Buvęs ilgametis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, dabartinis šios asociacijos garbės prezidentas Adakras Šeštakauskas sako, kad statybos buvo dviejų rūšių: sąjunginės, t. y. suplanuotos ir reikalingos Sovietų Sąjungos mastu, pavyzdžiui, „Mažeikių nafta“, ir respublikinės, tai – daugiabučiai, ligoninės, darželiai, mokyklos ir visa kita reikalinga infrastruktūra.
„Sugalvoti ir pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą buvo beveik neįmanoma, nes viskas buvo ribojama, trūko metalo, cemento, vamzdžių, net baltų dažų. Bet kai kurie objektai pateko po sąjunginėmis žinybomis, tai - lengvosios pramonės, staklių pramonės, radioelektronikos gamyklos. Tada „iš viršaus“ planuodavo, kada, pavyzdžiui, Jonavos miestelyje pastatyti „Azotą“ (dabar - „Achema“), ar kokį kitokį objektą. Nebūtinai tokios statybos buvo mielos respublikai, bet gamyklos sąjunginei žinybai buvo reikšmingos ir reikalingos“, - planavimo esmę išdėsto A. Šeštakauskas.
Tačiau, kad ir ką reikėjo pastatyti - ligoninę ar fabriką - deficitas visur buvo įsišaknijęs, tad medžiagas reikėjo „kombinuoti“.
„Sovietų Sąjungos metais dirbau Lietuvos statybos ministerijoje, be plytų ir žvyro daugiau nieko neturėjome, bet ir jų amžinai trūkdavo. Dėdavome pastangas sąjunginiame Tiekimo komitete, kad medžiagų gautume, bet nebuvome tame komitete labai mylimi ir gerbiami, nes neturėjome, ką nuvežti. Lengvoji pramonė, šaržuojant, prisiima apatinukų ir kitokių gėrybių ir apdalina kokios centrinės ministerijos damas. Aišku, kad tuomet ministro pavaduotoją ar kokį kitą dovanų atvežusį pareigūną damos mėgo, sakau sąlyginai, aišku. Vyrams veždavo kitokias gėrybes, daugiau iš maisto pramonės ar skystą produktą“, - to meto derybinius privalumus vardijo pašnekovas.
Pasak jo, deficitas buvo tarsi savaime suprantamas: visą laiką planuodavo daugiau nei pajėgdavo padaryti, o to priežastis yra to meto logika „kuo daugiau suplanuosi, tuo daugiau padarysi“.
„Aišku, lietuviai buvo disciplinuoti ir Lietuvoje praktiškai visi svarbiausi objektai buvo pastatyti, pradėdavo veiklą laiku. Apie Lietuvą sakydavo taip: jei gavo pinigus, vadinasi, bus padaryta. Bet kartais būdavo ir taip, kad mes matydavome, kad nesame pajėgūs pinigus laiku panaudoti, nes nebus medžiagų, todėl darydavome savo žygius, kad vienų ar kitų objektų nepradėti statyti - viskas buvo susieta su planiniu ūkiu. Jei gausi pinigus ir nepastatysi, būsi smerkiamas“, - kalbėjo A. Šeštakauskas.
Net tuomet, kai medžiagos buvo gaminamos Lietuvoje, tai dar nereiškė, kad nebus jų deficito.
„Pamenu, kai Lietuvoje pastatė „Akmenės cementą“ - mes negalėjome cemento kiek norime naudoti, nes buvo suplanuota: pusė pagaminto cemento likdavo Lietuvoje, kita pusė išvažiuodavo ir, jei reikėjo nors vieno papildomo vagono, ne taip paprasta išprašyti. Man tiekėjai pasakodavo, kaip važiuodavo medžiagų „išmušinėti“: pavyzdžiui, atvažiuoja koks pavaduotojas tiekimui ar tiekimo skyriaus viršininkas į didžiulę metalurgijos gamyklą. Ten jam labai svarbu susipažinti su brigadininku, kuris krauna ir išsiunčia gamyklą paliekančius vagonus. Jeigu tas vyras parašys, kad šitas armatūros vagonas turi eiti į Vilnių, dar tas tiekėjas nebūna parvažiavęs, o geležis jau šičia“, - apie tuometinių pažinčių svarbą A. Šeštakauskas.
Pažintys ir dovanos: kaip „kombinuodavo“
Tiekimo srityje daug patirties Sovietų Sąjungos laikais daug turėjęs Stanislovas Vaitekūnas sutiko papasakoti daugiau apie būdus, kaip reikėjo užmegzti ir sustiprinti pažintis. Būdamas dar vaiku, jis su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą, bet studijų metais grįžo į Lietuvą, prisidėjo prie „Akmenės cemento“, Akmenės ligoninės, po to ir „Mažeikių naftos“ statybų, be to, vykdavo į Maskvą „ginti“ Lietuvai skirtų statybinių išteklių.
„Sovietiniais laikais visus resursus skirstydavo Maskva, tad visos metalo, vamzdžių, medienos dalybos vyko ten. Mane į Maskvą komandiruodavo kaip patyrusį, tad „gindavau“ ir Mažeikių resursus, ir tuo pačiu tarpininkaudavau Lietuvos statybos ministerijai. O kuriozų buvo visokių, nes Sovietų Sąjungoje visko trūkdavo: ne tik metalo, bet ir vagonų jam atvežti. Kaip tik sugalvodavome, taip išteklių gaudavome: ir kviesdavome į Palangą atostogauti, ir medžiokles organizuodavome. Kartais suimdavo pyktis ir sakydavau: palaukite, aš gi ne sau tą gamyklą statau, duokite vamzdžių ir plytų, bet dažnai girdėdavau atsakymą, kad šalyje nėra resursų ir taupykite“, - prisimena S. Vaitekūnas.
Pasak jo, todėl į Maskvą reikėjo važiuoti iš anksto pasiruošus ir ramiai nusiteikus.
„O kaip aš į Maskvą važiuodavau? Su pilnais lagaminais: veždavau ir dešros, ir visokių gėrimų. Iš kur gauti tą dešrą, jau mano problema, joks ministras man neduos pinigų dešrų pirkimui. Turėdavai „susikombinuoti“, o kaip tai vyko? Baigi objektą, randi patikimą darbuotoją, išrašai jam daugiau premijos ir paaiškini: man reikia važiuoti į Maskvą, tau 200 rublių, man – 100. Taip, juoda buhalterija, bet nėra iš kur daugiau paimti“, - pasakoja jis, kaip vykdavo pasiruošimas.
Pašnekovas sako, kad gėrybių buvo galima ir kitais būdais „sukombinuoti“ - išsiversti ir be pinigų.
„Tiems, kurie dirbo kokiuose mėsos kombinatuose ne ką lengviau būdavo, jiems dešras vogti reikėjo. Buvo net tokie mainai: jeigu aš pavaduotojas statybos treste, tai skambinu mėsos kombinato pavaduotojui ir sakau, man reikia dešrų ir kumpių važiuoti į Maskvą, o jis man sako, gerai, bet jam reikia glazūruotų plytelių ir cemento remontui. Tai aš turiu pavogti cemento, o jis – dešrų“, - „kombinavimo“ mechanizmą įvardija S. Vaitekūnas.
Po to laukia kelionė traukiniu į Maskvą, o tuomet iš stoties – tiesiai pas reikiamus aplankyti žmones ministerijose ir žinybose.
„Maskvoje į ministeriją su lagaminais neįeisi, tik su popieriais, rūbinėje pasitinka. Buvo tokia tvarka: padedi lagaminą ir pasiimi žetoną. Jeigu reikia eiti pas tris asmenis, atvažiavęs į Maskvą jau turiu tris lauknešėlius, padedu juos į tris lentynas ir pasiimu tris žetonus. Ateinu, jei pažįstamas – viskas aišku, jei nepažįstamas – susipažįstame ir pradedi dejuoti: esi pavargęs, ką tik iš traukinio, reikia viešbutį susirasti, bilietą atgal nusipirkti, tad pasikalbėti išsamiau užsuksi rytoj ir tyliai, kad niekas nematytų, jam į stalčių įmeti žetoną, kad jis eidamas namo lauktuves pasiimtų. Kitą dieną pokalbis prasideda nuo pagyrimų lietuviškai mėsai ar gėrimams, o tada jau kalbame apie reikalus, kai ką išspręsti pavyksta, kai ko – nelabai“, - kalbėjo S. Vaitekūnas.
Tačiau čia pašnekesiai nesibaigdavo: jei pavykdavo „gauti“ medžiagų kiekius, dar reikėjo pasirūpinti, kad jas tiektų arčiau esančios ir patikimos gamyklos, nuvažiuoti į jas ir suderėti, kad medžiagos ateitų laiku, pavyzdžiui, ne paskutinį einamųjų metų ketvirtį, kai šalta, bet metų viduryje.
Užsieniečių reakcijos į 11-12 valiutos „rūšių“
Tiekimo srityje ne vienerius metus dirbęs S. Vaitekūnas atvirauja, kad visada buvo smalsu stebėti užsieniečius, jei šiems kas papasakodavo, kaip vyksta darbai Lietuvoje.
„Užsieniečiai nesuprasdavo mūsų planavimo sistemos ir vis klausdavo, kaip mes galime taip dirbti, atrodė, kad jiems plaukai ant galvos atsistodavo. O mums buvo aišku: neturi fondų, nesvarbu, kad metalo ar ko yra bazėse Vilniuje, Kaune, tau jo neparduos, nes tas metalas yra numatytas turintiems fondų, tiems, kam išrašyta paskyra. Aišku, ir nesvarbu, kad turi pinigų, jie turi būti konkrečiai tam pirkiniui numatyti“, - tuometinę kasdienybę prisimena pašnekovas.
Anot jo, geriausiai situaciją apibūdina pasakymas, kad Sovietų Sąjungoje buvo ne viena valiuta, o 11-12 jos rūšių.
„Dabar aišku: jei įmonė turi pinigų, ji gali pirkti ką nori. Gal žmogų paskatinti, automobilių įsigyti, darbuotojams butų pastatyti. O sovietmečiu – ne. Jeigu neturi konkrečiai statybai, automobiliui ar premijoms skirtų pinigų, negali to ir daryti. Na ir kas, kad tavo pelnas 20 milijonų, tie pinigai - ore, metų pabaigoje juos nurašo ir viskas. Juokinga dabar, bet net baldams pirkti turėdavome gauti paskyrą: įmonėje kolektyvas 1000 žmonių, paskyros ateina 10-iai šaldytuvų. Rusai kantrūs žmonės, nėra tai nėra, lietuviai, kiek galėjo, kentėjo“, - kalbėjo S. Vaitekūnas.
Tačiau jis tuoj pat priduria, kad už nuostolius negirdavo, bet, svarbiausia, kad planas būtų įvykdytas.
„Jeigu padarai nuostolių, bet pabaigei visus objektus, įvykdei planą, nuvažiuoji į ministeriją, išsikviečia tave į tribūną ir tu sukiesi kaip ungurys, sakai: „ministre, šalta buvo, daug sukūrenom malkų, mazuto, lijo, negalėjom dirbti, šalo, teko šildyti gruntą ir dėl to nuostolių prisidarė“. Aišku, pabara už nuostolius, pagiria už baigtus darbus, kitąmet prašo pelno. O jau kai užlipa nebaigęs statybų ir dar nuostolių pridaręs vadovas, jis jau vertinamas kaip netinkamas savo pareigoms“, - sako S. Vaitekūnas.
Nors pašnekovas pripažįsta, kad dirbti sovietmečiu buvo privaloma, darbuotojų prisivilioti buvo ne taip jau lengva, tad rizika nebaigti statinio laiku buvo visada.
„Statybininkai - nekvaili žmonės, rinkosi stambius darbus, už kuriuos mokėdavo didesnes premijas, pirmiausia, tai yra pastato karkaso montavimas, gelžbetonio konstrukcijos, kolonos, po to darbai sustoja. Kodėl? O todėl, kad dideli darbai buvo brangūs ir nuo jų premijos atitinkamai didelės, o kai reikia teptuku dažyti, darbai pigūs, plane jų nėra, tai net darbuotojams algų už tai negali mokėti. Taip ir rizikuoji: pavyks pabaigti ar ne“, - kalbėjo S. Vaitekūnas.
Darbus pavykdavo baigti laiku, jei dėl medžiagų buvo su kuo susitarti.
„Mus, lietuvius, vertindavo, sakydavo, kad mes iš Vakarų, nes mes geriau gyvendavome ir buvome kultūringi. Aišku, rusai irgi ne iki begalybės galėjo padėti, bet šį tą padarydavo, - prisimena S. Vaitekūnas, 75-metį atšventęs inžinierius statybininkas. - O ir Lietuvoje žinojome, ką reikia daryti pirmiausia. Ligoninės, darželiai, mokyklos ir gyvenamieji namai turėjo būti pastatyti besąlygiškai. Taip, „Mažeikių nafta“ buvo sąjunginis objektas ir jokioje Lietuvos ministerijoje negalėjo pasakyti atvirai: nestatyk tos naftos, bet pabaik ligoninę. Tačiau mes suprasdavome potekstes - jau geriau naftą pristabdyk, bet Akmenės ligoninę pabaik. Dirbome dėl rezultato, ne dėl ideologijos.“
Statybos dabar: vaišės nepadės
Lietuvos statybos bendrovės „Veikmė“ vadovas Eugenijus Zaremba sako sovietmečiu dirbęs statybos srityje ir prisimena nuolatinį deficitą.
„Deficitas jautėsi absoliučiai visose gyvenimo srityse, ar tai buvo šviežia duona, pamenu, kaip jos visi važiavo į vieną parduotuvę nusipirkti, ar kokios medžiagos. Tuo metu deficitas gimdė korupcijos formą. Partija liepia pastatyti 80 namų per metus ir vadovas turi tai įgyvendinti. Resursų nėra, bet yra galimybė būti išmestam iš partijos arba pašalintam iš viršininkų. Dabar rinkos ekonomika situaciją pakeitė iš esmės: galiu girdyti savo butų pirkėjus kiek tik noriu, bet tai dar nereiškia, kad jie pas mane butus pirks.“, - sako E. Zaremba.
Pasak jo, blogiausia tai, kad gyvendama nuolatiniame stygiuje Lietuva labai lėtai vystėsi.
„Valstybės vystymuisi tai buvo beprotiška problema, visiškas stabdis ir dar ilgai nuo pasekmių žiaukčiosime“, - mano pašnekovas.
Ekonominių konsultacijų bendrovės EKT vadovas Gintas Umbrasas primena, kad sovietmečiu nebuvo ne tik tokios sąvokos kaip užsakymai, bet ir rinkodaros biudžetų ar oficialių susitarimų tarp įmonių.
„Daugeliu atvejų veikdavo asmeninės pažintys arba įvairaus lygio dovanėlės. Buvo organizuojamos įvairios šventės, jubiliejai, susitikimai, kad atsirastų asmeniniai kontaktai, tad paprastai buvo stengiamasi pakviesti reikiamus žmones, kuriuos, iš esmės, gerai valgydindavo, girdydavo ir linksmindavo. Tų linksmybių metu neretai buvo priimami susitarimai, kad bus šis tas padaryta papildomai“, - sovietmečio kasdienybę prisimena jis.
Paklaustas, ar žodžio pakakdavo tam, kad medžiagos ir įrengimai būtų pateikti, G. Umbrasas dėsto, kad tuo metu papildomų sutarčių niekas nepasirašinėjo, tad žodis buvo vieninteliu garantu.
„Gavus žodį buvo galima skambinti savo asmeniniu kontaktu ir sakyti, kad su kokiu nors Petrovu iš Maskvos buvo sutarta taip, o jūs, gerbiama Ivanova, pasirūpinkite, kad taip būtų ir ji šį dalyką kontroliuodavo. Tada Petrovas gaudavo konjako, o Ivanova saldainių dėžę ir procesas judėdavo. O dėl rimtesnių dalykų buvo tariamasi ne su vienu konjako buteliu, važiuodavo dešros, sūriai ir pakankamai dideliais kiekiais, nenustebčiau, kad kartais ir pinigai kyšiams“, - sovietmečiu visiems žinomus mechanizmus vardijo jis.
G. Umbrasas primena, kad lėšų tokioms išlaidoms įmonių biudžetai nenumatydavo, todėl buvo paplitęs terminas „sukombinuoti“ ir tie, kas šį būdą buvo gerai išmokę, daugiau įgydavo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėjo nemažai laiko, kad elgesys imtų keistis.
„Pačioje nepriklausomybės pradžioje iš dalies viskas ir tvarkėsi panašiu metodu, nes rinkos ekonomikos nebuvo, buvo blokada ir, daugeliu atvejų, natūrinis ūkis. Po to, kai pradėjo funkcionuoti talonai, atsidarė sienos į Vakarus, ėmė kurtis rinkos ekonomika. Manyčiau, kad persilaužimas įvyko Lietuvai prieš pat stojant į Europos Sąjungą, kokiais 2002-2003 m. mes jau galėjome sakyti, kad, ko gero, turime funkcionuojančią rinkos ekonomiką“, - mano pašnekovas.