Vieni be gailesčio žudė, kaip antai, Neronas ar Čingischanas, kiti buvo nekompetentingi, pvz., Edvardas II, visiškai nepatikimi, pvz., Karolis I, geraširdžiai, bet neadekvatūs, kaip antai, Liudvikas XVI ar caras Nikolajus II.
DELFI pristato devynis valdovus, kurie laikomi prasčiausiais (bent jau vienais iš prasčiausių) monarchais istorijoje:
1. Kaligula (Gajus Julijus Cezaris Germanikas), 37–41 m.
Pretendentų į prasčiausius Romos imperatorius nestinga – pvz., Neronas ir Komodas – tačiau Kaligulos valdymą drąsiai ir pagrįstai galima vadinti beprotišku.
Atėjęs į valdžią jis baugino ir žemino senato narius, kariuomenės vadus, ne kartą išniekino kapus, pasiskelbė dievu, nors net romėnai buvo deifikuojami tik po mirties.
Kaligula pasėjo siaubą masiniais suėmimais už išdavystę, panašiai kaip jo pirmtakas Tiberijus. Sklandė gandai, kad jo gyvenime būta kraujomaišos – sužadėtuvių su savo seserimis, kad jis buvo ištvirkęs – tikėtina, kad tai gali būti tiesa. Pasakojimas, kad jis paskyrė savo žirgą konsulu, veikiausiai perdėtas, kita vertus, ne be pagrindo.
Nedovanotina Kaligulos klaida buvo Romos kariuomenės reputacijos suteršimas – jis paskelbė siurrealistinį karą jūrai, įsakė kareiviams kapoti bangas kardais, prikrauti į skrynias kriauklių, kaip pergalės prieš jūrų dievą Neptūną ženklą. Kita klaida – nepavykęs išpuolis prieš germanus, už kurį save vis tiek pagerbė triumfo eisena.
41 m. sąmokslininkai užpuolė Kaligulą, besikalbantį su aktoriais Palatino požemiuose. Jis žuvo nuo pretorionų vado Kasijaus Cherėjos rankos.
Kaligulos įpėdinis Klaudijus buvo šiek tiek geresnis, bet, nepaisant patrauklaus jo paveikslo Roberto Grave‘ knygoje „I, Klaudijus“, ne tiek jau daug.
2. Popiežius Jonas XII, 954–964 m.
Net turint omenyje negriežtus viduramžių popiežiaus valdžios standartus, Jonas XII peržengia visas ribas. Jį išrinko popiežiumi 18 m., iš dalies tai buvo politinis susitarimas. Jis paveldėjo konfliktą tarp popiežiaus valdžios ir italų karaliaus Berengarijaus.
Joną XII rėmė galingas germanų imperatorius Otas I (šis prisiekė ginti Jono titulą), tačiau pats Jonas buvo per daug įsitraukęs į lėbavimus ir ištvirkavimus, kad galvotų apie valdžią. Tiesa, jis priėmė Oto ištikimybės priesaiką, o vėliau slapčia susivienijo su jo priešu karaliumi Berengarijumi.
Savaime suprantama, įtūžęs Otas I nuvertė Joną XII, apkaltinęs jį bažnytinių pareigų pardavinėjimu, žmogžudyste, priesaikos sulaužymu ir kraujomaiša, o jį pakeitė nauju popiežiumi Leonu VIII. Bet Jonas grįžo į valdžią ir negailestingai nubaudė Leono rėmėjus – vienam kardinolui nukirto ranką, o vyskupą nurodė išplakti.
Tarp Jono ir Oto įsiplieskė karas, tačiau Jonas netikėtai mirė – jį rado negyvą lovoje su kažkieno žmona, bent jau tokie gandai sklandė.
3. Jonas (Džonas) Bežemis, 1199–1216 m.
Karaliau Jono Bežemio valdymas primena, kad monarchui galbūt galima atleisti žudymus ir klastą, bet jokiu būdu ne nekompetentingumą.
Jonas buvo jauniausias ir mylimiausias Henriko II sūnus. Jam nebuvo patikėta jokių valdų, todėl jį pašaipiai vadino Jonu Bežemiu. Kol brolis Ričardas I buvo iškeliavęs į kryžiaus žygį, Jonas Bežemis perėmė valdžią. Grįžęs Ričardas jį ištrėmė.
Valdydamas Jonas nurodė nužudyti savo sūnėną Artūrą, baimindamasis, kad šis gali pareikalauti sosto, ir įsivėlė į pragaištingą karą su Prancūzijos karaliumi Pilypu II Augustu, kurio metu prarado visą Normandiją. Dėl to baronai neteko didelio turto šaltinio. Negana to, jis reikalavo iš jų pinigų ir bandydavo paveržti žmonas.
Įpykę bajorai privertė jį išleisti Didžiąją Laisvių Chartiją, apribojančią absoliučią valdžią. Bet vos spėjęs pasirašyti chartiją karalius vėl įvėlė šalį į karą ir prancūzų invaziją.
4. Karalius Ričardas II, 1377–1399 m.
Priešingai nei Ričardas III, Ričardas II turi priežasčių jaustis dėkingas Shakespeare‘ui – šis pavaizdavo nekompetentingą monarchą tragiška figūra, aplinkybių ir apgaulių auka.
Nepasimokęs iš ankstesnių Edvardo II nesėkmių, Ričardas II atstūmė aristokratiją, apsupdamas save bičiuliais, galiausiai dėl nuolatinio pinigų reikalavimo įsivėlė į konfrontaciją su parlamentu.
Jo valdymas virto politinių machinacijų žaidimu su jo kur kas sumanesniu dėde Džonu Gontu, vėliau išsirutuliojo į kruvinas varžybas su penkiais opozicijos lyderiais (angl. Lords Appellant), kuriuos galiausiai arba nužudė, arba ištrėmė. 1399 m. dėl diduomenės sukilimo jo valdymas baigėsi.
5. Ivanas Rūstusis, 1547–1584 m.
Princas Ivanas Vasiljevičius augo Maskvoje, jo gyvybei neretai grėsė pavojus dėl pavydžių bajorų. Tai sukėlė jam visą gyvenimą trukusią neapykantą bajorijai ir žiaurumą – būdamas 13m. jis paliepė vieną bajorą atiduoti sudraskyti gyvą šunims.
Nuo 1533 m. Ivanas tarpo Maskvos princu, 1547 m. jį karūnavo visos Rusijos caru (jam pirmam buvo skirtas šis titulas). Jis sudorojo bajorus – atėmė jų žemes ir padovanojo jas savo rėmėjams, taip pat pasmerkė milijonus rusų baudžiavai.
Didžiulę Rusijos teritoriją Ivanas Rūstusis laikė savo asmenine viešpatija, kurią pavedė prižiūrėti raitiesiems policininkams, galėjusiems bausti ir suiminėti savo nuožiūra. Nepasitikėdamas Novgorodo miestu, jis išžudė jo gyventojus, įsivėlė į daugybę kruvinų, galiausiai nesėkmingai pasibaigusių karų su Rusijos kaimynais.
Įtūžęs Ivanas sumušė besilaukiančią sūnaus žmoną ir nužudė sūnų. Daugeliu aspektų Ivanas buvo sumanus valdovas, tačiau dėl negailestingumo, paranojos ir kraujo troškimo jis patenka į šį sąrašą.
6. Škotijos karalienė Marija, 1542–1567 m.
Marijos likimas daugelyje kūrinių vaizduojamas tragiškai, todėl lengva nepastebėti akivaizdaus dalyko – kaip Škotijos karalienė ji buvo visiškai nevykusi. Teisybė, valdyti 16 a. Škotiją buvo nelengva užduotis, ją dar labiau apsunkino presbiterijonų lyderis Johnas Knoxas ir žiaurus, neišauklėtas sutuoktinis – lordas Darnley‘is.
Marija, priešingai nei jos pusseserė Elžbieta, nepademonstravo politinių, diplomatinių gebėjimų, kurie būtų sušvelninę religinius konfliktus ar nesutarimus dėl valdžios. Ji įsivėlė į beprasmišką konfrontaciją su J. Knoxu ir presbiterijonais. Tuo laiku, kai moteris valdžioje buvo vertinama su nepasitikėjimu, ji tarsi patvirtino stereotipinį požiūrį – gyveno jaukiame pasaulyje, apsupta favoritų, tarp kurių buvo ir garsusis gitaros mokytojas italas Davidas Rizzio.
Įtariamas Marijos prisidėjimas prie 1567 m. vasario 10 d. įvykusios lordo Darnley‘o žmogžudystės buvo didžiausia politinė klaida, o po trijų mėnesių įvykusios sutuoktuvės su pagrindinius įtariamuoju Botvelio grafu – visiška kvailystė. Nieko stebėtino, kad škotai nuvertė Mariją ir įkalino.
Tikėdamasi Elžbietos I paramos, Marija pabėgo į Angliją, bet Anglijos karalienė įsakė suimti varžovę. Prabėgus 19 metų po sąmokslo jai nukirto galvą.
7. Imperatorius Rudolfas II, 1576–1612 m.
Dalis šiuolaikinių istorijų palankiau vertina imperatorių Rudolfą II, nei jis buvo vertinamas praeityje, bet šiaip ar taip, jis buvo nesėkmingas valdovas.
1576 m. jį išrinko Šventosios Romos imperijos valdovu. Rudolfas II patirdavo melancholijos, depresijos protrūkius, daug laiko praleisdavo gilindamasis į alchemiją ir į astrologiją.
Būdamas prisiekęs katalikas Rudolfas II nutraukė religinį susitarimą, kuris 20-iai metų buvo sustabdęs Vokietijos katalikų ir protestantų nesantaiką, ir pradėjo kryžiaus žygį, siekdamas išrauti protestantizmą iš Vokietijos miestų ir kaimų.
Kai protestantai suformavo gynybos sąjungą, sukilo vengrai, o turkai surengė puolimą, Rudolfas II užsidarė Prahos pilyje ir nesutiko su niekuo kalbėtis. Galiausiai Habsburgai sutiko pakeisti Rudolfą jo broliu Matijumi, kuris atkūrė religinę taiką Vokietijoje ir pasirašė taikos susitarimus su turkais bei vengrais. Tada Rudolfas įtūžo ir vėl pradėjo karą su turkais.
Jis nenoriai pasirašė tikėjimo laisvę Bohemijos protestantams garantuojantį įsaką, bet paskui vėl pradėjo persekiojimus. Bohemijos protestantai kreipėsi pagalbos į Matiją ir 1611 m. Rudolfas buvo priverstas perleisti sostą savo broliui. Po metų jis mirė, padėjęs pagrindą Trisdešimtmečiui karui, kuris buvo tiek religinis karas, tiek konfliktas dėl valdžios tarp didžiųjų Europos valstybių.
8. Madagaskaro karalienė Ranavalona I, 1828–1861 m.
Tuo metu kai europiečiai visame pasaulyje užkariaudavo kolonijas, karalienė Ranavalona sugebėjo apsaugoti Madagaskarą nuo prancūzų ir britų kontrolės, tiesa, to siekė tokiomis žiauriomis priemonėmis, kad jos valdymo metu perpus sumažėjo karalystės gyventojų.
Ji valdė užsitikrindama kariuomenės lojalumą, o likusius gyventojus pasmerkė priverstiniams darbams. Kartą ji suorganizavo buivolų medžioklę sau, savo didikams, jų šeimos nariams ir rėmėjams. Karalienė pareikalavo nutiesti kelią, kad būtų patogiau medžioti. Teigiama, kad vykdydami jos užgaidą žuvo 10 000 žmonių.
Karalienė atlaikė kelis sąmokslus ir mažiausiai vieną pasikėsinimą į jos gyvybę. Darydamasi vis paranojiškesnė, ji versdavo žmones atlikti žiaurų patikrinimą – žmogus turėdavo suvalgyti tris vištos odos gabalėlius, paskui praryti nuodingą riešutą, kuris sukeldavo vėmimą (jei neapnuodydavo žmogaus, kas gana dažnai nutikdavo). Jei išvemtame maiste nerasdavo visų trijų vištos odos gabalėlių, auką nubausdavo mirtimi.
Valdymo pradžioje karalienė siekė įvesti krikščionybę, bet vėliau pakeitė požiūrį ir ėmė negailestingai persekioti krikščionis. Ji numalšino visus sąmokslus ir ramiai mirė savo lovoje.
9. Belgijos karalius Leopoldas II, 1865–1909 m.
Leopoldas į šį sąrašą pateko ne dėl valdymo Belgijoje, o dėl padarytų nusikaltimų asmeninėje kolonijoje Laisvoji Kongo valstybė (LKV), kuri buvo pietvakarinėje Afrikos dalyje ir nešė karaliui pasakiškus turtus. Kolonija jam atiteko pagal tarptautinį susitarimą.
Visam pasauliui LKV buvo pristatoma kaip laisvės ir klestėjimo modelis. Bet palaipsniui pasaulis sužinojo, kad iš tiesų ten klestėjo vergovė ir teroras.
Leopoldas II susikrovė didžiulius turtus iš Kongo vario, dramblio kaulo ir kaučiuko, o vietos gyventojai buvo verčiami lieti prakaitą, be to, luošindavo jų žmonas ir vaikus – dažniausiai nukirsdavo ranką ar koją. Rankos, kojos nukirtimas buvo dažna bausmė darbininkams už neįvykdytą normą ar bandymą pabėgti.
Britų konsulo Rogerio Casemento tyrimas atskleidė, kad belgų kariai vietos gyventojus prilygina gyvuliams ir be gailesčio žudo. Galiausiai dėl visuotinio spaudimo karalius Leopoldas II turėjo perduoti koloniją į Belgijos valstybės rankas.
