Savo ruožtu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis yra tinkamas žaisti gynyboje ir saugoti partiją nuo „valstiečių“ bei kitų varžovų puolėjų.
„Pamenate, buvo tokia svajonių komanda (dream team)? Ir toje komandoje buvo žaidėjas, kuris atlikdavo sunkų darbą gynyboje <…> Aš mūsų partijos pirmininką irgi matyčiau panašiame vaidmenyje. Jis, jei reikia, įkanda, jei reikia, užlipa ant kojos, dirbdamas gynyboje ir gindamas mūsų partiją nuo „valstiečių“ ir kitų politinių jėgų išpuolių.
– Kokius prognozuojate Seimo rinkimų rezultatus?
– Palieku tai politologams.
– Opozicijos politikai galbūt susitarė taip atsakinėti į klausimus? Gal tai koks nors sutartinis ženklas?
– Ne, tiesiog manau, kad yra žmonių, kurie specializuojasi šiame darbe, turi pakankamai įžvalgų, žinių, mokslinių darbų, ir gali tai padaryti geriau už mane. Galiu pasakyti, kad Tėvynės sąjunga tikrai pasirodys gerai, nes tam yra pasiruošusi, o kaip susiklostys rinkimai – matysime.
Tėvynės sąjunga – pagrindinė opozicinė jėga ir alternatyva esamai daugumai. Žmonės, kurie yra nusivylę tuo, ką mato vykstant Lietuvoje, tikiuosi, rinksis Tėvynės sąjungą kaip pagrindinę alternatyvą.
– Ar valstiečiai žalieji ir po Seimo rinkimų turėtų būti pagrindinis jūsų kritikos objektas? Ar negalėtumėte su jais sudaryti valdančiosios koalicijos?
– Aš skaitau, ką sako mūsų partijos pirmininkas. Jis aiškiai sako, kad šiandien mes stengiamės nebrėžti ryškių raudonų linijų, kad po rinkimų turime kalbėtis su visomis politinėmis jėgomis.
– Ir su „valstiečiais“?
– Aš suprantu, kad taip.
– Ir jūs tam pritariate?
– Šiandien, manau, turėtume koncentruotis į rinkimus, o ne koalicines dėliones po rinkimų.
– Siūlote rinkimų prognozes palikti politologams. Turbūt ne iš vieno politologo girdėjote, kad Tėvynės sąjunga gali būti pirma pagal mandatų skaičių, bet labai tikėtina, kad jai ir jos sąjungininkams pritrūks mandatų valdančiajai koalicijai sudaryti. Ar tikite tais, kurie jums neprognozuoja valdžios?
– Sakote, kad neatmetate jokių variantų. Vadinasi, yra variantas būti koalicijoje ir su „darbiečiais“, ir su Socialdemokratų darbo partija?
– Nenorėčiau spekuliuoti ir dėlioti porinkiminių koalicijų. Man atrodo, kad šiandien kiekviena politinė jėga turėtų koncentruotis į savo programos išaiškinimą rinkėjams. Jos turėtų paaiškinti, ko rinkėjai gali iš jų tikėtis, o jau po rinkimų – žiūrėti, kaip galima įgyvendinti duotus pažadus.
– Jūs manote, kad rinkėjams nesvarbu, kokia bus valdančioji dauguma? Šis klausimas nesusijęs su žmonių lūkesčiais?
– Manau, žmonės nori normalios, skaidrios politikos ir konkrečių rezultatų. Labai tikiuosi, kad Tėvynės sąjungai pavyks suformuoti tokią daugumą, kuri galės užtikrinti rezultatyvią politiką ir visuomenės pasitikėjimą.
– Naujausia „Vilmorus“ apklausa (ir kitų bendrovių atliktos apklausos) rodo, kad „valstiečiai“ pasivijo Tėvynės sąjungą, o šios dvi partijos populiarumu gan toli atitrūko nuo kitų varžovių. Ar tokia padėtis jūsų partijai palanki?
– Atsiranda pasirinkimas tarp dviejų stiprių politinių jėgų. Be jokios abejonės, „valstiečiai“ – labai stiprus varžovas. Išskirčiau dvi asmenybes, tarp kurių rinksis rinkėjai: tai Saulius Skvernelis ir Ingrida Šimonytė.
Galbūt matysime pasikartojantį prezidento rinkimų pirmojo turo scenarijų; galbūt – hipotetinį antrąjį turą. Žmonių nuomonės aiškiai išsiskiria, ir aš tikiuosi, kad dauguma rinksis Šimonytę – patyrusią, nebijančią atsakomybės ir nesivaikančią populizmo politikę.
– Ar jums neatrodo keista, kad „valstiečius“ į rinkimus veda ne partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, o Skvernelis, kuris lyg ir svarstė stoti į partiją, bet neįstojo.
– Tai jų bendruomenės pasirinkimas. Jie mato Skvernelį kaip žmogų, kuris galbūt geba tinkamai atstovauti jų bendruomenės vertybėms ir pozicijai įvairiais valstybės gyvenimo klausimais. O mes turime sąrašo lyderę Šimonytę, kuri labiau tinka atstovauti mūsų bendruomenei. Tikiu, kad ji geresnė už Skvernelį kandidatė į premjerus.
– Bet ar normalu, kalbant apie politines bendruomenes ir jų vertybes, kai viena didžiausių tradicinių partijų savo nepopuliarų pirmininką tiesiog patraukia į šoną, o vesti sąrašą ir kandidatuoti į didžiausios atsakomybės postą palieka nepartiniam kandidatui?
– Mūsų partijos pirmininkas irgi nėra labai populiarus. Bet aš čia pateikčiau palyginimą. Pamenate, buvo tokia svajonių komanda (dream team)? Ir toje komandoje buvo žaidėjas, kuris atlikdavo sunkų darbą gynyboje. Jis nebuvo varžovų labai mėgiamas, bet buvo labai vertingas. Tai – Dennisas Rodmanas.
Aš mūsų partijos pirmininką irgi matyčiau panašiame vaidmenyje. Jis, jei reikia, įkanda, jei reikia, užlipa ant kojos, dirbdamas gynyboje ir gindamas mūsų partiją nuo „valstiečių“ ir kitų politinių jėgų išpuolių. Taip jis sudaro galimybę Šimonytei žaisti laisvai.
Galbūt partijos pirmininkas nėra pats rezultatyviausias, bet užtat sudaro galimybę mūsų sąrašo lyderei pasirodyti, gerai pristatyti mūsų bendruomenės vertybes, programą.
– Tai savo partijos pirmininką matote ne kaip komandos trenerį, bet kaip gynybos žaidėją?
– Matau jį kaip komandinį žmogų, atliekantį labai svarbų vaidmenį ir atlaikantį nelengvus smūgius, išbandymus. Kažkas turi tai daryti. Jis to imasi. Ir man atrodo, kad tas tandemas su Šimonyte – labai geras.
– Ne. Kiekvienas turi savų privalumų, gebėjimų, įgūdžių. Palyginau su Chicago Bulls, bet galima ieškoti ir kitų pavyzdžių. Manau, kad tvirtai laikyti vairą audros metu – labai atsakinga funkcija.
Andrius Kubilius, prisiminkime, buvo dažnai kritikuojamas, daugelio žmonių nemėgstamas politikas. Partijai tai tikrai nepadeda. Toks tandemas, kuriame vienas užsiima gynyba, atlieka rezultatyvius perdavimus, o kitas laisvai žaidžia su kamuoliu, yra tikrai geras derinys.
– Jūsų manymu, Kubilius kaip lyderis buvo panašus į Gabrielių Landsbergį?
– Aš manau, kad Kubilius – unikali asmenybė, ir į jį panašių politikų aš kol kas nematau. Ir mano kabinete kabo būtent jo portretas. Jis man imponuoja tuo, kad nesivaiko populizmo ir yra tikras valstybininkas. Galbūt po dešimties metų šioje bendruomenėje užaugs į jį panašus politikas.
– Karantino laikotarpiu viešojoje erdvėje Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio beveik negirdėjome. Jūsų manymu, tokia taktika buvo teisinga?
– Tai ne tik taktikos pasirinkimo, bet ir realybės suvokimo klausimas. Karantino metu, kai buvo didelė krizė, gyventojai norėjo girdėti labai konkrečius sprendimus iš atsakingų žmonių. Bet kuri pašalinė nuomonė gali būti girdima kaip triukšmas. Todėl ir žurnalistai natūraliai skyrė mažiau dėmesio opozicijos nuomonei, ir opozicija buvo mažiau matoma.
Taip, galbūt buvo galima komunikuoti drąsiau, aktyviau, nesėdėti ant tvoros. Bet, kaip sakiau, tokį rezultatą lėmė aplinkybės. Karantino metu opozicijos komunikacijos galimybės buvo daug mažesnės nei valdančiosios daugumos galimybės.
– Bet juk Laisvės partijos atstovo ir vieno iš lyderių – Remigijaus Šimašiaus populiarumas paaugo būtent per karantiną. O jis reiškėsi aktyviai.
– Jis – ne opozicinės partijos lyderis, o Vilniaus miesto meras. Jis buvo atsakingas už tam tikrus sprendimus Vilniaus mieste, tvarkantis su karantinu ir pandemijos padariniais. Jei jis būtų buvęs eilinis Seimo narys, priklausantis opozicijai, manau, tokio rezultato nebūtume pastebėję.
– Jūs manote, kad miesto meras turi daugiau galimybių komunikuoti per krizę nei Seimo narys ar narė?
– Valstybės sostinės meras, atsakingas už sprendimus, susijusius su karantinu, žmonių izoliavimu, testavimu, turėjo daug eterio laiko.
– Sociologas Vladas Gaidys sako, kad svarbus šių rinkimų bruožas – konkurencija tarp dviejų kandidatų į premjerus: Skvernelio ir Šimonytės. Šimonytė turbūt galėjo šia aplinkybe pasinaudoti per karantiną, net ir nebūdama sostinės mere.
– Reikia naudotis [galimybėmis] visus ketverius metus. Opozicijos politikai kiekvieną dieną turi galvoti, ką darytų kitaip, jei būtų valdžioje. Reikia nesnausti ir teikti siūlymus, ieškoti sutarimo su valdančiaisiais, kad sprendimai būtų priimti.
Taip, valdantieji atmeta daugelį opozicijos pasiūlymų, bet ir jie puikiai suvokia, kad, atmesdami racionalius pasiūlymus, gali būti blogai vertinami savo rinkėjų, bendruomenės, kuriai atstovauja.
Aš asmeniškai stengiuosi teikti daug ir įvairių pasiūlymų visos kadencijos metu, neatitrūkti nuo žmonių, matyti jų problemas, kurias bandau spręsti.
– Ar „valstiečių“ veiksmai pandemijos metu buvo teisingi?
– Tik prasidėjus karantinui sakiau, kad tos priemonės, kurios pristabdė, o kai kur visiškai užšaldė ekonomikos augimą, padarė didelę žalą. Galbūt reikėjo ieškoti švelnesnių karantino scenarijų ir sprendimų, kurie nebūtų sužlugdę dalies verslų.
Kaip matėme, karantinui baigiantis, ekonomikos gelbėjimo planai judėjo labai sunkiai. Jei planas buvo – karantinuoti, o po to visus skubiai gelbėti, tai tas planas nesuveikė. Nes ekonomikos gelbėjimas ir jos skatinimo pinigų panaudojimas yra labai menkas ir iki šiol nesiekia tų rezultatų, kurių pasiekti buvo užsibrėžusi vyriausybė. Tai patvirtino ir pats premjeras.
Taigi šios krizės valdyme matau spragų. O didžiausias nuopelnas už tai, kaip įveikėme pirmąją bangą, priklauso visai visuomenei, kuri gebėjo būti solidari.
– Minėjote, kad kritikavote valdžios pasirinktą kryptį tik prasidėjus karantinui. Priminkite, ką tuomet sakėte.
– Dar pirmą ar antrą dieną paskelbiau savo atskirą nuomonę. Sakiau, jog panašu, kad pasirinktos priemonės skatinti ekonomiką tuo pat metu uždarant kai kurias jos sritis daro mus panašius į vairuotoją, kuris tuo pat metu mina iki dugno akceleratoriaus pedalą ir užtraukia rankinį stabdį.
Sakiau, kad tai atsilieps ekonomikai ir trumpuoju, ir ilgesniu laikotarpiu. Dalis verslų bankrutavo, neturėdami likvidumo palaikymo; dalis atleido savo darbuotojus, kurie iki šiol negrąžinti į darbą; dalis verslų atidėjo savo investicinius projektus, ir tai atsilieps tiek darbo vietų kūrimui, tiek atlyginimų augimui.
– Pasirodo, net ir būdamas Seimo narys, ne sostinės meras, galėjote atvirai kritikuoti valdančiųjų veiksmus. O jūsų sąrašo lyderiai rinkosi tylėjimo taktiką.
– Kaip eilinis bendruomenės narys galėjau leisti sau išreikšti drąsesnę poziciją – ir rinkausi taip elgtis. Atėjau iš privataus sektoriaus, mačiau, kaip sunkiai tą laikotarpį išgyvena smulkusis verslas. Jaučiau pareigą drąsiai ir aiškiai pasakyti, ką galvoju. O bendruomenės lyderiai galbūt matė situaciją plačiau ir žiūrėjo šiek tiek atsargiau.
– Ką reiškia „matė plačiau ir žiūrėjo atsargiau“? Bijojo neigiamos žmonių reakcijos?
– Sunku pasakyti. Reikėtų paklausti jų pačių nuomonės.