Turinio apmokestinimas, M. Garbačiauskaitės-Budrienės teigimu, Lietuvoje kol kas turi mažai šansų prigyti ir nešti apčiuopiamo pelno. Tad iš esmės keistis turi pats požiūris į žiniasklaidos verslą ir jo vaidmens suvokimas.
– Ar DELFI judės iš dalies apmokestinamo turinio link? Kokia įmonės strategija šiuo klausimu?
– Manau, „15min“ šioje srityje patyrė nesėkmę. Nelaikau keleto šimtų sumokėjusiųjų dideliu laimėjimu. Jei 400 žmonių, kaip jie gyrėsi pradžioje, sumoka po eurą už prenumeratą, galime lengvai suskaičiuoti, kokios iš to pajamos.
Iš tiesų, apie tai pastaruoju metu įmonės viduje nebediskutuojame. Pati labai abejoju turinio apmokestinimo prasme Lietuvoje: rinka tam yra per maža ir nenusiteikusi mokėti žiniasklaidai.
Tai, ką matome iš nuotaikų „Facebook“, – kai elitas, žurnalistai, kiti sąmoningi piliečiai sako, jog tikrai mokėtų ir prisijungtų prie kitų mokančių žmonių – neatspindi realios situacijos ir jokiu būdu nėra masiška. „Laisvės TV“ pavyzdys yra neblogas, tačiau jiems taip pat sunku išlaikyti galvą virš vandens, reikia nuolat stimuliuoti kvietimą prenumeruoti, siūlyti naujų produktų ir panašiai.
Stebime šiuos atvejus ir galbūt ateityje mūsų nuomonė pasikeis, tačiau dabar nematau jokių prielaidų tai įgyvendinti.
– Kaip manote, kodėl rinka Lietuvoje vis dar nepasirengusi mokėti už turinį? Kas turėtų pasikeisti?
– Lietuvoje niekada nebuvo didelės pagarbos laisvai žiniasklaidai. Tiek iš auditorijos, tiek iš valdžios pusės nebuvo suvokimo, kad už gerą turinį reikia mokėti.
Visi nori reportažų, visi paburba, kaip nė vienas komercinis kanalas neturi savo nuolatinio korespondento Briuselyje ar Maskvoje. Bet reikia suprasti, kad visa tai kainuoja. Taip pat nėra suvokimo, kad žiniasklaida nėra toks pat verslas kaip batų fabrikas ir kad valstybė turi ją remti. Ir ne tik nacionalinio transliuotojo pavidalu. Kai neremia Lietuva, atsiranda kitų „draugiškų“ valstybių, kurios tuojau pasiūlo „paramą“. Turiu omenyje propagandos skleidimą. Yra gėda ir beviltiška, kad valdžia kartais nesuvokia elementarių dalykų – tarkim, kad Lietuvai būtina žiniasklaida anglų kalba, kitaip pasauliui neištransliuosi svarbių žinių apie šį regioną, tai gali būti puiki šalies reklamos ir diplomatijos priemonė, o kartais – kritinės informacijos perdavimas Vakarams – juk ne lietuviškus tekstus gali pasiūlyti pasaulio nuomonės formuotojams, ne jais juk daliniesi tviteryje. O be paramos tokia žiniasklaida niekaip neišsilaikys.
Lietuviai akcininkai vis dar yra be skrupulų ir žiniasklaidą dažnai suvokia kaip ginklą, savo interesų tenkinimo, šantažo priemonę. Situacija nėra paprasta. Žiniasklaidai išgyventi sudėtinga, ypač regioninei, ir politikai šitos padėties tikrai nepalengvina.
– O kaip jie galėtų ją palengvinti?
– Galėtų pasistengti, pasitaikius progai, neriboti mūsų įvairiais teisės aktais. Nuolat stebime įvairiausius tokius bandymus.
Pavyzdžiui, metų pradžioje buvo pateiktos Civilinio kodekso pataisos, kurias, žurnalistų prašymu, vėliau vetavo prezidentė. Politikai turėjo būti prilyginti paprastam, o ne viešam asmeniui, kurio kritikos ribos daug siauresnės. Būtų atsiradusi dar viena proga bylinėtis su žiniasklaida.
Prisiminkime kad ir Petro Gražulio ir kitų „tvarkiečių“ pataisas, kurios dabar grąžintos taisyti. Ten numatytos papildomos baudos žiniasklaidai. Galima prisiminti ir Dovilės Šakalienės „gerų ir blogų naujienų“ pataisas, kurios yra tiesiog idiotiškos. Jos sukėlė keistą diskusiją visuomenėje apie tai, ar žiniasklaida turi būti pozityvi. Ne, ji neturi būti pozityvi. Taip pat reikia nepamiršti, kad naujoji vyriausybė ėmėsi iš visų jėgų riboti alkoholio reklamą. Remigijus Žemaitaitis yra užregistravęs pataisą dėl vaistų reklamos ribojimo. Juk visa tai yra žiniasklaidos pajamos, kurios greičiausiai niekaip nebus kompensuojamos.
Tačiau kitais atvejais, tarkime, su už vartų besitrankančia Rusija, yra atsigręžiama į žiniasklaidą ir reikalaujama patriotiškumo, manoma, kad, tarkim, ji turėtų be išlygų palaikyti šauktinių, dvigubos pilietybės referendumo idėją. Tokie dvejopi standartai.
– Iš žiniasklaidos, ypač pastaruoju metu, reikalaujama ir šimtaprocentinio tikslumo. Ypač po netikrų naujienų (ang. fake news) sklaidos padažnėjimo. 2016 metų žodžiu Oxfordo žodynas net išrinko junginį post-truth. Kaip atsaką į tokias tendencijas, „Facebook“ balandį paleido įrankį, padėsiantį kovoti su netikromis naujienomis. Kokių prevencinių priemonių esate įvedę redakcijoje, kad tokios naujienos nepapultų į jūsų srautą? Kokią faktų tikrinimo metodologiją atsinešėte iš studijų Vilniaus universitete laikų?
– Faktus tikrinti visada buvo aktualu, tai žurnalistų duona kasdieninė. Faktinės klaidos yra blogiausias dalykas, galintis nutikti žurnalistui.
Kai baiginėjau studijas VU Komunikacijos fakultete, „Google“ dar nebuvo, nebuvo ir socialinių tinklų. Viskas tam tikra prasme buvo gerokai paprasčiau. Dabar paskleisti melagingą naujieną yra daug lengviau.
Lietuva, kaip Rusijos kaimynė, pajunta visas propagandos tendencijas daug anksčiau. Mums netikros naujienos pirmiausia yra tai, kas ateina iš Kremliaus – propagandos „švyturio“. Tai pajutome dar gerokai prieš Krymo konfliktą, jau per Gruzijos karą 2008 metais. Vėliau situacija blogėjo ir buvome priversti įsivertinti ir pergalvoti savo naujienų šaltinius. Po Krymo aneksijos tai dar labiau pasijuto. Per JAV prezidento rinkimus tiesiog stebėjome beprecedentį „fake-news“ sklidimo apogėjų. O dabar, kai Lietuvoje dislokuoti NATO kariai, bandymų platinti melagingas naujienas labai padaugėjo. Kaip ir kibernetinių atakų, nukreiptų prieš žiniasklaidą.
Taigi tampa rutina, kad visus naujienų šaltinius turi reguliariai kvestionuoti. Reikia būti labai budriems ir atsargiems, nes netriktų naujienų plitimas pastaruoju metu yra labai didelis.
Pastaruoju metu pristatėme iniciatyvą Demaskuok.lt, skirtą melagingų naujienų demaskavimui. Kviečiame savo auditoriją mums padėti ir pastebėjus netikras naujienas atsiųsti mums patikrinti.
Taigi, žiniasklaidos vaidmuo, manau, visame pasaulyje išaugs dar labiau, nors dabar ir kalbama apie tai, kad socialiniai tinklai atima galią ir skaitytojus iš žiniasklaidos. Tačiau ta socialinių tinklų lazda jau atsisuka kitu galu: plintant melagingoms naujienoms, žiniasklaida tampa paskutiniu bastionu, kuris gali profesionaliai patikrinti informaciją.
– Pastebite skirtumą tarp jaunų, ką tik studijas baigusių, žurnalistų ir „senų vilkų“ faktų tikrinimo klausimais?
– Žinoma, patirtis visada geriau apsaugo, tačiau iš esmės tai neturi nieko bendro su amžiumi, tai žurnalistinio darbo pagrindas. Be to, kaip didžiausias naujienų portalas, sulaukiame vis daugiau ir daugiau teisinių pretenzijų. Tiesa, tai yra būdinga apskritai visai žiniasklaidai, ne tik mums. Kadangi daug rašome apie korupciją ir vykdome žurnalistinius tyrimus, užkliudome nemažai interesų, tad sulaukiame nemažai reikalavimų paneigti, atitaisyti, ištrinti ir pan.
Taigi žurnalistai žino, kad jie savo darbą turi padaryti labai gerai ir iki galo, saugoti visus įrodymus, visus įrašus. Nes niekada nežinai, kada gali gauti bylą dėl vieno ar kito teksto.
– Jei ne paslaptis, ar daug bylų vyksta šiuo metu, ir ar tai atsiliepia finansiškai įmonei?
– Taip, keletas bylų dabar vyksta. Dažnai tai virsta ilgai besitęsiančiais procesais.
Tos pretenzijos yra ne tik bylos, bet ir skundai Etikos inspektoriui, Visuomenės informavimo komisijai. Jei anksčiau gauti skundą ar pretenziją būdavo įvykis, dabar tai yra kasdienybė – būna, per dieną gauname po keletą, todėl be tenisininkų niekaip neišsiverstumėme, ir jie turi būti ne bet kokie, ir ,žinoma, kad visos šios paslaugos nemažai kainuoja.
Erzina tai, kad yra nagrinėjami net patys beviltiškiausi ir akivaizdžiai neperspektyvūs skundai, į kuriuos vis tiek reikia atsakyti, siųsti tarnyboms paaiškinimus. Be to, dažnai tai yra politikų ar verslo struktūrų būdas terorizuoti žiniasklaidą, daryti jai spaudimą – kad žiniasklaidai tiesiog nebesinorėtų daugiau liesti kažkokios verslo grupės ar politiko.
– Drįstumėte paatvirauti – per pastaruosius kelerius metus esate sulaukusi spaudimo dėl turinio?
– Mes nuolat patiriame spaudimą – ir iš verslo sektoriaus, ir iš politikų, ir iš institucijų, ir iš pavienių piliečių – visi stengiasi apginti savo interesus, gerinti savo įvaizdį. Politinis spaudimas eina bangomis, užaštrėja prieš rinkimus ir kitus svarbiausius politinius įvykius.
Verslas dažnai situaciją taip pat vertina gana primityviai ir grubiai, ir mano, jog, jeigu perka reklamą portale, negali būti kritikuojamas. Ir, žinoma, visada egzistuoja noras diktuoti turinį, dalyvauti jo kūrime, būti turinyje labiau nei reklamos pozicijose.
– Visgi ar sutiktumėte su teiginiu, kad laisva spauda neegzistuoja niekur pasaulyje, nes arba ji yra priklausoma nuo verslo, arba nuo politikos?
– Nesutinku, kad laisva žiniasklaida neegzistuoja. Laisva žiniasklaida yra ta, kurioje dirbdami žurnalistai laisvai renkasi temas: jiems niekas iš viršaus nenurodinėja, kad jie turi vengti rašyti apie kažkokią verslo grupę ar politiką, jie nekamuojami savicenzūros, jie laisvai kvėpuoja ir nieko nebijo, nes žino, kad žiniasklaidos administracija visada juos parems, padės apginti savo poziciją.
Manau, Vakaruose žiniasklaida, su retomis išimtimis, yra laisva. Ir nereikia pasiduoti Kremliaus propagandai, kurios ruporai beda pirštu į Europą ir teigia, kad pas mes stokojame žiniasklaidos laisvės.
– Ačiū už pokalbį.