„Juodasis sekmadienis“: manė, kad moterys rydavo kūdikius ir dalyvaudavo orgijose

Daugybės šiuolaikinių kūrinių, kuriuose esminė vieta atitenka magijai – nuo „Sostų karų“ iki „Hario Poterio“ – šaknys ir įkvėpimas slypi viduramžiuose. Ir nors grožiniuose kūriniuose nestinga magijos, viduramžių realybė atrodo kur kas išradingesnė ir paprastesnė: norit atsikratyti nemylimo vyro? Esą užteks padengti kūną medumi ir šiek tiek pasivartyti.

Londono karalienės Marijos universiteto doktorantė Hetta Howes, analizuojanti viduramžių magijos ypatumus ir besiaiškinanti vandens ir religinių vaizdų svarbą religiniuose viduramžių tekstuose bei moterų vaizdavimą viduramžių literatūroje, historyextra.com pateikia savo įžvalgas apie tai.

Trokštate atsikratyti nemylimo vyro? Padenkite savo kūną medumi, nuoga išsivoliokite grūduose ir iškepkite sutuoktiniui mirtiną poveikį turinčios duonos iš miltų, sumaltų iš šio mišinio. Norėtumėte, kad klėtyje pagausėtų atsargų? Padėkite vaikiškus batukus ir lanką su strėlėmis, kad su jais galėtų pažaisti satyrai ir goblinai. Jei jums pasiseks, jie pavogs truputį jūsų kaimynų gėrybių ir atneš jums.
Tokie viduramžių knygose pasitaikantys neįprasti kerai ir medicininiai patarimai atrodo įtartinai panašūs į burtus.

Tačiau drauge su šiais keistais ir kartu nuostabiais kerais ir prietarais viduramžių istorija pateikia žmonių, kartais šviesesnių nei vėliau sekusio Renesanso atstovų, vaizdą. Tad kaip iš tiesų atrodė viduramžių magija ir burtai?

Raganų laikotarpis

Šiandien puikiai atpažįstamas raganos vaizdinys – bauginamai atrodanti sena moteris su karpa ant nosies ir prakeiksmą užtraukiančiais išlenktais pirštais – nebuvo žinomas iki pat XV a. Nors po viduramžių sekęs laikotarpis buvo pavadintas Renesansu – „Atgimimu“ ir „Atradimų amžiumi“, tuo metu ne tik vyko nuožmios raganų medžioklės, bet ir atsirado naujas tikėjimas magijos tikrumu.

Viduramžiais magijos praktikavimas nebūtinai būdavo įsivaizduojamas kaip „moteriškas“ dalykas. Iš tiesų, kaip rodo pirmosios XIV a. pusės teismo įrašai, dauguma užsiėmusių maleficium (raganavimu arba juodąja magija) buvo vyrai. Taip buvo todėl, kad nekromantijai, sudėtingiausiai magijos formai, reikėjo ne tik įgūdžių, mokymosi ir pasiruošimo, bet pirmiausia – išsilavinimo, kuris moterims buvo gerokai sunkiau prieinamas. Nekromantija – tai ateities pranašavimas ar bandymas įminti visatos paslaptis, paremtas bendravimu su išsikviestomis vėlėmis. Kadangi dauguma nekromantiją aprašančių knygų buvo lotynų kalba, norintiems užsiimti tokiu amatu reikėjo gerai šią kalbą mokėti.

Konkrečios sąsajos tarp moterų ir šėtoniškos magijos ėmė plačiai plisti tik po 1487-ųjų Heinricho Kramerio veikalo „Malleus Maleficarum“ („Raganų kūjis“). H. Krameris perspėjo, kad „moterų dvasinis silpnumas“ ir „jų polinkis blogiui“ padarė jas itin imlias velnio gundymams. Jis buvo įsitikinęs, jog „visi raganavimai kyla iš kūniškų geismų“, o „nevaldomas“ moterų seksualumas pavertė jas tikėtinomis bet kokio nuodėmingo atsitikimo kaltininkėmis.

Juodasis sekmadienis

Drauge su šiuo išaugusiu moterų išryškinimu atėjo ir magijos suvokimo pokytis. Iš įvairių įrodymų galima spręsti, kad viduramžių bažnyčios vadai, kurių pasekėjai vėliau vykdė raganų medžiokles, iš tiesų netikėjo, kad magija yra tikras dalykas, nors vis vien pasmerkdavo kiekvieną, tvirtinantį, jog užsiima burtais.

X a. kanone „Episcopi“ aprašomos velnio iliuzijų suviliotos moterys, tikinčios, kad naktimis gali skraidyti ant „kažkokių pabaisų“ nugarų drauge su deive Diana. Kanone šios moterys dėl įsitikinimo, jog gali įgyvendinti tokius dalykus, laikomos „kvailomis“ ir „paikomis“. Tekste jos kritikuojamos labiau už tai, kad pasiduoda apgavystėms, o ne už tikrų magiškų piktadarysčių vykdymą.

Tačiau XV ir XVI a. inkvizitoriai, regis, buvo įsitikinę, jog moterys iš tiesų raganauja ir leidžiasi į sąjungą su velniu. Buvo manoma, kad per vadinamuosius „juoduosius sekmadienius“, naktinius susitikimus su kitomis raganomis, moterys išsižadėdavo krikščioniškojo tikėjimo, rydavo kūdikius, dalyvaudavo orgijose ir atlikdavo kitokius seksualinio pobūdžio ir nenusakomai blogus veiksmus.

Be to, buvo manyta, kad garbinami velniai stebi tokias moteris, laukia ženklų ir tuomet vykdo paliepimus. Pavyzdžiui, jei ragana įkiša šluotkotį į vandenį ir kalba tam tikrus žodžius, velnias gali sukelti audrą ar potvynį. Visgi tokio pobūdžio raganavimas ne visuomet būdavo kenksmingas. Su velniu susimokiusios raganos galėdavo ir gydyti ar užsiimti teigiamais burtais. Tačiau dėl esminio įsitikinimo, kad visi burtai vyksta pasitelkus demonus ir velnius, inkvizitoriai gera lemiančius raganavimus lygiai taip pat pasmerkdavo.

Magija ar medicina?

Tam tikros praktikos, kurios mums atrodo visiška raganystė, viduramžiais galėjo būti laikomos mokslu ar medicina. Vilhelmas Overnietis, XIII a. prancūzų kunigas ir vyskupas, neabejotinai smerkė daugumą burtų ir prietarų. Tačiau jis visgi pripažino, kad į kai kurias „gamtinės magijos“ veiklas galima žiūrėti kaip į mokslo šaką: kol burtininkai nenaudojo šios „gamtinės magijos“ blogiems tikslams, tol jie nedarė nieko nusikalstamo. Ruonio kailį puikiausiai buvo galima naudoti burtams žaibui atremti, grifo dalys galėjo būti tinkamos apsauginiams amuletui, o sodininkai galėjo be jokio nerimo savo alyvmedžius nurodyti sodinti nekaltoms mergelėms – juk toks buvo mokslu pagrįstas būdas skatinti jų augimą.

Daugelis viduramžių gydomųjų veiklų šiuolaikiniam skaitytojui atrodo esančios tikri burtai: vienas gydytojas nurodinėjo pacientams į ranką įdėti vaistinės verbenos šakelę. Buvo manyta, kad augalas paskatins pacientą teisingai nupasakoti savo būklę, ir tuomet gydytojas galės pateikti tikslią jo sveikatos prognozę.

Dar viena gerai žinoma technika buvo imitacinė magija – efektyviems rezultatams pasiekti buvo pasitelkiamas imitavimas. Pavyzdžiui, kepenų problemomis besiskundžiančiam pacientui būdavo prirašoma grifo kepenų. O pasakojamąją magiją – sudėtinę imitacinės magijos versiją, paremtą įsitikinimu, kad konkrečios istorijos pasakojimas pacientui turi gydomųjų galių – paprastai lydėdavo labiau su medicina susijusios priemonės, pavyzdžiui, kompresai. Pasak vieno medicinos traktato, alyvuogių iš Alyvų kalno aliejuje išmirkyta vilna drauge su istorijos apie Longiną, viena akimi aklą romėnų karį, ietimi pradūrusį Kristaus šoną, iš kurio ištekėjęs kraujas akį išgydė, pasakojimu gali sustabdyti kraujavimą. Religiniai elementai susipindavo su burtais.

Nors kai kuriuos iš šių metodų viduramžiais Bažnyčia laikė prietarais, iki pat raganų medžioklės aušros jie nebuvo siejami su demoniškais burtais. Kadangi raganauti pamėginusios moterys būdavo apkaltinamos gerokai rimtesniais dalykais nei gydomųjų stebuklingų istorijų pasakojimu, daugelis moterų ėmė baimintis užsiimti tokia veikla, kad nesukeltų įtarimo, jog užsiiminėja juodesniais darbeliais.

Viduramžių istorija pateikia mums magišką istorijų ir praktikų, persmelktų burtais, žolelėmis ir prietarais, dozę. Nors kai kurie pavyzdžiai mums gali pasirodyti itin įdomūs, jie įrodo, kad žmonės siekė suvokti ir suvaldyti juos supančią aplinką – visai kaip mes šiandien.