– „Ligonius guldydavo į vieną lovą po du ar net po tris, skunduose galima aptikti atvejų, kai tokie guldymai baigdavosi tragiškai – mirtimi. Įsivaizduokite, dviem nepažįstamiems žmonėms atsigulti ir miegoti vienoje lovoje jau yra rimtas iššūkis, o čia juk žmonės, turintys psichikos sutrikimų, kuriuos kamuoja nemiga, nenoras būti su žmonėmis. Be to, guldydavo ne tuo vadinamuoju valetu, o galvomis šalia. Jei vienam naktį prasidėdavo priepuolis, jis pradėdavo smurtauti prieš šalia miegantį kaimyną ir ryte ligoninės personalas rasdavo lovoje pacientą negyvą.“
Psichikos sutrikimų turinčius ligonius guldydavo ir po lovomis, stalais, patiesdavo čiužinukus, kur tik būdavo laisvesnis kampas. Kadangi čiužinukus dienos metu suvyniodavo, vaizdas psichiatrinėse ligoninėse atrodė kaip iš baisaus filmo – visą dieną jie slampindėdavo kaip neramios sielos, neturėdamos savo kampo. Klaikios buvo ir sanitarinės sąlygos: nuolat prišnerkšti tualetai, trūko chalatų, šlepečių, todėl ligoniai vaikščiodavo basomis ir purvinomis kojomis guldavo į lovą, o ten, žiūrėk, dar ir kaimynas guli. Skunduose taip pat atsispindėjo ir nežmoniškas kai kurių sanitarų bei gydytojų elgesys, nuolatiniai girtavimai, smurtas, ligonių išnaudojimas.
Istorikas nagrinėjo Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministerijos fondo skundus. Juose atsispindėjo žiauri ligonių gyvenimo kasdienybė, personalo piktnaudžiavimas, šokiruojantys gydymo būdai.
Tėvui teko rinkti kirmėles nuo apirusio dukros lavono
Sovietmečio psichiatrines ligonines ir tuometinės valdžios būdus susidoroti su kitaip manančiais žmonėmis, disidentais nagrinėjo Birutė Kuklytė moksliniame straipsnyje „Disidentų kalinimas Sovietų Sąjungos psichiatrijos ligoninėse 1918-1988 m.“ Ji rašo, kad kaip neginčijamą įrodymą apie baisias to meto ligoninių sąlygas galima pateikti slaptą nutarimą dėl SSKP CK Mokslo ir mokymų skyriaus vedėjo S. Trapeznikovo pažymos „Apie psichiatrinės pagalbos padėtį šalyje“. Pažymoje atsispindi, kad lovų kiekis iš tiesų buvo du kartus mažesnis už realų poreikį, minimi atvejai, kai ligoniai guldomi po kelis ar tiesiog ant žemės.
Sovietmečio psichiatrija, kaip ir pats sovietmetis, irgi turėjo savo etapus. Iš pradžių labai žiaurios ligoninėse buvusios sąlygos pamažu gerėjo, švelnėjo gydymo metodai, o sovietmečio pabaigoje jau buvo pradėta kalbėtis su pacientais, gilintis į jo pasaulį, atsirado laisvesnis režimas. Nepaisant to, ilgą laiką situacija buvo visiškai kitokia. Skunduose pacientai rašydavo, kad yra kaip gyvuliai, šunys ar paršeliai, suguldyti kolūkyje. Juose taip pat atsispindėjo, kad jie jaučiasi uždaryti tarsi konclageryje, o ne gydymo įstaigoje.
„Nežinau ir neįsivaizduoju, kaip tokia jų būsena galėjo prisidėti prie gijimo proceso, socialinio pasaulio. Jie jausdavosi gyvuliais, arba reikėtų sakyti gyvuliukais, nes tuo metu tarp gydytojų ir medicinos personalo buvo paplitęs posakis – ligoniukai. Tai rodo, kad ligoniai laikyti vaikais, kuriais reikia pasirūpinti, nes jie nėra pajėgūs. Toks infantilizuojantis požiūris labai kontrastuoja su tuo metu vakarų pasaulyje jau atsiradusiu požiūriu, – ligoniai yra visaverčiai žmonės, turintys problemų, tokių pat kaip ir širdies, kepenų ar plaučių ligomis sergantieji. Jį reikia traktuoti kaip žmogų, suteikti teisę pačiam apsispręsti dėl savęs, kuo daugiau įtraukti į gydymo procesą, paaiškinti, kas yra daroma. Sovietmečio ligoninėse to nebuvo, atvirkščiai, galima įžvelgti požiūrį, kad jie ne žmonės, o gyvuliai, ir su jais galima elgtis bet kaip“, - sako T. Vaiseta.
Labiausiai istoriką pribloškė skundas, kuris peržengia bet kokias žmogiškumo ribas ir pranoksta vaizduotę. Naujosios Vilnios ligoninėje mirus jaunai moteriai, lavonas buvo tiesiog numestas į kampą, o artimiesiems ilgai apie tai nepranešta. Kai tėvas atvažiavo jos pasiimti, visas moters kūnas buvo apėjęs kirmėlėmis, veidas gerokai apiręs, lavonas skleidė nemalonų kvapą. „Tai ir rodo tą požiūrį – numetė ir viskas, koks skirtumas. Skunde dar rašoma, kaip pats tėvas nuo dukros, savo rankomis rinko kirmėles ir metė jas į vos ne penkialitrinį stiklainį. Tiksliai neatsimenu, kokios jis talpos buvo, bet nemažas“, - pasakoja jis.
Ligonių ir jų artimųjų rašytus skundus tirdavo Lietuvos TSR Sveikatos ministerijos specialiai sudaryta komisija. Ją paprastai sudarydavo kitų psichiatrijos ligoninių gydytojai. Iš jų išvadų galima jausti, jog jie labiau pasitikėdavo ligoninės personalo žodžiais, taip pat galima pajausti ir atsainų požiūrį į pačių psichikos ligonių rašytus skundus. Vis dėlto, dauguma skundų pasitvirtino.
Sanitarais tapdavo ir nusikaltėliai
Psichiatrijos ligoninių skaičius per visą sovietmečio laikotarpį sparčiai augo. Jei 1945 metais Lietuvos TSR buvo tik viena psichiatrinė ligoninė, sovietmečio pabaigoje jų jau buvo beveik dešimt. „Labai svarbi tema, kaip buvo elgiamasi su ligoniais, nes apie tai visada kalbama gandų lygyje ir mitologizuotame lygmenyje, tarsi visi žino, kad greičiausiai elgėsi blogai, bet niekas nežino ar tikrai ir kaip tai buvo daroma. Tai sovietmečiu smurto, be abejo, buvo, ir tai ryškiai atsispindi skunduose“, - sako T. Vaiseta.
Pacientų patiriamą smurtą galima suskirstyti į keturias kategorijas: fizinis, psichologinis, socialinis ir politinis – kylantis iš valdžios iniciatyvos. Dažniausiai pasireikšdavo psichologinis smurtas – patyčios, žeminimai. Tai buvo ligonių kasdienybė, tačiau kentėti tekdavo ir fizinį smurtą.
Girtavimas tarp ligoninės personalo buvo išplitęs reiškinys, apie tai, kad darbo metu buvo girtaujama atsispindi ne tik skunduose, bet ir ligoninių vidiniuose dokumentuose. Juose galima rasti atvejų, kad sanitaras yra atleidžiamas dėl girtavimo ir nepasirodymo darbe, tačiau po kelių mėnesių jis vėl grįžta į darbą, nes sanitarų labai trūko.
Kartais sanitarais tapdavo ir į psichiatrijos ligonines paguldyti žmonės, tiriami dėl sunkių nusikaltimų ir jų pakaltinimo. Todėl kai kuriuose skyriuose buvo susiformavusi kalėjimo kultūra, ypatingai buvo žiaurios patyčios iš kitų pacientų. „Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje kažkuriuo metu buvo aptikta, kad nusikaltėliai atlieka sanitarų funkciją, o ką reiškia, kai tokia chebra įgauna sanitarų galią, jiems uždedamas chalatas – didžiulis galios ženklas, duodami raktai nuo visų patalpų. Jie tyčiodavosi iš jų kaip išmanydavę, ypatingai per maisto dalinimą: noriu – duodu, noriu – neduodu. Iš pačių pacientų padarydavo sanitarus“, - apie kraupią ligonių kasdienybę pasakoja jis.
Sovietmečiu atsirado ir internatai, kuriuose kai kurie ligoniai baisiomis sąlygomis praleisdavo ir visą savo gyvenimą. Neretai sergančius artimuosius į tokius internatus atveždavo ir likimo valiai palikdavo patys giminaičiai.
Kratydavo elektrošoku ar leisdavo insuliną iki komos
Pacientai bei jų artimieji skųsdavosi ne tik dėl baisių sąlygų ligoninėse, kai kurių gydytojų ir sanitarų elgesio, bet ir dėl gydymo metodų. T. Vaiseta pripažįsta, kad gydymas iš tiesų buvo, bent jau ne psichiatrui, keliantis daug klausimų. Per visą sovietmečio laikotarpį psichikos problemų turintys pacientai buvo gydomi skirtingais būdais, pačioje pradžioje dažnai buvo taikomas elektrošokas arba insulino šoko terapija.
B. Kuklytė moksliniame straipsnyje rašo: „SSRS psichiatrijos ligoninėse buvo naudotas „gydymo“ metodas - insulinu sukeliamas šokas. Iš pradžių buvo skiriamos didelės insulino dozės. Tai trukdavo keletą dienų, kol buvo pasiekiama tam tikra komos būsena ir žmogų ištikdavo šokas. Sovietinėje terapijoje gydymo kursas susidėdavo iš 25-30 tokių šokų.“ Taikant tokį gydymą, žmogui prasidėdavo konvulsijos, kliedesiai, kol jis panirdavo į komą. Manyta, kad tuo metu smegenyse vyksta kažkokie susijungimai ar atsijungimai, nuo kurių pacientui turėtų pagerėti. Ypatingai ši terapija buvo taikyta pirmajame dešimtmetyje, po karo, nors toks gydymas išliko aktualus visą sovietmetį.
Insulino šoko terapijos turėjo itin ryškų šalutinį poveikį. Visų pirma, prabudintas žmogus jausdavo milžinišką alkį, jam norėdavosi valgyti, seselės tokiam ligoniui duodavo gerti ištirpintą cukrų stiklinėje, todėl po jų labai greitai transformuodavosi kūnas. Pacientas staigiai priaugdavo keliasdešimt kilogramų, daugeliui prasidėdavo nevalingi traukuliai, drebėjimas, seilių nelaikymas.
T. Vaiseta sako, kad tokie eksperimentavimai su psichikos ligoniais prasidėjo dar anksčiau, prieš sovietmetį, buvo ieškoma būdų, kurie galėtų išgydyti sergančiuosius. Pavyzdžiui, 20 amžiaus pradžioje buvo sugalvota gydyti sukeliant dirbtinį karščiavimą. Žmogui suleisdavo šiltine užkrėstą kraują, kol jam sukildavo aukšta temperatūra. Manyta, kad per karščiavimą turėtų įvykti tam tikri procesai smegenyse ir turėtų padėti. Problema ta, kad žmonės nuo to dažnai mirdavo. Tokių eksperimentų buvo ir vėliau, atsirado minėta insulino komos terapija, elektrošokas.
„Ketvirtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta išbandyti elektrą – pavarykime elektros į žmogaus smegenis. Bet nereikia galvoti, kad tai buvo koks baisus sovietų išradimas, jis iki šiol yra taikomas, tik, žinoma, kaip jis atrodo dabar, ir kaip atrodė 1945 metais – kardinaliai skirtingi dalykai. Dabar žmogus užmigdomas, jam suleidžiami vaistai, kad nekiltų konvulsijų, o tais laikais nieko panašaus nebuvo. Prijungdavo elektrodus prie sąmoningo žmogaus, paleisdavo srovę ir žmogus purtėsi visas. Taip jis ir atrodė, kaip purtomas“, - pasakoja jis.
Šeštajame dešimtmetyje vakarų pasaulyje išrandami vaistai, iš pradžių neuroleptikai, vėliau antidepresantai. Psichiatrai labai entuziastingai pradėjo naudoti vaistus, tačiau, kaip rašo B. Kuklytė, dažnai „vaistai nebuvo derinami, nebuvo atsižvelgiama į paciento organizmo reakciją, kiekvieną dieną buvo skiriama ta pati didžiulė kelių rūšių medikamentų dozė. Nebuvo kreipiama dėmesio į dozių dydį, taip pat į psichinę ir fiziologinę žmogaus būseną, vaistų daromą žalą. Vaistai buvo skiriami net tiems asmenims, kuriems jų poveikis buvo ypač pavojingas.“
Kadangi vakarų pasaulis išrado neuroleptikus, SSRS negalėjo pasirodyti blogesnė ar imti vakaruose išrastus vaistus, todėl sukūrė savo vaistą – aminaziną. Jis buvo efektyvus – nuslopindavo gerai, bet turėjo daug pašalinių poveikių. Badymo vietose atsirasdavo skaudūs sukietėjimai, pūliniai, kartais alerginės reakcijos prasidėdavo ir pačioms seselėms, leidusioms vaistą.
„Pirmiausia, kas pasidarė ligoninėse, pradėjus taikyti neuroleptikus, – jos nutilo. Ligoniai buvo nuraminti, nes anksčiau tokių efektyvių būdų nebuvo ir iš tikrųjų ligoninės buvo tokios, kaip daug kas įsivaizduoja – klyksmai, riksmai, daug triukšmo. Atsiradus vaistams, visi buvo nuglušinti. Bet tai nereiškia, kad gydytojai norėjo nuslopinti juos, užtildyti, kad netrukdytų, nesimaišytų ir viskas. Tai yra mitologizuotas mąstymas. Jie tikrai galvojo, kad aminazinas yra efektyvus ir padedantis vaistas, nors labai greitai buvo pastebėta, kad jis sukelia labai daug šalutinių poveikių“, - sako T. Vaiseta.
Namą pasistatė ligonių rankomis
Aminaziną ir kitus sovietmečiu taikytus būdus vis dar prisimena ir Lietuvos psichoterapijos tėvu vadinamas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichiatras-psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas.
„Tai buvo labai plataus poveikio vaistas ir kuo jis yra geras, kad jei duodi labai mažą dozę – neramus pacientas, pavyzdžiui, gerai miega. Tačiau tokių būdų kaip insulino komos, žiaurus elektrošokas, aminazinas – tikrai nėra ir jie nebenaudojami. Dabar yra kita pusė, labai prisirišta prie vaistų ir, atrodo, kažkoks užburtas ratas pasidarė. Atsirado toks požiūris: daktare, duokit vaistukų, apraminkite, pastimuliuokite ir pakelkite nuotaiką, o aš tame nedalyvausiu. Tačiau reikia dirbti su pacientu, o ne tik vaistų duoti. Žmogaus charakterį sunku pakeisti, bet galima išmokyti prie jo prisitaikyti ir padaryti taip, kad prie jo lengviau prisitaikytų kiti, bet čia labai ilgas darbas“, - teigia jis.
Apskritai, jis tvirtina, kad nėra psichotropinių vaistų, kurie neturėtų šalutinio poveikio. Tačiau dabar yra kita blogybė – psichiatrai turi gydyti ligonius pagal nustatytus algoritmus, kurie priklauso nuo paciento diagnozės. Kiekvienai diagnozei yra nustatytas griežtas gydymas: kokie vaistai ir kiek jų turėtų būti duodama kiekvieną gydymo dieną, kiek dienų jis gali būti gydomas ir kokį laikotarpį gydymas yra finansuojamas. Pavyzdžiui, jei ligoniui nustatyta psichopatija, ligonių kasos apmoka tik tris dienas gydymo, nors gydyti galima 26 dienas.
Anot A. Alekseičiko, tai, kad gydytojai yra spaudžiami algorimtų iš viršaus: gydyk taip, o ne kitaip, nes dar licencijos neteksi, – nėra normalu. Algoritmas yra nustatytas visoms psichiatrijos gydymo įstaigoms ir visiems pacientams, nesvarbu, ar jam tinka toks gydymas, ar ne. Jei psichiatras nuspręs vaistų neskirti ar skirti jų mažiau ir pacientui pablogės – kaltas liks psichiatras. Todėl, kaip sako A. Alekseičikas, gydytojams tenka dirbti pagal jų sąžinę, ligoniai paprastai gydomi ilgiau, nors tai nėra apmokama. „Ir tada, ir dabar tenka eiti prieš sistemą, nors ne visiems tai patinka. Jeigu rimtai dirbi – visada yra sunku. Kaip sakoma, kuo lengviau gyveni – tuo neteisingiau gyveni. Jeigu tada terorizavo ideologija, dabar gniaužia finansiniai dalykai“, - sako jis.
A. Alekseičikas pripažįsta, kad sovietmečiu psichiatrams buvo suteikta daugiau laisvės gydyti ligonį, kaip jam norima, tačiau, žinoma, tai sudarydavo sąlygas kai kuriems piktnaudžiauti. „Visokių žmonių yra visur, kaip ir gydytojų“, - linksi galva.
Kai kurie psichiatrinių ligoninių gydytojai ar sanitarai išnaudodavo ligonius atlikti žemės ūkio darbus, nukasti bulves. Ryškiausias savivaliavimo pavyzdys nutiko Švėkšnos psichiatrinėje ligonėje. „Šešto dešimtmečio pabaigoje buvo fiksuotas skundas, kad ligoniai vedami ne tik bulvių nukasinėti, bet ir porai darbuotojų namą statyti. Buvo viršytos visos ribos net sovietinės visuomenės požiūriu, todėl darbuotojai buvo nubausti, apie tai rašyta net spaudoje“, - sako T. Vaiseta.
Guldydavo ir sveikus
Nors kai kuriais atvejais sovietmečiu dirbę gydytojai nebuvo griežtai kontroliuojami, priešintis režimui vis tiek reikėjo. Pavyzdžiui, valdžia neparankiai manančius ir prieš Sovietų Sąjungą protestuojančius žmones, disidentus guldydavo į psichiatrines ligonines, nors dauguma jų buvo sveiki. Ekspertizes tokiems ligoniams teko rašyti ir A. Alekseičikui, o psichiatrui-psischoterapeutui, Kankinimus ir represijas patyrusiųjų piliečių reabilitacijos fondo vadovui Kaziui Remeikiui teko susidurti su disidentu, kuris jam pasirodė sveikas
Matydami tokią situaciją, gydytojai mokydavo besipriešinančius režimui „ligonius“ slėpti vaistus, kaip geriau tai padaryti. Taip pat, paprašydavo medicinos personalo neleisti vaistų ar nedaryti kokių patikrinimų, tačiau viskas būdavo vyriausiojo gydytojo, prižiūrinčiojo „ligonį“ rankose. Daugiau apie sovietmečio psichiatrinėse ligoninėse guldomus režimui nepritariančius žmones ir valdžios susidorojimo su jais būdus – kitame projekto „Tada ir dabar“ straipsnyje.