– Kaip būsimas fizikas galiausiai pasirinko teisininko kelią? Kodėl?
– Manęs dažnai šito klausia – lyg tas trumpiau nei metus trukęs „eksperimentas“ būtų labai reikšmingas mano biografijos faktas. Jaunas žmogus ieško kelio ir nebūtinai jį iš pirmo karto suranda. Manau, kad nebuvau „fizikas iš prigimties“, ir tiek, visada buvau labiau linkęs į socialinę sritį. Taip buvo ne vien man. Mažiausiai dar du žinomi Lietuvos teisės mokslininkai yra studijavę fiziką: vienas baigė vieną kursą ir tada nuėjo studijuoti teisės, o kitas jos nuėjo studijuoti jau gavęs fiziko (atrodo, fizikos mokytojo) diplomą.
– Kas jums yra universitetas? Kiek jis turėjo įtakos jūsų gyvenimui ir esminiams sprendimams?
– Mano profesinė veikla visada buvo susijusi su universitetu. Turbūt tuo viskas pasakyta.
– Pats baigėte Vilniaus universitetą, dėstėte jame. Ar dabartiniai studentai kažkuo skiriasi nuo ankstesnių?
– Žiūrint, ką su kuo lyginsi. Jei dabartį lyginčiau su savo studijų laikais, tai šiandien ne vien mąstymo laisvės, bet ir informacijos, ir kitų galimybių daug daugiau. Tačiau tai byloja ne tiek apie studentus, kiek apie studijavimo sąlygas arba aplinką. Bet būna, kad skiriasi ir du vienas po kito einantys kursai: vienas labai stiprus, o kitas šiaip sau.
– Kas yra sunkiausia būnant teisininku?
– Sunkiausia – daryti darbą ir juo netikėti. Paskutinysis kandidatas į Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo teisėjus (dabar jau paskirtas) Neilas Gorsuchas per klausymus Senate sakė, kad tik blogas teisėjas gali būti patenkintas visais savo sprendimais. Išties, kartais teisėjui tenka taikyti teisę, kurią jis pats norėtų matyti kitokią. Manau, tą galima pasakyti ir apie bet kurią kitą teisinę veiklą. Ypač advokato, jei jam rūpi ne vien bylą laimėti, bet ir tai, kad ji būtų išspręsta teisingai. Taip pat valstybės tarnyboje dirbančio teisininko, kuriam kartais tenka taikyti prastą teisę.
– Ar teisininko profesijoje, tarp gausybės nustatytų normų ir surašytų kodeksų, yra vietos kūrybai?
– Teisininko profesija duoda daug erdvės kūrybiškumui. Kūrybiškumas arba jo nebuvimas – ne profesijos, bet žmogaus savybė. Yra juk ir nekūrybiškų kompozitorių ar rašytojų, nors, atrodo, ir jie „kuria“.
– Ką manote apie dabartinę teisėsaugos sistemą? Kodėl mūsų šalyje teisinių sprendimų priėmimas rezonansinėse baudžiamosiose bylose užtrunka gana ilgai? Ar tai rodo didelį nusikalstamumą, ar daugiau teisėsaugos darbuotojų vilkinimą?
– Na, nereikia supaprastinti. Priežasčių daug, galima būtų valandas kalbėti, tai trumpai atsakyti tikrai nepavyks. Tos bylos dažnai išties sudėtingos. Didelis darbo krūvis. Trūksta resursų – materialiųjų ir žmogiškųjų. Netinkamas darbo planavimas. Netobula, nelanksti institucinė sistema. Gudrybės, kurių kartais labai sėkmingai griebiasi įtariamieji, kaltinamieji, net liudytojai. Galiausiai, tiesiog žmogiškos klaidos. Ir tik po to paminėčiau sąmoningą ar nesąmoningą vilkinimą.
– Lietuvoje kelios aukštosios mokyklos ruošia teisininkus. Ne paslaptis, kad darbdaviai kartais nurodo net ir tai, kokio universiteto diplomo reikalauja. Ką apie tai manote? Ar Lietuvos universitetai ruošia skirtingų kompetencijų teisininkus?
– Manau, visuose trijuose valstybiniuose universitetuose teisės studentams duodami iš esmės geri profesiniai pagrindai. Žinoma, vieni dalykai dėstomi stipriau viename universitete, kiti – kitame. Problemų taip pat visuose juose yra.
– Ar pats esate padaręs kokių nors teisinių nusižengimų?
– Kaip sakoma, kas be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį. Kelių eismo taisykles turbūt daugeliui yra tekę pažeisti.
– Teisėjai, prokurorai ir advokatai vilki mantijas. Iš kur kilo ši tradicija?
– Na, nesu šito studijavęs. Kiek žinau, Anglijoje teisėjai vilkėjo mantijas dar XIV amžiuje, atrodo, iš ten ir paplito – kaip ir perukai. Bet kai kadaise lankiausi Lordų Rūmų Teisminiame komitete, nustebau pamatęs, kad Teisės lordai mantijų nevilki. Tos mantijos dažniausiai juodos, bet ne visada. Prieš porą metų Floridos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad toje valstijoje jos gali būti tik juodos. O Strasbūro teisme jos mėlynos.
– Ar profesija gali daryti įtaką vaikų auklėjimui? Galbūt teisininkai į tai žvelgia kur kas griežčiau?
– Kaip ten dabar tokiais atvejais sakoma? „Baikit, nemanau!“ Juolab kad ne visi teisininkai yra griežti ir profesinėje veikloje, ir gyvenime – kartais net priešingai, nes nuolatinis darbas su žmogiškais paklydimais skatina ir atlaidumą. Bet tiesa tai, kad teisininkų vaikai dažniau renkasi teisės studijas, net jei tėvai stengiasi jokios kryptingos įtakos nedaryti. Kita vertus, juk medikų vaikai neretai renkasi medicinos studijas.
– Kaip vertinate Seimui pateiktą iniciatyvą dėl Pilietybės įstatymo pakeitimo? Ar Lietuva išvengs referendumo?
– Kadangi esu teisėjas, jokių įstatymų leidybos iniciatyvų nenorėčiau vertinti. Bet kaip buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas galiu pasakyti, kad norint išplėsti daugybinės pilietybės galimybes, be referendumo apsieiti negalima. Kitas klausimas, ar nebus nuspręsta apeiti Konstitucijos, nors ir suprantant, kad ji apeinama.
– Kokia yra Jūsų nuomonė apie dabartinės valdžios įvedinėjamus draudimus? Gal, kaip EŽTT teisėjas, galite įvertinti ar tai yra kažkaip susiję su žmogaus teisėmis? Ar tai neprieštarauja Konstitucijai?
– Ir vėl nenorėčiau pareikšti nuomonės, nors kai kas tiesiog stulbina. Apskritai, kiekvienas draudimas asmeniui elgtis vienaip ar kitaip yra susijęs su tam tikromis žmogaus teisėmis, nes jis „pagal apibrėžimą“ yra laisvės suvaržymas, taigi (EŽTT žodžiais tariant) „įsiterpimas“ į ją. Kiekvienas draudimas – potenciali teisminė byla, nors nebūtinai „rezultatyvi“.
– Ne paslaptis, kad didžioji dalis teisininkų dirba itin daug ir dažnai neužveria darbo durų numatytu laiku. Ar randate laiko laisvalaikiui? Ką mėgstate veikti?
– Šiek tiek randu. Bet jokių ypatingų hobių neturiu. Daug skaitau – bet norėčiau skaityti dar daugiau. Šiek tiek pakeliauju – bet norėčiau dar daugiau.
– Ar kada nors svarstėte kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus? O galbūt dar turite tokių ketinimų ateityje?
– Aš nesvarsčiau. Bet kai kurie kiti svarstė ir po to su savo susikurta šmėkla kovojo.
– Kokie Egidijaus Kūrio ateities iššūkiai?
– Ką ten apie ateitį sakė Janis Joplin? Tomorrow never happens (toliau netęsiu, nes cenzūra nepraleis). Mano kadencijos Strasbūre liko dar beveik pusšeštų metų, taigi ir dabarties iššūkių užtenka. Po to matysime.