Svečių teisė neapsaugodavo nuo skerdynių
Kaip DELFI pasakoja istorikas bei knygų autorius Gediminas Kulikauskas, „Sostų karuose“ pabrėžiama svečių globa buvo tradicine daugumos šalių kultūros ir teisės dalimi. „Nuskriausti (ar leisti nuskriausti) tavimi pasitikėjusį ir tau gyvybę, sveikatą, turtą patikėjusį svečią, buvo laikoma ypač niekšišku, vienu sunkiausių nusikaltimų žmonių ir bažnyčios akyse“, – akcentuoja pašnekovas.
Ir ne vien, dėsto G. Kulikauskas, dėl moralinių sumetimų. „Be tokios savotiškos apsaugos būtų kaipmat apmirusi prekyba (pamėginkite iškelti tas pat vestuves be vieno – kito maišo druskos), diplomatiniai ryšiai (kas pasitikės valdovu, žudančiu svečius), piligrimų kelionės“, – sako pašnekovas.
Tačiau svečio globos teisė neapsaugojo fikcinio karaliaus Šiaurėje Robo Starko, bet ir tikrų svečių. Kaip manoma, autorių įkvėpė Škotijos istorija. „Berods „juodieji pietūs“, nutikę 1440 metais, kai 8-mečio škotų karaliaus regentai susidorojo su į puotą atvykusiais škotų kalniečių Duglasų šeimos atstovais – 16-mečiu grafu ir jo jaunesniu broliu. O kitu įkvėpimo šaltiniu vadina 1692 metų Glencoe žudynes, nors ten lyg ir atvirkščias atvejis, kai „susitepė“ svečiai: mat kalniečių Makdonaldų klano narius išžudė pas juos viešėję anglai“, – sako istorikas.
Išžudė apie 3 tūkstančius svečių
Kaip pasakoja G. Kulikauskas, į vestuves susirinkdavo skirtingų giminių, partijų, net tikėjimų žmonės, neretai turintys vieni su kitais įvairių sąskaitų. „Tad viena vertus jos naudotos kaip priemonė sudaryti sąjungą ar bent susitaikyti, sutaikyti priešus. Bet kartu tai buvo ir puiki proga vienu smūgiu suvesti sąskaitas su priešiškos grupuotės vadovybe.
Taigi, vestuvės galėjo būti ir spąstai. Nors žudynės galėjo kilti ir spontaniškai, juk vestuvės trukdavo netrumpai, galėjo ir savaitę, o ir alkoholio netrūkdavo“, – pastebi pašnekovas.
Vienos garsiausių tokių vestuvių buvo 1572 m. Paryžiuje nutikusi Šv. Baltramiejaus naktis. „Vestuvės, turėjusios sutaikyti religinio-pilietinio karo tarp hugenotų ir katalikų nualintą Prancūziją dar labiau ją supriešino. Tuomet katalikai išskerdė į hugenotų princo Henriko Navariečio ir katalikės princesės Margaritos de Valua vestuves atvykusius hugenotų didikus – 2– 3 tūkstančius svečių, o žudynės persimetė ir į kitus miestus. Hugenotai po šio smūgio taip ir nebeatsigavo, nors išlikę gyvi tapo dar nuožmesniais katalikų priešais.
Beje, vestuvės, į kurias su tarnais ir apsauga suvažiuodavo daug didikų, galėjo maskuoti ir pasiruošimą perversmui. Šitaip LDK maištą 1507 m. sukėlęs didikas Mykolas Glinskis sąmokslininkų jėgų telkimą irgi užmaskavo vestuvėmis“, – sako G. Kulikauskas.
Jaunikį carą iššovė iš patrankos link ATR
Tačiau kruviniausios, anot pašnekovo, vestuvės Lietuvos istorijoje vyko Abiejų Tautų Respublikos laikais. Anot G. Kulikausko, istoriniuose šaltiniuose aprašytos vestuvės, kurios vyko Maskvoje, buvo baisesnės nei pavaizduotosios „Sostų karuose“. „Išties dalį savo knygos „Respublika prieš Maskvą“ paskyriau tekstui apie Lietuvos Lenkijos istorijoje nutikusią „Baltramiejaus naktį“.
Tuomet, 1606 m. gegužės 17d. maskvėnai išžudė daugumą į Rusijos caro Dmitrijaus I-ojo (Lžedmitrijaus) ir Lenkijos didikės Marinos Mnišek suvažiavusių Lenkijos ir LDK bajorų. O juk iš šių vestuvių irgi tikėtasi bent jau ilgametės taikos tarp Maskvos ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR)“, – sako pašnekovas.
G. Kulikauskas pasakoja, kad vestuvės prasidėjo gegužės 8 dieną. „Į jas atvyko per porą tūkstančių ATR aristokratų su tarnų ir karių būriais, 40-ies muzikantų orkestru, jėzuitų vienuoliais.
Vestuvės truko net iki gegužės 17 d., kai bojarinas Vasilijus Šuiskis pradėjo iš anksto planuotą valstybės perversmą: pirmiausia nužudė patį carą (jo žmona, jaunoji Marina per stebuklą išsigelbėjo). O minios maskvėnų tuo pat metu užpuolė jiems gerokai pakyrėjusius visame mieste apgyvendintus svečius. Beje, buvo žudomi, plėšiami ir visi kiti užsieniečiai, nuo seno gyvenę Maskvoje“, – pasakoja istorikas.
Dauguma atvykėlių, tęsia pašnekovas, buvo žiauriai išžudyti, o caro, kurį anksčiau garbino, palaikus maskvėnai sudegino ir iš patrankos iššovė Respublikos pusėn. „Vėliau apie 600 išlikusių gyvų bajorų tarnų, aprėdę skarmalais, paleido atgalios į Respubliką (daugumą išgyvenusių didikų pasiliko įkaitais, jei ATR keršydama pradėtų karą).
Tad tarp ATR bajorų po to dar ilgai sklandė niūrus juokelis – palinkėjimas nedraugui „sudalyvauti maskvietiškose vestuvėse“. O skerdynių Maskvoje liudininkas, užsienietis lygino jas su Baltramiejaus nakties įvykiais: „Neblogai būtų ir kitiems pasisaugoti tokių pat vestuvių: jos buvo ne geresnės nei Paryžiaus“, – sako istorikas.
Tačiau tai nėra vienintelės lietuviškos vestuvės, kurios baigėsi niūriai. Kaip pasakoja istorikas, kronikose minimas 1286 metų įvykis. „Perbėgęs į kryžiuočių pusę išdavikas Pelužis su būriu plėšeikų vieną naktį užpuolė nežinomo Žemaitijos kunigaikščio pilį. Šioje vyko vestuvės, svečiai buvo išgėrę ir sumigę, tad niekas rimčiau nepasipriešino – kryžiuočiai giriasi, kad ten buvo išžudyta per 70 didikų, jaunieji paimti į nelaisvę, pagrobta daugybė turto.
Tiesa, metai prieš šį įvykį – 1285 m., kai šimtinė plėšeikų pamėgino tokiu pat būdu užpulti lietuvių Aukaimio pilį, pakliuvo į pasalą ir visi padėjo galvas“, – teigia G. Kulikauskas.
Nepasaugodavo net ginklai
Pasiteiravus, jei vestuvės tokia pavojinga šventė, tai kaip kilmingieji joms ruošdavosi, G. Kulikauskas pajuokauja, kad ir šiandien vestuvės yra pavojingos.
Anot pašnekovo, kad vestuvių ceremonijų metu bažnyčioje bei jau ir vėlesnių puotų dalyviai turėdavo nusiginkluoti: kad įkaitus puotos metu nuo alkoholio blogiausiu atveju galėtų pasinaudoti tik kumščiais.
Tačiau dažniausiai, pastebi G. Kulikauskas, kad ir svečiai būdavo apsiginklavę, jie vis tiek priklausydavo nuo šeimininkų malonės vien dėl šių kiekybinės persvaros.
„Ginkluotiems iki dantų į vestuves vykti būdavo nesmagu – šitaip demonstruoji nepasitikėjimą šeimininkais. Bet ir ginklai negarantavo išsigelbėjimo – į tas pat 1606 m. vestuves ATR didikai vyko ginklų prikimštais vežimais, kai kurie bajorai vežėsi su savim 5-6 muškietas, tad maskvėnai juos net pašiepė – „Nejaugi jūsų užjūriuose į vestuves važinėja su ginklais?“
Kita vertus, prasidėjus skerdynėms daugelis bajorų bent jau brangiau „pardavė gyvybę“, o kai kurie didikai sugebėjo organizuoti gynybą ir atmušti minios puolimą. Bene žymiausias vestuvių svečias – kunigaikštis Konstantinas Višnioveckis su keliais šimtais tarnų užsibarikadavo rūmuose, o jo kariai salvėmis paklojo per 300 užpuolikų“, – pasakoja G. Kulikauskas.
Kruvinas siužeto vingis
Istorikas yra skaitęs „Sostų karų“ knygas, tad pasiteirauju, ar jo nuomone G. R. R. Martin sukurtas pasaulis reprezentuoja viduramžius bei kas jį, kaip istoriką, labiausiai žavi.
„Dėl reprezentavimo gėrio reiktų galvoti, bet kad sudomina tuo laikotarpiu – jau gerai. Bene labiausiai G. R. R. Martino pasaulyje traukia autoriaus siekis siužetą ir herojus maksimaliai priartinti prie realybės, priversti juos keistis, išsipurvinti, o prireikus – be gailesčio su jais susidoroti.
Visi juk buvo pripratę prie banalių standartinių maginės fantastikos ir šiaip herojinių kūrinių siužetų. Pastarieji buvo nesunkiai nuspėjami (tas išgyvens, o tas ne, tas niekšas, o tas gerulis) ir tesivaržė savo vaizduote ar vizualiniais efektais“, – sako istorikas.
Anot jo, autorius yra vienas iš tų, kurie gražino kūriniams siužeto svarbą. „Ir perleido per mėsmalę tuos pūkuotus nuspėjamus pasaulius. Juk „Raudonosios vestuvės“ daugeliui ir įsirėžė atmintin ne brutalumu, o sąlyginai netikėtu siužeto vingiu. Tegul ir kruvinu“, – sako G. Kulikauskas.
