Buvusi emigrantė įvardijo 4 dalykus, kurių Lietuva gali pasimokyti iš klestinčios salos

Po visą pasaulį išsibarsčiusius profesionalus iš Lietuvos vienijančios organizacijos „Globalios Lietuvos lyderiai“ (GLL) vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė pati yra išbandžiusi emigraciją, tačiau keletą metų praleidusi Singapūre suprato, kad namų ir artimųjų ilgesys jai yra svarbiau nei patogus gyvenimas užsienyje. Vis dėlto ji pripažįsta, kad Lietuvai yra ko pasimokyti iš šios egzotiškos Azijos šalies.

Kaune užaugusi K. Stankutė–Jaščemskienė baigė šiame mieste įsikūrusį Vilniaus Universiteto Kauno Humanitarinį fakultetą. Prieš tapdama studente mergina net negalvojo, kad mokslas jai atvers tokias plačias karjeros galimybes. Studijuodama ji buvo aktyvi visuomenininkė, dalyvavo jaunimo organizacijos AIESEC veikloje, padėjusioje vos gavus diplomą atlikti stažuotę Malaizijos universitete.

„Patekau į skirtingų kultūrų katilą, sutikau daugybę nuostabių žmonių, o gamtos stebuklai tiesiog kerėjo. Juokaudama sakau, kad gyvenimo, studijų ar darbo patirtis užsienyje „atveria dėžę“ mūsų galvose. Pasaulio pažinimas iš arti mus daro atviresnius, keičia pasaulėžiūrą, priverčia suabejoti senomis tiesomis ir laužo stereotipus“, – pasakoja pašnekovė.

Klestinti draudimų valstybė

Grįžusi iš Malaizijos mergina dar porai metų išvyko į Singapūre įsikūrusią organizaciją – Europos-Azijos fondą (ASEF), kur buvo atsakinga už daugybę skirtingų šalių apimančius projektus.

Kaip pasakoja K. Stankutė–Jaščemskienė, Singapūras – išskirtinė saloje esanti valstybė, ne ką didesnė nei Kėdainių rajonas. 1965 metais ši sala gavo nepriklausomybę ir sukūrė ekonominį stebuklą, per 50 metų jos bendrasis vidaus produktas išaugo nuo 2915 iki 38088 JAV dolerių vienam gyventojui.

Tiesa, pašnekovę labiausiai šalyje stebino draudimai. Nors joje susibūrę milijonus uždirbantys ir visame pasaulyje vertinami bei gerbiami profesionalai, už vagystę ar chuliganizmą vis dar rizikuoji būti nuplaktas rykštėmis, o už įvežtus narkotikus gali būti skiriama ir mirties bausmė.

„Draudimų ir baudų kultūra ten veši. Daug kur gali matyti ženklus prie gyvenamųjų namų, gatvėse, pavyzdžiui, tokių, kad nešertum balandžių, nes gausi 500 eurų baudą, ar nesivežtum dviračio per požeminę perėją, nes gausi 1000 Eur baudą. Arba nespardyti kamuolio prie miegamųjų rajonų, nes taipogi būsi nubauduotas.

Palyginus su Malaizija, Singapūras stebina savo tvarka ir saugumu. Jautiesi labai saugiai, visur yra švaru, tvarkinga, bet prie to prisideda ir griežta valstybės priežiūra“, – pasakoja K. Stankutė–Jaščemskienė.

Vis dėlto pašnekovės nuomone, Azijos kultūroje griežti draudimai veikia, daugumoje valstybių tik nesenai susiformavo demokratinės santvarkos, todėl žmonėms tokios valdžios priemonės priimtinos.

„Dabar matome, kad pas mus draudimai visuomenę piktina ir erzina. Azijoje žmonės galbūt labiau pratę prie draudimų ir paaiškinimų, kaip jiems gyventi arba nelabai reaguotų į mandagų draudimą. Tiesiog skiriasi kultūros ir kas veikia vieniems, nebūtinai veikia kitiems“, – atkreipus dėmesį į šiandien Lietuvoje dažnai skambantį posakį „draudimais nieko neišspręsi“, sako mergina.

K. Stankutę–Jaščemskienė atkreipė dėmesį ir į didžiules nekilnojamojo turto kainas, kuriomis piktinasi net turtingi vietiniai. Norint išsinuomoti net ne butą, o kambarį toliau nuo miesto centro gali tekti pakloti apie 1200 JAV dolerių.

„Tačiau juokinga, bet tiek Singapūre, tiek vietiniame prekybos centre apsipirkdama kelioms dienoms maistui aš išleisdavau 50 JAV dolerių, čia išleidžiu 50 Eur. Be to, ten yra daug vietų, kur gali pavalgyti už kelis eurus. Ten ypatingai džiugina maisto kultūra, kur gali surasti visko“, – sako pašnekovė, bet priduria, kad yra ir prabangių restoranų, kur apsilankymai kainuos tūkstančius, o štai alaus bokalo ar koktelio kaina siekia 15 – 20 Eur.

Yra ko pasimokyti

GLL vadovės teigimu, Lietuva galėtų pasimokyti iš šios mažos valstybės, kaip sukurti klestinčią šalį, tačiau yra keletas esminių skirtumų.

„Ji galėjo greitai judėti į priekį, nes ji buvo kuriama nuo nulio, o ne statoma ant klibančių pamatų, kuriuos turėjo atsikūrusi nepriklausoma Lietuva. Mūsų atveju, mes turėjome ir iki šiol taisome labai daug klaidų, taisome sugriautus valstybės pamatus. Dėl to šalies judėjimas yra lėtesnis negu kuriantis nuo nulio.

Bet Singapūro išskirtinumas yra už šalies vairo sėdinčių žmonių kompetencijose. Ko galėtume pasimokyti Lietuvoje, tai aukštos viešojo sektoriaus kompetencijos. Tai leidžia savo srities profesionalams gilintis ir būti geriausiems pasaulyje. Dėlto Singapūro viešasis sektorius daug investuoja į savo darbuotojus, siunčia juos į geriausius pasaulio universitetus, tobulinimosi kursus“, – apie šalies specifiką pasakoja K. Stankutė–Jaščemskienė.

Ir išties, žvelgiant į aukščiausių Singapūro vadovų išsilavinimą gali kilti nuostaba, ypač Lietuvoje. Beveik visi ministrai turi Harvarde ar Kembridže įgytus bent magistro laipsnius, keli iš jų – mokslų daktarai. Tiesa, šie žmonės gauna ir atitinkamus atlyginimus, premjero metinis atlyginimas šioje šalyje siekia 3 mln. JAV dolerių, o ministrų gerokai viršija 1 milijoną.

„Singapūras iš dalies ir veikia kaip kompanija. Vadovaujantys šalies pareigūnai, ministrai gauna labai didelius atlyginimus, taip būna daug mažiau pagundų neskaidriai elgtis savo pozicijose“, – sako K. Stankutė–Jaščemskienė.

Pasak jos, Singapūre viskas orientuota į kokybę, jie nori visose srityse būti patys geriausi. Lietuvai norint žengti panašiu keliu visų pirma reiktų optimizuoti viešąjį sektorių.

„Kitų šalių, kurios dirba efektyviau, pavyzdžiai parodė, kad kuo mažesnė komanda, tuo efektyviau ir paprasčiau dirbti. Mūsų viešajame sektoriuje yra labai daug ministerijų darbuotojų, įvairiausių papildomų organizacijų, kurios yra dalis to aparato, bet jos nepalengvina, o pailgina procesus“, – tikina GLL vadovė.

Dar viena Lietuvos problema, kuri nekankina Singapūro – nuoseklūs sprendimai siekiant tikslo. Pašnekovės teigimu, tam įtakos šioje pietryčių Azijos saloje turi ilgametis valdančiosios daugumos dominavimas, ta pati partija renkama nuo pat šalies įkūrimo, be galo silpna, tik formaliai egzistuojanti opozicija.

„Pas mus labai daug dalykų keičiasi su kiekvienu naujos valdžios atėjimu, nes jie nori kažką padaryti kitaip nei prieš tai buvę, gimsta nauji prioritetai ir tikslai kur link reiktų eiti Lietuvai. Singapūre yra viena politinė linija, kuri nuosekliai jau kelis dešimtmečius eina tos vizijos link ir nesimėto, tad šiandien yra ten kur yra. Bet šalis yra kritikuojama dėl specifinės demokratijos formos, nesuteikiančios tiek daug laisvės kaip Vakarų demokratijose.

Vis dėlto visos sėkmingiausios pasaulio šalys pasižymi nuoseklumu. Jeigu nešokinėji prie vieno nuo kito, natūralu, kad daug greičiau ateini prie tikslo nei tos šalys, kurios nuolat pešasi ir kvestionuoja skirtingas nuomones. Demokratiją myliu, gerbiu ir vertinu, bet nuoseklumas galėtų būti nauja vertybė, kurią Lietuvos politikai sau išsikeltų“, – sako K. Stankutė–Jaščemskienė.

Tiki, kad emigrantai sugrįš

Vis dėlto sėkminga karjera užsienyje nebuvo pakankamas motyvas ten pasilikti. Mergina tikina, kad tėvynės ilgesys buvo stipresnis, o tą itin gerai suprato būdama užsienyje.

„Svarbiausia, kad asmeninė patirtis padeda pamatyti Lietuvą iš kitos pusės ir... priverčia ilgėtis. Po trijų metų, praleistų Malaizijoje ir Singapūre, man Lietuva tapo atradimu. Buvo labai gera grįžti namo. Šis malonus jausmas išlieka ir šiandien, nes žinau, kaip gyvena kita pasaulio dalis, ir kad čia esame sukūrę labai daug“, – teigia K. Stankutė-Jaščemskienė.

Pašnekovė sako, kad Lietuvos vardas pasaulyje dar nėra puikiai žinomas, tačiau atskirose srityse mūsų mokslininkai, sportininkai ar verslininkai – labai vertinami.

„Jei imtume mokslininkus, nesenai kalbėjausi su Lietuvos lazerių asociacijos nariu dr. Petru Balkevičiumi, jis sakė, kad iš 100 geriausių pasaulio universitetų, 93-uose yra po Lietuvoje sukurtą lazerį. Ši inovacijų sritis ir mokslo bendruomenė Lietuvoje yra puikiai žinoma visame pasaulyje dėl savo kokybiškų produktų“, – sako pašnekovė.

K. Stankutė-Jaščemskienė įsitikinusi, kad dauguma emigravusių žmonių nori sugrįžti į Lietuvą. Ją pačią čia sugrąžino draugų ir artimųjų ilgesys: „Lietuva man nėra kažkokia mistinė šalis, man tai yra žmonės. Kadangi pasiilgau savo žmonių, pasiilgau savo šalies.“

Jos teigimu, emigracija nėra baigtinis procesas, tad jo visiškai mes nesustabdysime. Viena iš Europos Sąjungos vertybių yra laisvas žmogaus judėjimas, kuris padeda pasisemti pažinių, patirties, įgyti išsilavinimą. Vis dėl to GLL vadovė pastebi, kad turime nuosekliai dirbti su socialinės atskirties mažinimu, švietimo sistemos reforma, šalies ekonomikos stiprinimu ir tikriausiai svarbiausia – rūpintis lietuvių psichosocialine gerove.

„Iš Lietuvos nemažai žmonių išvyksta ne vien dėl ekonominių priežasčių. Labai svarbi pagarba žmogui, bendruomeniškumas, teisingumo jausmas, kuriuos Lietuvoje turime stiprinti ir į tai investuoti. Ir galų gale daugiau šypsotis vieni kitiems, pagirti ir palaikyti. Tą padaryti gali kiekvienas savo aplinkoje.

Didelė išvažiavusių žmonių dalis pasiilgsta Lietuvos ir kelia klausimą ne „ar grįžti“, bet „kada grįžti“. Jie šiandien arba darbuojasi savo šeimos gerovei su konkrečiu tikslu, ar studijuoja, ar siekia karjeros tuo pačiu dairydamiesi kas gi vyksta čia pas mus.

Tad svarbu dalintis šalies progreso ir grįžtančių sėkmės istorijomis. Jų daug, apie 15 000 kasmet. O su išvykusiais svarbu palaikyti pozityvų ryšį, kurti tinklus, programas, įtraukti į pokyčius Lietuvoje. Ką ir darome su Global Lithuanian Leaders profesionalų tinklu ir mūsų veiklomis“, – sako pašnekovė.

K. Stankutė-Jaščemskienė mano, jog norėdami auginti grįžtančiųjų srautus, būtina išskirti tikslines grupes ir aktyviai dirbti su tais, kurie svarsto apie grįžimą, bet galbūt abejoja, nes jiems trūksta žinių apie karjeros galimybes ir apskritai aplinką Lietuvoje.