Šiuolaikinės moterys tokios įtemptos savo kasdienybės turbūt nė neįsivaizduoja, o sovietmečiu vaikus auginusioms mamoms šie prisiminimai ilgam įstrigo atmintyje. Ne kaip košmaras – vaiko auginimas visada maloni ir vertinga patirtis, tačiau visos jų pripažįsta – lengva nebuvo.
Mamoms, vaikus gimdžiusioms paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, teko kiek lengvesnė dalia, sunkiausia buvo toms, kurios vaikų susilaukė praėjus vos keliolika ar keliasdešimt metų po karo. Prekių deficitas, griežti medikų reikalavimai ir alinanti buitis tapo nuolatiniais moterų palydovais.
Už kaulus – batai
Vilnietės Birutės atmintyje įsirėžęs ne tik vaikų auginimas, tačiau ir jos pačios vaikystės nuotrupos. Moteris pasakoja, kad dirbti pradėjo praėjus keleriems metams po to, kai Lietuva buvo okupuota antrą kartą, tuomet jai buvo vos 15-ka metų. Pašnekovė gavusi pirmą 86 rublių atlyginimą skubėjo pirkti mamai basučių.
„Tada buvo tokios mažos parduotuvytės, antrinių žaliavų supirkimo punktai, jų savininkai būdavo žydai. Jei ten atnešdavai kaulų, galėdavai įsigyti geresnes prekes. Iš pirmo atlyginimo nupirkau mamai basutes, bet man jų parduoti nenorėjo, nes neatnešiau kaulų. Pamenu, kad pardavėjo pavardė buvo Skacas. Sakau: „Ponas Skacai, prašau parduoti 38 numerio tas rudas basutes. Jis sako: „Vaike, o kam tau reikia?“ Sakau: „Mamytei. Šiandien aš gavau pirmą atlyginimą“. Kitos ten dirbusios moterys buvo tikros karšto būdo žemaitės, jos pradėjo šaukti: „Skacau, žaltį tu veins, vaks motina nuor nupirkt, o tu nepardausi (Žemaitiškai. Skacai, žaltį tu, vaikas motinai nori nupirkti, o tu neparduosi – DELFI)“. O Skacas sako: „Na gerai, gali kaulų nenešti, bet už tai nupirk šiūpelę (semtuvą - DELFI)“. Kita moteris sako: „Gerai, tu žalty, aš nupirksiu tau tą šiūpelę, tik duok vaikui tas basutes“, - savo pirmąjį rimtą pirkinį šiandien su šypsena prisimena Birutė.
Batai buvo tikras deficitas, o ką jau kalbėti apie vaikiškus batukus. Ir ne tik jie. Birutė pasakoja, kad naktį net vaikai laukdavo eilėse, jog gautų tam tikrų prekių ar produktų. Moteris dažnai tapdavo pamaina mamai, stovinčiai eilėje prie duonos, kadangi ji išlaukusi bene iki paryčių jau turėdavo skubėti į darbą.
„Kai dar neturėjau Ritelės (dukros – DELFI), mano paauglystėje, kai man buvo 16- 17 metų, mamytė duonos į eilę atsistodavo 12-tą nakties ir stovėdavo iki dviejų arba pusės trijų, tada aš ateidavau ją pakeisti, nes ji iš ryto, penktą valandą, jau turėdavo pradėti darbą“, - prisimena pašnekovė.
Net ir atstovėjus visą naktį eilėje, Birutės teigimu, ne visada pavykdavo namo parsinešti duonos kepaliuką, nes duonos nebuvo tiek, kiek norinčiųjų jos įsigyti. Birutė šypsosi – kitos moterys ir kantrybės daugiau turėjo, todėl į eilę atsistodavo 16-17 valandą vakaro.
„Tai buvo 1955-1957 metai. Panašios eilės buvo ir kai susilaukiau savo vaikų“, - sako Birutė.
Palutes siuvo iš lininių paklodžių
Klausimas – kur palikti vaiką, kai darželiai perpildyti, o močiutės dar dirba ir staigus sugrįžimas į darbą nebuvo vienintelės problemos, su kuriomis susidurdavo sovietinės mamos. Pinigų ir prekių trūkumas, vaikų vystymas, skalbimas ir maisto gaminimas mažyliams buvo nuolatiniai motinų palydovai.
Nors jau 1945 metais moterims buvo suteiktos 77 kalendorinių dienų gimdymo atostogos, kurios vėliau buvo išplėstos į 117 dienų ir apėmė priešgimdyvinį ir pogimdyvinį laikotarpius, tačiau jokios finansinės paramos iš valstybės tikėtis nebuvo verta.
Daugiavaikėms mamos ar žuvusių karių šeimoms priklausančioms moterims vienintelė pagalba buvo vienkartinė kraitelė, kurioje būdavo medžiagų palutėms ir šiek tiek maisto produktų, tačiau tai buvo vienkartinė parama. Birutė pasakoja, kad tokio vienkartinio paketo pakakdavo labai trumpam periodui – tuo įsitikino gimus dukrai Ritai. Pakete, kurį po gimdymo gavo moteris, buvo dveji marškinėliai ir šiek tiek marlės.
„Tas paketas būdavo vienkartinis, o paskui jau reikėdavo pirkti. Mes, ypač mano mama, buvo labai taupi, tai ji turėjo tokių lininių paklodžių, jas sukarpydavome ir išvirindavome. Aš virindavau kiekvieną mielą dieną. Kad sugertų šlapimuką turėjo būti tik marlytės, tada paklodytė, suvynioji į ją gražiai kaip į kokoną, tada dar įvynioji į kokį nors šiltą pledą“, - prisimena Birutrė.
Buitį apsunkindavo ir tai, kad namuose, kuriuose gyveno pašnekovė, nebuvo vandentiekio, todėl vandenį tekdavo iš lauko nešti į penktą aukštą, namuose jį kaitinti ant krosnies ir tada skiesti šaltu vandeniu norint skalbti vystyklus ar maudyti naujagimį.
„Gyvenom Skuode, valdiškam bute. Gavom tą butą. Buvo labai sunku, nes gyvenome penktame aukšte ir nebuvo vandens, reikėjo nešioti. Vandens nebuvo ir kai persikraustėme į Telšius. Dar iki šiol turiu vonelę, kurioje maudydavau dukras. Tokia pilka. Prinešdavome vandens, prisišildydavome. Turėjome tokį katilą, kur marškinius virindavome. Ten prisipildavome vandens, pakaitindavome ant krosnies ir paskui skiesdavome tą vandenį su šaltu. Nuprausdavome vaiką, tada perplaudavome. Tokiu baltu puodeliu pildavome vandenį“, - šypsosi senolė.
Moteris pasakoja, kad jos dukrai maudytis itin nepatiko, todėl po daug jėgų reikalaujančio vandens nešiojimo ir šildymo dar tekdavo gudrauti norint nuraminti maudomo vaiko klyksmą.
„Ji labai bijodavo galvą plauti. Pirmą kartą plovė mano mama. Po to aš sakau – reikia kažką daryti. Ir aš ją apgaudinėjau. Sakiau: „Žinai, močiutė labai gerai plauna, bet ji tau nededa to muilo, kurio reikia“. Ji klausia: „Kokio?“ Sakau: „Aš tau parodysiu, tik tu nepakelk galvytės, taip ir laikyk“. Aš jai pradėjau nuo kaklo pilti vandenuką. Dieve, tada mes plaudavom galvą ūkiniu muilu. Išmuilavau ją ir sakau: „Ar kvepia?“ Ji sako: „Kvepia“. Ūkinis muilas...“, - juokiasi Birutė.
Gaudavo griežtas rekomendacijas vaiko priežiūrai
Gudrybės, kaip nuraminti kūdikį, kuriam nepatinka maudytis, vieni juokai palyginus su tuo, ko moterims tekdavo išmokti gimus pirmagimiui – taisyklės, kaip maudyti ar vystyti vaiką buvo pakankamai griežtos, kadangi bijota įvairių infekcinių susirgimų.
1972 metais Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje dirbti pediatre pradėjusi Vilniaus universiteto medicinos fakulteto profesorė Nijolė Drazdienė pasakoja, kad mamoms, kurios palikdavo gimdymo namus, būdavo suteikiamos rekomendacijos, kaip toliau prižiūrėti naujagimį – viena jų kūdikio maudymas į vonelę pilant kalio permanganato tirpalą.
„Maudant buvo rekomenduojama į vonelę dėti kalio permanganato tirpalo, šiuo metu tokia praktika nerekomenduojama. Virkštelė buvo prižiūrima su specialiais kseroformo milteliais arba taip pat kalio permanganato tirpalu – dabar nerekomenduojama. Pokyčių yra, nes atsirado kitų mokslinių tyrimų. Kita vertus, sumažėjo infekcijų galimybė, kadangi vaikai ir mamos dabar labai trumpai būna gimdymo stacionare. Pasikeitė ir skyrių aplinka, patalynės, gimdymo salių pobūdis, dabar naudojama daug vienkartinių daiktų – vienkartiniai vystyklai, vienkartinės paklodės, gimdymo paketai – šie dalykai sumažino riziką“, - pokyčius vardija N. Drazdienė.
Dar sudėtingiau buvo su vystyklų priežiūra, kadangi buvo siekiama, jog jie būtų sterilūs ir vaikui nekiltų jokių infekcijų grėsmė, o tai pareikalaudavo juodo moterų darbo. Vystyklus buvo rekomenduojama ne tik skalbti, bet ir virinti, bei kruopščiai lyginti iš abiejų pusių. N. Drazdienė pastebi, kad dažniausiai šių taisyklių laikydavosi pirmąjį kūdikį auginančios mamos, o vėliau pačios neretai pamatydavo, kad gal ne visada būtina lieti tiek prakaito.
„Nebuvo nei tiek skalbimo mašinų, kiek yra dabar, nei tokių skalbimo miltelių. Buvo rekomenduojama iš vaikų muilo pasidaryti drožles, su drožlėmis padaryti muilo plakinį ir jame skalbti vystyklus. Vienu metu netgi buvo rekomenduojama vystyklus virinti. Išvirinus, išskalbus, gerai išskalavus – išdžiovinti. Išdžiovinus išlyginti ir ne bet kaip, o iš abiejų pusių. Viskas dėl to, kad buvo bijoma pūlinių, bambutės infekcijų. Tą patį buvo rekomenduojama daryti su visa vaikų apranga“, - aiškina medikė.
Tuo metu, anot tada gyvenusių mamų pasakojimų, vaikus buvo rekomenduojama vystyti gana tvirtai, tik palikti laisvas kojas – tai buvo tarsi atskiras mokslas. Tai patvirtina ir 1987 metais gimdžiusi telšiškė Audronė: „Dabar, kai pagalvoju, nebesuvystyčiau“, - juokiasi ji. Pediatre tuo metu dirbusi N. Drazdienė pastebi, kad naujagimio apranga vienas labiausiai dabar matomų pokyčių: „Dabar rekomenduojama, kad nuo pat gimimo vaikas neturi būti suspaustas, suvystytas, jis turi jausti laisvę. Sakome, kad gimdoje jis plaukiojo laisvai, kilnojo rankas ir kojas, galėjo į burną įsikišti pirštą, o tada jis būdavo suvystomas kaip kokonas ir nieko nebegalėdavo. Nors ir tais laikais jau atsimenu periodą, kai vystydavome tik apatinę kūdikio dalį, o viršuje rengdavome specialius marškinėlius su uždaromis rankovėmis. Iš dalies turbūt taip buvo ir todėl, kad naujagimiams nebuvo pakankamai aprangos“, - svarsto N. Drazdienė.
Paklausta, kam reikėjo tokios griežtos tvarkos, ar infekcijos plisdavo taip dažnai, N. Drazdienė patikina, jog sunku spręsti, ar grupiniai infekciniai susirgimai buvo dažni atvejai, tačiau, anot jos, kartais ir vienas toks protrūkis turėdavo labai skaudžių pasekmių: „Buvo bijoma pūlinės infekcijos protrūkių, kurių dažniausia priežastis buvo auksinis stafilokokas. Ir vieno protrūkio, kurio metu gimdymo namuose suserga 10, 15, o kartais ir 30 vaikų, yra daug. Liga – labai sunki ir pasireiškia skirtingai – gali pasireikšti keliais spuogais ant odos, o gali pasireikšti net sepsiu. Moters atveju gali pasireikšti gimdos, krūtų uždegimu, mastitu ir t.t. Lietuvoje tokių atvejų tikrai buvo. Į juos buvo žiūrima itin griežtai, kadangi rizika prarasti vaiką ar gimdyvę – labai didelė. Jeigu buvo nustatoma, kad yra grupinis susirgimas, visuomenės sveikatos centrai uždarydavo tą stacionarą tam tikram laikui. Buvo išrašomi visi pacientai, kuriuos galima išrašyti, ir vykdavo valymas – generališkai buvo plaunamos sienos, lubos, langai ir visi daiktai“, - prisimena gydytoja N. Drazdienė.
Vežimėlis tik per „blatą“
Šiandien turbūt nei viena mama savo gyvenimo neįsivaizduoja ne tik be sauskelnių, bet ir be kitų vaiko auginimą palengvinančių daiktų – vežimėlių, lovyčių. Nuėjai, išsirinkai ir nusipirkai, rodos, jokių problemų. Senyvo amžiaus Birutės akys ir šiandien žiba pasakojant apie šiuos daiktus tarsi apie mažus stebuklus, tuo metu palengvinusius jos gyvenimą.
Moters prisiminimuose giliai įsirėžė faktas, kad vežimėlį gauti buvo itin sunku, kaip pati sako, tik „per blatą“. Birutės teigimu – šiuo klausimu jai padėjo gydytojas, pamatęs, į kiek užklotų suvyniotas vaikas ir kaip sunkiai moteris jį neša.
„Vežimėliai buvo iš faneros, dideliais ratais. Fanera gražiai išpjauta, nupiešta arba antytė, arba žąsytė. Tokių kaip dabar nebuvo. Įklodavom kažką ir vežiodavom. Gauti buvo labai sunku, tik per blatą. Man tą vežimėlį gauti padėjo gydytojas. Aš labai bijojau, kad mano Ritelė nesušaltų, tai vaiką nešdavau kaip čigonė su penkiais pledais, neduok Dieve vėjas perpūs. Jis pamatė ir sako: „Ką jūs čia nešate?“ Sakau: „Savo kūdikį“. Sako: „Ponia, taigi vežimėlis tam yra“. Sakau: „O kur jį gauti?“ Sako: „Na ateikite rytoj“. Aš atėjau, nežinau, kas pardavė, kaip, bet vežimėlį gavau“, - juokiasi moteris.
Birutės teigimu, lengviau buvo gauti lovelę, esą ją kažkas padovanojo. Kalbant apie vaikišką lovelę moters akyse sužimba ugnelės, tarsi lovytę gauti būtų buvęs didelis laimėjimas. „Parnešė tėtis. Lovytė buvo balta, labai graži, tokia nusileidžianti. Bet ne iš tų pagaliukų, o iš tokių lentelių. Jos buvo gana tankios, kad vaikutis neįkištų kojos, bet kad matytųsi“, - pasakoja pašnekovė.
Paklausta, kokia situacija buvo su rūbais, Birutė pirmiausiai prisimena savo pačios vaikystę – į mokyklą eidavo su ilgomis kojinėmis, kurias mama pasiūdavo iš savo sijonų.
„Aš prisimenu, kad man mamytė septintoje klasėje iš savo seno sijono pasiuvo kojines. Rudas su mėlynu. Ir ant tokių gumyčių. Ėjome į mokyklą ir niekas nesijuokė, nes visi buvome ubagai ir mums buvo gerai. Mes, ko patys neturėjome, tą stengėmės duoti savo vaikams. Dirbti, dirbti, kaupti kaupti, reikia nereikia”, - šypsosi Birutė.
Ji pasakoja, kad vaikams paaugus įsidarbino medvilnės fabrike, todėl nebuvo sunku gauti gerų ir kokybiškų medžiagų, iš kurių ir siūdavo rūbus vaikams. Birutės teigimu, gimus antrajai dukrai situacijas šiek tiek pasitaisė – tuomet jau buvo galima gauti ir gražesnių palučių bei siuntinių iš užsienio.
„Kadangi ir mano mama, ir aš dirbome fabrike, tai mums duodavo atraižų. Mano mama buvo auksarankė, tai Ritą puošė kaip išgalėjo. Siuvo visokias suknytes. Medžiagų būdavo nuostabių ir labai gerų. Buvo krepdešino, dilgėlinio šilko – šilko buvo visokio, tikro, buvo ir perkelio, dabar tokių medžiagų nerandu. Batų irgi buvo, netgi iš Amerikos, bet pinigų nebuvo“, - pasakoja moteris.
Vaikiškų prekių parduotuvės dabar:
Reikia turėti liežuvį ir pažįstamų
Nuolatinis daiktų deficitas ir išlikimo žaidimas „kas pirmesnis“ paskatino reikalingų ir nereikalingų prekių pirkimą. Žinodami situaciją žmonės pirmiau atsistodavo į eilę, o tik po to teiraudavosi, ką galima nusipirkti.
„Su parduotuvėmis buvo taip, pasakysiu vieną žodį „дает“ (liet. duoda – DELFI) ir bėgte visi. Kai jau atsistoji į eilę, tai tada paklausi: „Tai ką duoda?“ Paradoksas (juokiasi). Sako – užuolaidas parduoda. Gerai, jeigu tau reikia tų užuolaidų“, - juokiasi moteris.
Pašnekovė pasakoja, kad buvo ir tokių gudruolių, kurie į eilę atsistodavo pirmesni, sulaukdavo savo talono, o tuomet jį, kur kas brangiau nei pats daiktas kainuoja, perparduodavo kitiems.
„Tarkim kilimas kainuoja 300 rublių, bet jis kainuos 400, nes žmogus eilėje stovi nuo vakaro iki ryto ir parduos taloną, nes jam nereikia kilimo, jam reikia pinigų. Visada permokėdavome, jei norėdavome kažką nusipirkti”, - pasakoja Birutė.
Moteris teigia, kad ypač sunku buvo gauti batus savo mažosioms dukroms, esą jie arba būdavo per brangūs, arba nebūdavo tinkamo dydžio, arba niekas iš šeimos nespėdavo atsistoti į eilę, nes tekdavo kūlversčiais bėgti iš darbo. Paklausta, kaip visgi pavykdavo gauti batukus, moteris juokiasi – kai nori, viskas įmanoma.
„Reikia turėti liežuvį ir pažįstamų. Man nebuvo sunku, aš viską gaudavau, ko man reikėjo, niekam niekada nemeluodavau, niekada nieko neišsigalvodavau, ateidavau ir tiesiai šviesiai paklausdavau žmogaus: „Ar jums patinka, kai jums pasako tiesą, ar patinka tokie žmonės, kurie suka, meluoja, kažką gudrauja ir vistiek pasiekia, ko nori“. Žmogus susimėtydavo ir sakydavo: „Žinoma, tiesą“. Tai ir sakydavau: „Aš atėjau, nes man labai labai reikia, nes mano vaikas neturi batų, jos kojelė ne tokia kaip visų, jai reikia 37,5 dydžio ir reikia, kad nespaustų. Aš turiu tik tiek ir tiek pinigų“. Taip ir gaudavau batukus“, - prisimena moteris.
Birutė pasakoja, kad į darželį vaiką užrašyti taip pat pavykdavo tik per pažįstamus, esą kitaip patekti buvo itin sunku. Moteris pasakoja, kad leidžiant vaiką į darželį reikėdavo jį kruopščiai paruošti, kad tik šis neprikalbėtų, ko nereikia – nes atsakyti už tai tekdavo tėvams, kildavo tikra sumaištis.
„Buvo toks laikotarpis, kai vaikai išgirsdavo iš tėvų, ir iš manęs tikrai išgirsdavo, kad santvarka yra negera. Ir darželyje, jeigu paleisdavo kažkas liežuvį, tai iš karto būdavo muštynės. Ateidavo skųstis tėvai, kad vaikai mokinami prieš valdžią. Tai mes visą laiką Ritelei sakydavome: „Dėl Dievo meilės, tik niekam nieko nepasakok, viskas labai gerai, viskas labai puiku, į mokyklėlę eini, ne plika, batukus turi, viskas tvarkoje“, - prisimena pašnekovė.
Anūko palose vystyti nesiryžo
Mamos, kurioms vaikų auginimo dalia teko paskutiniaisiais XX amžiaus dešimtmečiais, vaikų auginimą prisimena kaip kur kas lengvesnį periodą nei Birutė. Nors moterys pripažįsta, kad lengva nebuvo, teigia, kad didelio prekių deficito ir košmariško palų plovimo nepamena. Be to, moterys linkusios svarstyti, ar sauskelnės tikrai yra ta alternatyva, kuri tinkama vaikui, nors ir gerokai palengvina buities darbus.
Rietave tuo metu gyvenusi telšiškė Audronė pripažįsta, vaikų auginimą šiek tiek apsunkino šeimyninė padėtis, kadangi su vyru moteris išsiskyrė, kai pirmajam sūnui buvo vos 6-eri. Pašnekovė atvirauja, kad ir iki tol šeimoje situacija nebuvo labai stabili. Du vaikus turinčios moters gyvenimo kortos susidėliojo taip, jog vaikai gimė šiltaisiais mėnesiais, todėl bent jau nekilo problemų dėl vystyklų džiovinimo.
„Palutes plaudavome kasdien. Tai buvo marlė, flanelė. Iš kur gaudavom? Aišku, buvo pirkti, o dalį pasisiūdavom. O plaudavau, be jokios abejonės, ūkiniu muilu. Gerai, kad vienas mano vaikas gimė gegužę, o kitas – liepą. “, - prisimena Audronė.
Moteriai sūnus gimė 1987 metais, o dukra jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1992. Telšiškė teigia, kad nors prekių stygiaus ir nejautė, tačiau vaiko auginimas buvo ne juokai – darbas visai dienai: „Mano vaikai buvo gana ramūs, bet iš tikrųjų vaiko auginimas būdavo visos dienos darbas. Tikrai nebūdavo taip, kad įkiši vaiką į pampersą ir jis laksto. Pas mus niekas vaiko ilgiau šlapio nelaikydavo, o dabar kiek jie būna su tais pampersais”, - svarsto moteris.
Audronė prisimena, kad kiek sunkiau buvo palutes plauti, kadangi skalbimo mašinos ji neturėjo, todėl tekdavo viską daryti rankomis, tačiau, anot jos, tai nebuvo taip baisu, kaip gali atrodyti: „Aišku, būdavo tikrai sunkiau, bet juk rankas turi. Aš automatinės skalbyklės neturėjau, viskas buvo rankelėmis plaunama. Gyvenau, kur buvo žemės sklypas, geras oras, nebuvo tragedijos, ne Sibiras gi”, - juokiasi pašnekovė.
Tuo tarpu kaunietei Vilijai pasisekė labiau – turėjo galimybę vystyklus plauti skalbimo mašinoje, kuri gerokai palengvino vaikų auginimo darbus: „Aš turiu tokį gražų prisiminimą. Kai pastojau, gyvenome arti buities parduotuvės. Ėjome su karučiu ir parsivežėme skalbimo mašiną, kuri vadinosi „Loluška”. Tai buvo toks pirmas pirkinys vaikų auginimui. Užtrukdavo maždaug valandą išskalbti visas palutes”.
Vilija teigia, kad gauti medžiagos palutėms tuo laiku, kai gimė jos vaikai – 1982-1983 metais – nebuvo problema. Esą nors Lietuvoje tuo metu buvo talonai, šeimos susikooperuodavo ir vykdavo apsipirkti į Gardiną ar Latviją, o ten, anot Vilijos, „užtekdavo visiems“. Moteris juokiasi, kad ir savo anūką, kuriam dabar vos keli mėnesiai, ketino auginti su palomis, tačiau pripažįsta – nesiryžo.
„Man atrodo, kad flanelinės palutės kainavo 1,2 rublio, o marlinės iki rublio, gal kokias 0,7 kapeikų. Bet mes pirkdavom marlę ir kažkokios geros tetos ar mamos pasiūdavo. Aš maniau, kad kai bus anūkas, tai plausim tas palas, lyginsim, bet, žinokit, dabar patogu. Dar vaikai iš manęs pasijuokė: „Mama, taigi žadėjai, kad pati plausi“, - šypsosi moteris.
Makaronai buvo tikras stebuklas
Kadangi daugelis maisto prekių sovietinėje Lietuvoje, bent jau pirmaisiais dešimtmečiais po karo, buvo deficitiniai, mamoms tekdavo susidurti ir su sunkumais maitinant savo vaikus. Nors nuo tada, kai Birutei gimė pirmoji dukra praėjo jau 55-eri metai, moteris dar ir šiandien prisimena, kad makaronai buvo tikras stebuklas. Toks delikatesas, kad net tekdavo dvejoti, ar vaikas norės jį valgyti. Moteris pasakoja, kad savo dukrą krūtimi maitino dvejus metus ir nekilo jokių problemų, tačiau, kai motinos pieno nebeužtekdavo, mažylei tekdavo ruošti patiekalus iš to, kas buvo namuose.
„Kai jau reikėdavo primaitinti, duodavau kiaušinio trynį, paskui visokias košytes – bulves išverdi, sutrini, pienuko ir sviestuko truputį įdedi. Tada jokių avižinių dribsnių nebūdavo. Jeigu jau gaudavai makaronų pakelį, tai po vieną makaroną verdi, trini ir duodi valgyti su sviestu. Jai patikdavo“, - juokiasi Birutė.
Pašnekovė šypsosi, kad mėgstamiausias mažosios Ritelės patiekalas buvo žali svogūnų laiškai, esą pamačiusi gatvėje svogūnus besinešantį praeivį, mergytė pradėdavo rodyti į krepšį pirštu ir šaukti: Vieną kartą moteris pasižiūrėjo ir sako: „Ko vaikas nori?“ Sakau: „Svogūno laiško nori“. Ji klausia: „O duodat?“ Sakau: „O ką daryti? Taigi tuoj rėks“. Gerai, kad, kai Skuode gyvenom, buvo sienose tokie vandens čiaupai, tai ten nuplaudavau“, - prisiminimais dalijasi moteris.
Birutės taikyta praktika vaiką primaitinti daržovių košėmis tuo metu buvo tarsi pavyzdinė. Medikė N. Drazdienė pasakoja, kad nors buvo gaminamų tam tikrų produktų specialiai vaikams, mamoms buvo rekomenduojama vaikams maistą gaminti pačioms: „Buvo gaminama speciali varškė, kažkokios košelės, bet visada gydytojai sakydavo, kad geriau, kai jau prasideda primaitinimas arba yra įvedami nauji maisto produktai, mamos gamintų pačios. Sakydavome, kad turi būtų ne kruopų, o kad pradėtų nuo daržovių košės, daržovių piurė“.
Gydytoja taip pat primena, kad sovietinėje Lietuvoje motinos gimus kūdikiui buvo raginamos laikytis griežto vaiko maitinimo rėžimo – rekomendacijų maitinti kas tris, tris su puse valandos. Dabar tokių rekomendacijų ir juolab taisyklių jau atsisakyta – vaiką skatinama maitinti tiek, kiek jis nori, o vos gimusį kūdikį stengiamasi kuo greičiau pridėti prie motinos krūties. Vis dėlto, anot D. Drazdienės, dažnai nutinka taip, kad po pirmos gyvenimo savaitės kūdikis pats reikalauja valgyti maždaug kas tris valandas: „Rekomendacijos anksčiau buvo labai griežtos, bet gal jos buvo paremtos kažkokiais empiriniais stebėjimais“, - šypsosi pašnekovė.
Po gimdymo šeimų taip pat buvo griežtai reikalaujama vaiką kas mėnesį parodyti gydytojui, o tėvai, kurie pamiršdavo ar nenorėdavo šių taisyklių paisyti, namuose sulaukdavo medicinos seselės, kuri primindavo pareigas ir informuodavo, kad atėjo vaiko apžiūros laikas.
Tiesa, anot N. Drazdienės, tokių šeimų buvo nedaug: „Tada buvo priregistruotos visos nėščiosios ir vaikai. Jos pasakydavo, kokioje gatvėje gyvena, vyresnioji seselė paskambindavo į polikliniką, į kurios aptarnaujamą teritoriją vaikas važiuodavo, ir perduodavo informaciją, kad mama grįžta su naujagimiu. Buvo griežtos taisyklės, kad kūdikį gydytojui reikia parodyti kiekvieną mėnesį per sveiko kūdikio dienas. Iš apylinkės pediatro buvo griežtai reikalaujama, kad visi kūdikiai būtų apžiūrėti ir įvertinti“.
Panašios taisyklės galiojo ir šeimoms, auginusioms vyresnes atžalas. Vaikus iki trejų metų profilaktinei apžiūrai reikėjo vesti kas tris mėnesius, o priešmokyklinio amžiaus mažylius – kas pusę metų.
Nežinojo apie AIDS ir hepatitą
Tuo tarpu vaikų maitinimą kiek kitaip prisimena Vilija ir Audronė. Moterų teigimu, tuomet jau buvo galima įsigyti ir daržovių tyrelių, ir pieno mišinukų, jei motina dėl kokių nors priežasčių negalėjo savo kūdikio maitinti krūtimi. Tiesa, anot kaunietės Vilijos, maitinimas krūtimi nebuvo patartina praktika. Vilija pasakoja, kad vyravo tendencija pieną nutraukti, o kartais moterys buvo skatinamos net jį sterilizuoti.
„Trauki ir tada pili į buteliuką, kad žinotum, kiek vaikui galima išgerti pagal savaites, pagal mėnesius. Būdavo ir mišinukai, aš imdavau iš Kauno klinikų, taip vadinamos virtuvėlės. Mums reikėdavo tik buteliukus nunešti ir juos pakeisdavo į pilnus. Labai neilgai tuos mišinius ėmiau, bet gauti buvo nesunku, gydytojas išrašydavo”, – prisimena moteris.
Vis dėlto gydytoja profesorė N. Drazdienė tikina, kad tokios visuotinės tendencijos ar rekomendacijų vaiko nemaitinti krūtimi tikrai nebuvo. Anot jos, taip rekomenduojama galėjo būti tik pavieniais atvejais ir dėl tam tikrų priežasčių. Medikė pasakoja, kad motinos pienas ir tada, ir dabar yra traktuojamas kaip vienas sveikiausių ir patikimiausių produktų vaikui. Profesorės teigimu, bene visi tėvai šios rekomendacijos laikydavosi, nes ją pabrėždavo ir tų laikų pediatrijos žvaigždės - garsūs gydytojai prof. Steponaitienė ir doc. Baublys.
Kur kas didesnė problema, anot N. Drazdienės, kildavo toms mamoms, kurios dėl tam tikrų priežasčių negalėdavo savo vaiko maitinti krūtimi, kadangi mišinukų, galinčių pakeisti motinos pieną, pasirinkimas buvo visai menkas, o juos gauti nebuvo taip paprasta, kaip teigė kaunietė Vilija. Be to, tuo metu buvę mišiniai nepasižymėjo itin aukšta kokybe, todėl buvo rekomenduojama ieškoti moters donorės, kuri savo pienu galėtų pasidalinti su svetimu vaiku. Tiesa, N. Drazdienė pripažįsta, kad tokios rekomendacijos toli gražu nebuvo saugumo garantas kūdikiui.
„Galbūt tada nežinojome apie AIDS, hepatitą B, hepatitą C ir kitas ligas, kuriomis vaikas galėjo užsikrėsti. Šiuo metu donorinis pienas yra nerekomenduojamas. Galimi donorinio pieno bankai, bet tada pienas turi būti labai rimtai patikrintas laboratorijoje, kad jame tikrai nėra biologinio, mikrobinio užkrato, virusų, toksinių medžiagų ar kt. Mišinių tokių, kokie yra dabar, Lietuvoje nebuvo. Ir turbūt ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų sąjungoje. Jie atsidaro aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, bet tikrai ne tokios pasiūlos, sudėties ir kokybės, kokie yra dabar. Prie poliklinikų buvo organizuojamos kūdikių maitinimo virtuvėlės ir pieno kombinatuose buvo organizuotos gamybos linijos, kur su dietologais buvo nustatyta, kokie mišiniai turėtų būti. Aišku, visi maitinimo mišiniai buvo karvės pieno pagrindu. Karvės pienas buvo skiedžiamas ryžių nuoviru ir vadinosi „B mišinys“, „C mišinys“ ir t.t. Tai priklausė nuo to, kokiu kiekiu ryžių nuoviro pienas buvo praskiedžiamas“, - aiškina gydytoja N. Drazdienė. Maitinančioms vaiką ne krūtimi tekdavo nemažai pavargti ir naudojimui ruošiant vaikiškus buteliukus – juos buvo rekomenduojama plauti su valgomosios sodos tirpalu, o vėliau – virinti.
Panaši situacija buvo ir su daržovių bei vaisių tyrelėmis, kuriomis šiandien nukrautos parduotuvių lentynos. Kaunietė Vilija pasakoja, kad tokio tyrelių pasirinkimo kaip šiandien, tikrai nebuvo. Ne gana to, parduotuvėse tyreles vaikams pirkti pasiryždavo tik drąsiausios mamos, esą jų išvaizda tikrai neviliodavo: Tyrelės parduotuvėse būdavo tokios baisios. Aš atsimenu taip – atidarai metalinį dangtuką ir visas kraštas aprūdijęs. Net pačiai nemalonu valgyti. Buvo ne tokie gražūs dangteliai kaip dabar, o tokie geležiniai. Vaikui tikrai tokių neduosi, ir pats nevalgysi. Mes pirkdavome vaikams su tais vadinamais receptais. Tikrai nebuvau ta mama, kuri labai gamina pasiraitojus rankoves”, - šypsosi Vilija. Moters teigimu, gavus receptą iš gydytojos, pavykdavo įsigyti akiai kur kas patrauklesnių ir skrandžiui priimtinesnių vengriškų ar jugoslaviškų tyrelių.
Tuo tarpu Audronė pasakoja, kad buvo iš tų mamų, kurios dėl savo atžalų nepatingėdavo pastovėti prie puodų ir liedavo devynis prakaitus, stengdamasi neprisvilinti košės. Nors ji prisimena, jog buvo galima įsigyti obuolių tyrelių, tačiau teigia šia galimybe niekada nesinaudojo, kadangi turėjo vasarnamį, šalia kurio augino visokias sodo gėrybes.
„Buvo tokių tyrelių obuolių, bet kad jas kas masiškai pirktų... Aš tai tikrai nepirkau, kadangi buvo sodas, buvo galimybė auginti vaikus natūraliau. Iki pusės metų praktiškai buvo tik pienas, ramunėlių arbata, o paskui košės. Jokiais būdais, ne manų. Virdavom tokį kaip klijų iš įvairių kruopų – ryžių, grikių. Dar uošvienė mane mokindavo kaip neprisvilinti, nes išvirk tu ryžius tokius skystus. Po to viską dar pertrindavau. Po pusės metų jau buvo galima duoti ir daržovių, morkų, bulvyčių, kokios jautienos trupinukais“, - pasakoja Audronė.
Moterys teigia, kad ir vaikiškų prekių deficitas paskutiniaisiais metais jautėsi ne taip stipriai – nebuvo sunku perpirkti vežimėlį ar vaikišką lovelę iš pažįstamų. Šiek tiek sunkiau buvo su vaikiškais rūbais, nes gauti pavykdavo ne visada, o kaip pastebi Audronė, padėvėtų drabužių parduotuvių taip pat nebuvo.
Vaikiškų prekių pasirinkimas prekybos centruose dabar: