ir ten tikrai nebuvo kaip nors diskriminuojamas, netgi reguliariai dalyvavo ekonomikos seminaruose užsienyje, ko praradusieji socialistinės valdžios pasitikėjimą daryti tikrai negalėjo.
Čekijoje būtent Ekonomikos prognozavimo instituto darbuotojai itin sklaidžiai perėmė vadovavimą šalies ekonomikai po revoliucijos – lygiai taip pat, kaip Rusijoje “jaunieji reformatoriai”, kuriuos šiam tikslui ruošė ir prižiūrėjo KGB. Pats V.Klausas iš karto po 1989 metų lapkričio Aksominės revoliucijos tapo finansų ministru, o vėliau ir premjeru.
Ekonomikos prognozavimo instituto svarbą Čekoslovakijai rodo tai, kad būtent ten dirbti ėmė kaip didvyris į Čekiją grįžęs Karelas Františekas Kocheris, buvęs StB agentas, sugebėjęs infiltruotis į Centrinę žvalgybos valdybą. K.F.Kocheris ir V.Klausas minėtame institute dirbo kartu, kai kas teigia, kad draugavo šeimomis.
Galima kritiškai vertinti čekų blogerius, jau senokai teigiančius, kad visa V.Klauso ir jo bendražygių vykdyta “kuponų privatizacija” ir visa tuometė vyriausybės veikla bei ekonominės reformos buvo nukreiptos tam, kad šalies turtas revoliucijos laikotarpiu būtų perduotas į “patikimų” StB agentų ir buvusių komunistų rankas27,28. Tačiau šios nuomonės nėra vien nuomonės – jos grindžiamos labai įdomiais ir sunkiai paneigiamais faktais.
Pavyzdžiui, dabar jau plačiai žinomi įtarimai, kad privatizacijos “tėvu” vadinamas V.Klauso bendražygis Dušanas Triška buvo StB agentas.Dar vienas dabar jau žinomas socialistinės Čekoslavijos ir KGB agentas V.Klauso artimiausioje aplinkoje, kuris, beje, turėjo didelę įtaką privatizavimui, ypač energetikos sektoriuje, buvo Milanas Velekas.
Taip pat žinoma, kad V.Klauso reformos ir “pavyzdinė privatizacija” baigėsi korupcijos skandalais.
Štai ką apie V.Klauso ir jo vyriausybės įtaką turtingiausio Čekijos žmogaus Petro Kellnerio sėkmės istorijai teigia Atviros Visuomenės fondo Prahoje vykdantysis direktorius Robertas Baschas:
Dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio privatizacija daugelį verslininkų padarė labai turtingais. V.Klauso vyriausybė privatizavo Čekijos draudimo bendrovę, kuris tebėra didžiausia šalyje. Privatizuota ji buvo pusvelčiui ir labai keistu būdu […] Vyrukas, kuris ją nupirko, dabar turi labai didelį verslą Rusijoje. Dabar jis įkūrė Vaclavo Klauso institutą. Šis vyrukas ir keletas kitų čekų oligrachų yra V.Klauso aplinkoje”.
Galima nebent pridurti, jog yra žinoma, jog P.Kellnerio tėvas Sovietų Sąjungos laikais dirbo Maskvoje, o pats P.Kellneris, kaip ir daugelis kitų dabartinių Čekijos turtuolių, karjerą pradėjo nuo darbo socialistinės Čekijos užsienio prekybos struktūrose, kurios visuomet buvo susijusios arba bent jau prižiūrimos saugumo tarnybų.
Sutapimas, bet P.Kellneris ne tik mėgaujasi sėkmingu verslu V.Putino Rusijoje, bet ir visuomet buvo vienas aktyviausių santykių su Rusiją plėtojimo advokatų Čekijoje – net kai šalies žvalgyba įspėjo apie didėjančio Rusijos šnipų aktyvumo ir įtakos Čekijai pavojų.
Tačiau bene akivaizdžiausi ryšiai jį siejo su dar vienu Čekijos privatizacijos “čempionu” Viktoru Koženy. Šis dabar nuo JAV ir Čekijos teisingumo dėl iššvaistytų iš gyventojų surinktų V.Klauso “kuponinės privatizacijos” milijardų Bahamuose besislapstantis veikėjas ne kartą užfiksuotas V.Klauso aplinkoje. Yra net nuotrauka, kuroje V.Klausas užfiksuotas teniso mačą stebintis V.Koženy draugijoje, bet ir šiaip jų bendravimas niekam nebuvo paslaptis.
Tačiau įdomiausia net ne paties V.Koženy asmenybė. Įdomiausia, kad “Harvard Capital and Consulting” grupė, kuriai vadovavo V.Koženy, ne be pagrindo gali būti laikoma įkurta ir kontroliuota socialistinės Čekoslovakijos saugumo.
Tačiau jis – toli gražu ne vienintelis. Šioje struktūroje buvo ir dabartinis Slovakijos milijardierius Juraj Široky, su diplomato priedanga dirbęs Čekoslovakijos saugumui ambasadoje Vašingtone.Ten kartu dirbo ir dar du diplomatine priedanga Vašingtone mėgavęsi Čekoslovakijos saugumo karininkai Branislavas Kralikas ir Josefas Poštulka.
Beje, 1993 metais Čekijoje buvo kilęs skandalas, kai buvo suimtas buvusios Čekoslovakijos saugumo karininkas Vaclavas Wallisas, neva pardavinėjęs slaptą informaciją apie privatizavimą V.Koženy. Kartu paskelbta, kad V.Wallisas rinko ir informaciją apie privatų aukščiausio rango politikų gyvenimą – tarp jų ir prezidento Vaclavo Havelo bei premjero V.Klauso.
Įdomiausia buvo V.Klauso reakcija į šį skandalą. Vyriausybės vadovui visiškai nerūpėjo nei valstybės, nei jo asmeninių paslapčių saugumas – premjeras viešai piktinosi tik tuo, kad spauda nenustoja nagrinėti šios istorijos, esą “visi išvažiavo atostogauti ir daugiau nebėra apie ką rašyti”.
Taigi vertinant visą aukščiau pateiktą informaciją kompleksiškai ir ypač KGB aktyviųjų priemonių kontekste, padėtis ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje atrodo gerokai kitaip negu tik V.Klauso ir M.Zemano finansiniai ryšiai su“LUKoil”.
Ir net ne V.Klauso bei M.Zemano asmenybės čia svarbiausios. Panašu, kad KGB ir jos partneris socialistinės Čekoslovakijos saugumas StB sugebėjo iš anksto pasirūpinti šalies kontrole po vadinamosios Aksominės revoliucijos. Ir ši kontrolė išlieka iki šiol.