Šiandien tokį vaizdelį įsivaizduoti būtų gal ir sunku, tačiau daugiau nei prieš 25-erius metus automobilių vairuotojams toks rytas buvo įprastas. Jei šiandien įvažiavę į daugiabučių namų kiemą ir apvažiavę visą siaurutę stovėjimo aikštelę randame vietos, veidą perkreipia nuostaba ir palaima, o sovietmečiu problemos „nėra kur pastatyti automobilį“ nebuvo nė kvapo.
Tačiau buvo kitas, ne ką mažiau įdomus reiškinys, kurį drąsiai galima vadinti „garažiukų fenomenu“.
Nusipirkti „Volgą“ tas pats, kas dabar pirkti „Bentley“
Automobilių sovietiniais metais buvo gerokai mažiau, mat jų kaina buvo įkandama toli gražu ne visiems. Būtent dėl šios priežasties, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, sovietologas Kastytis Antanaitis, žmonės daugiabučių kiemuose automobilius palikinėti vengė.
„Automobilių kainos lyginant su dabartinėmis buvo tiesiog milžiniškos. Turint omeny, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 150-180 rublių, tai „Volga“ pagal paskyrą, keliolika metų laukus eilėje, galėjo kainuoti apie 10 000 rublių. Galit paskaičiuoti, kad dabar tai būtų kažkas panašaus kaip pirkti „Bentley“ ar „Ferrari“. Negi laikysi tokį brangumą visiškai gatvėje, kur neapšviesta, nesaugojama ir nežinia, kas jam gali nutikti. Egzistavo labai atsargus požiūris į automobilius,“ - aiškina K. Antanaitis.
Jam antrina ir Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, architektas Marius Šaliamoras. Jo teigimu, atskiriems garažiukų kvartalams pamatus padėjo gyventojams kilęs poreikis apsaugoti savo automobilius nuo bet kokios žalos ar aplinkos poveikio.
„Senas amerikoniškas automobilis, jūreivių atgabentas Klaipėdoje, kainavo kiek dviaukštis namas su sklypu. Žmogus, įsigijęs automobilį, suvokė tai kaip didžiulę vertybę. Dabar mes į automobilį žiūrim kaip į šaldytuvą, bet tuomet tai buvo lygu butui ir, aišku, nesinorėjo, kad jis rūdytų, kad stovėtų, kad neduok dieve, ant jo koks katinas ar vaikas užšoktų. Tam reikėjo jį kažkur patalpinti, dėžutės reikėjo. Iškilo didžiulis poreikis pastatyti dėžutę, tą garažėlį, kad tą lobį, automobilį, galėtum įkišti“, - pasakoja M. Šaliamoras.
Kita vertus, dažnai daugiabučių namų kiemai tiesiog buvo per maži automobiliams statyti, o ir jų paskirtis, primena architektas, buvo visai kita. Aikštelių, aiškina M. Šaliamoras, projektuoti tikslo nė nebuvo, nes automobilius turėjo labai maža dalis gyventojų.
„Aikštelės – visiškai ne parkavimui, jos buvo skirtos, kad galėtų atvažiuoti gaisrinė ir apsisukti, kad galėtų atvažiuoti greitoji ir apsisukti ir šiukšliavežis. Aš kai prisimenu vaikystę, tai šitos aikštelės tuščios ir stovėdavo. Ten stovėdavo vienas arba du automobiliai. Retas buvo toks ekstravagantiškas žmogus ir laikydavo prie namų kaip vakariečiai. Visi automobilius bandydavo kažkaip paslėpti, sukišti į garažus. Aikštelės buvo ir vaikų futbolui, ir ledo rituliui, bet jos buvo tuščios“, - sako M. Šaliamoras.
Automobilių serviso meistrai jautėsi svarbiais „ministrais“
Apsaugoti turtą, į kurį investuota didelė dalis santaupų, nebuvo vienintelė priežastis, kodėl atsirado garažų miestelių fenomenas. Automobilius buvo ne tik keblu įsigyti dėl jų kainos, tačiau ir remontuoti juos valstybiniuose servisuose, mat eilės buvo labai didelės, todėl prireikus pakeisti elementarią detalę kai kuriems tekdavo laukti kone pusmetį, o servisų savininkai, juokiasi M. Šaliamoras, jautėsi tarsi „ministrai“.
„Tas fenomenas kilo iš vertybės saugojimo poreikio ir iš krapštymo, darymo (automobilio remonto poreikio – DELFI), nes penkiaaukščiuose sandėliukai buvo maži, nieko negalėjai nei pameistraut, nei daryt. Tai daug kas kaip hobio vietą turėdavo garažą ir tenai krapštydavosi. Dabar garažai visiškai pakeitė savo statusą, normatyvai reikalauja, kad prie gyvenamųjų namų būtų parkavimo vietos ir žmonės tai traktuoja ne kaip vietą saugojimui, o kaip stovėjimo vietą. O tie buvę garažai pavirto sandėliais“, - sako M. Šaliamoras.
„Labai menkai buvo išvystytas automobilių servisas. Valstybiniame servise elementariausią detalę pakeisti ar pataisyti galėjo reikėt mėnesių mėnesius laukti eilėje. Arba pažįstamų turėti. Todėl daugybę visokių smulkių remonto darbų atlikdavo pas save garaže“, - teigia A. Antanaitis.
Anot jo, didelė dalis žmonių žiemą automobilį tiesiog „užkoncervuodavo“ – nuimdavo ratus, uždengdavo ir palikdavo peržiemoti. Tai dar viena priežastis, kodėl buvo reikalingas garažas. Be to, kaip ir automobilis, taip ir garažas buvo tam tikra investicija: „Galimybės turint pinigų kažkur juos patikimiau padėti Sovietų Sąjungoje buvo ribotos – butas, gal sodas, sodyba. Viena iš tokių kelių investicijų į nekilnojamą turtą, kuris tarsi jau yra tavo nuosavybė, buvo garažas. Juo labiau, kad kartais juos statydavo įspūdingus – ir dviejų aukštų, ir šildomus – tokius, kuriuose beveik galima gyventi“.
Kadangi automobilis buvo vertinamas kaip prabangos prekė, primena K. Antanaitis, vyravo požiūris, kad jis bus naudojamas tolimoms kelionėms, o ne kasdieniam važinėjimui į darbą ar buitinių reikalų tvarkymui – todėl laikyti jo prie namų nebuvo tikslo.
Į garažą mindavo dviračiu
Dėl susiformavusių garažų miestelių automobilių statymas Sovietų sąjungoje buvo tarsi tam tikras kasdienis ritualas. Panevėžietis Vidas pasakoja, kad jo atmintyje išlikęs ryškus vaizdinys, kaip kaimynas kasryt dviračiu mina į garažą, o vėliau, po darbo, automobilį palikęs garaže, rajono gale, tuo pačiu dviračiu grįžta atgal. Ir nors, šypsosi pašnekovas, jo šeima garažo neturėjo, kaimyno kasdienybė puikiai iliustruoja tuomet egzistavusį reiškinį.
„Jis, be kita ko, buvo parsivaręs mašiną iš Švedijos, kuri jeigu ne Lietuvoj, tai bent jau Panevėžy tikrai buvo vienintelė. Jis turėjo „Desna“ dviratį mažais račiukais. Žmogus, gyvenantis ketvirtame aukšte, atsikelia ryte. Pėdina į apačią, nueina į savo rūsį, kuris yra po visu namu. Iš to rūsio jis išsitraukia savo dviračiuką, užrakina rūsį, atsisėda ant dviračio, mina į rajono galą – ten yra garažų miestelis. Iš to garažo jis išsivaro savo automobilį ir važiuoja į darbą. Po darbo jis grįžta į savo garažą, pastato automobilį, pasiima dviratį, parmina namo, tą dviratį pastato rūsyje ir kopia į viršų“, - juokiasi Vidas.
Jis įsitikinęs, kad tuomet žmonės „gyveno ne taip, kaip jiems patogu, o taip, kaip reikia, ir laikėsi tam tikrų ritualų. Vienas jų esą buvo automobilio statymas garaže. Tai, anot Vido, buvo tarsi tam tikra sovietinė taisyklė, kurios niekas nenorėjo laužyti. Panašiai, sako Vidas, buvo ir su dviračio vieta.
„Dabar, pavyzdžiui, rytas – atsikeli, suvalgai pusryčius ir bėgi į gatvę, sėdi į automobilį, dar nespėjus jam įšilt su viena ranka pakrapštai ledą ir važiuoji, nes nėra laiko laukt kol jis atšils. Kol atvažiuoji iki darbo jau pradedi kažką matyti, bet tau jau nebereikia, nes pasistatai mašiną ir bėgi dirbt. Tada buvo nesuprantamas dalykas, todėl, kad vyksta toks ritualas – žmogus atsikelia iš ryto. Jis turi dviratį kuriuo mins į savo garažą, kuriame laiko automobilį. Bet dviračio jis nelaiko balkone, kaip dabar, arba loftuose, arba kaip aš pasikabinu koridoriuj. Tai buvo nesuprantama. Dviračio namuose niekas nelaiko. Taškas. Sovietinė tvarka“, - šypsosi Vidas.
Siekė, kad pakaktų viešojo transporto
Vis dėlto automobilio statymas garaže, kartais esančiame net už kelių kilometrų nuo namų, nebuvo vien „sovietinės tvarkos“ laikymasis. K. Antanaitis aiškina, kad šis ritualas gimė kaip turto saugojimo ir miesto išplanavimo pasekmės, mat miestus sovietmečiu buvo stengiamasi padalinti į aiškiai atskirtas zonas – miegojimo, darbo, pramogų.
„Čia vadinamo miesto zonavimo, urbanistinio projektavimo rezultatas. Niekur normaliai to nepadarė, bet daugiau mažiau idėja buvo tokia, kad į miegamuosius rajonus tik atvažiuoji, ilsiesi, miegi. Po to truputį toliau, po tam tikros sanitarinės zonos, driekiasi gamybinė zona – sugrūstos visos įmonės. Tarp tų miegamųjų (rajonų – DELFI) ir gamybinės zonos važinėja viešasis transportas. Buvo įsivaizduojama, kad individualaus praktiškai ir nereikia. Na ir dar kur nors bus pramogų zona, kaip beveik visada, miesto centrai“, - teigia K. Antanaitis.
Nors iki galo miestų zonomis suskirstyti taip ir nepavyko, vien mėginimas, anot sovietologo, gyventojams kėlė daug nepatogumų ir toli nuo namų stovintys garažai tebuvo vienas iš tuzino.
„Čia (miegamuosiuose rajonuose - DELFI) ne tik kad automobilių aikštelių, garažų neprojektuodavo, bet dažnai ir parduotuvių nebūdavo, ligoninių, poliklinikų, milicijos nuovados. Tiesiog gyvenk ir tiek – grįžk, išsimiegok ir tada jau važiuok kur nors kitur, kam, kaip buvo teigiama, užtenka visuomeninio transporto. Kas, tiesą sakant, buvo absoliuti neteisybė – kuo jau kuo, prigrūstais autobusais Sovietų sąjunga tikrai garsėjo ir Lietuva ne išimtis“, - aiškina K. Antanaitis.
Garažų mikrokvartalai Lietuvoje, anot istoriko, atsirado kaip zonavimo rezultatas, mat miegamuosiuose rajonuose netiko, o gamybinėj zonoj visuomet atsirasdavo žemės lopinėliai, kurių kitiems tikslams jau tiesiog nebegalima panaudoti: „Garažų mikrokvartalėliai beveik visada ir buvo statomi kur gamybinės zonos, kur nėra gyvenamų namų, kitaip tariant, iš bėdos, ten, kur turėtų būti koks nors parkas, miškas ar šiaip kažkada buvo dykvietė, kur nieko neįmanoma pastatyti. Ten garažus ir nugrūsdavo, tarp gyvenamų namų ir fabrikų, ten, kur, kaip sakant, negaila“.
Kad būtų linksmiau, į garažą eidavo su vaikais
Vidas teigia pamenantis ir kitos, draugo šeimos, gyvenimą. Vyras pasakoja, kad po to, kai šeima nusipirko trečią „Žigulį“ ir gavo garažą, automobilio statymo ritualas palietė ir juos. Tik šios šeimos tėvas iki kvartalo galo keliaudavo ne vienas, o dėl kompanijos kartu pasiimdavo ir sūnų.
„Aš kaip dabar atsimenu situaciją. Atsikelia tėvas iš ryto. Šeštadienis. Nedarbo diena. Jis (tėvas- DELFI) jau toks senstelėjęs, niekur neskuba, bet turi anksti keltis, kad viską spėtų. Pėdina jis į tą garažą, išsitraukia savo mašiną, atvažiuoja prie namų, susisodina šeimą, atvažiuoja į savo sodą. Ten pasikapsto morkyčių, pabūna šešių arų sklype ir važiuoja namo. Šeimą paleidžia prie namų, iš „Žiguliuko“ iškrauna visas gėrybes ir vakarop, kai jau saulė leidžiasi, mama sako: „Tėvelis eis statyt mašinos į garažą“. Ir sakydavo tam mano draugui: „Eik, palydėk tėvelį“. Nes tėveliui liūdna, nuobodu. Čia kaip mašinos statymo liturgija“, - šiandien su šypsena prisimena Vidas.
Anot jo, kartais tėtis draugui net pačiam duodavo pavairuoti iki garažo ir tai esą buvo normalus reiškinys. Vidas pasakoja, kad automobilius jų kieme palikdavo tik atvykę svečiai. Tuo tarpu vilnietis Martynas teigia, kad jo mama palikdavo automobilį kieme ir tai „nebuvo joks stebuklas“.
„Automobilius statydavo ir prie daugiaaukščių pastatų, tik jų (automobilių – DELFI) buvo gerokai mažiau. O be to ne visi turėjo ir garažus. Mano mama automobilį taip pat statė kieme. Pamenu, mūsų laiptinėje buvo penkiolika butų, o automobilių gal keturi. Niekam net nekildavo minties statyti ant žolės, nes asfalto buvo sočiai“, - šiandien juokiasi Martynas.
Paklaustas, kodėl jo tėvai nenusipirko garažo, vyras šypsosi, kad laimės kūdikiai buvo tie, kuriems garažus pavykdavo įsigyti tame pačiame rajone. „Tėvas buvo nupirkęs ir garažą, bet jis buvo labai toli, net ne Žirmūnuose, todėl vėliau tą garažą pardavė“, - atsako jis.
Anot pašnekovo, kieme automobilį parkuodavo ir taurelės išlenkti nevengiantis kaimynas: „Jis buvo visiškas chronius, kiekvieną dieną girtas, bet labai mėgo važinėt automobiliu. Tai, atsimenu, pažiūri pro langą, jis tik įvažiuoja į kiemą, atsidaro dureles ir išgriūva iš mašinos“, - prisiminimais dalijasi Martynas. O už vairo sėsti nebijojo ne tik gerokai įkaušę dėdės, bet ir vaikai. Šiandien skandalą sukėlusi istorija, kai dešimties metų berniukas vežė girtą mamą, tuomet nebūtų sukėlusi tokio vajaus, juokiasi Vidas. Jo teigimu, kone kiekvienam vaikui tėvas leisdavo pavairuoti automobilį, o draugui, kuris tėvą lydėdavo į garažą, tai būdavo tarsi tam tikras atlygis.
Kūrėsi savotiški vyrų klubai
Ilgainiui garažai, atkreipia dėmesį pašnekovai, tapo ne tik automobilių statymo ar remontavimo vieta vieta, bet ir savotišku atskiru pasauliu, kuriame rinkosi nuo žmonų pavargę vyrai, išlengdavo po taurelę ir žaisdavo kortomis.
„Kaip šiais laikais vyrai eina į sporto klubą, kai nori pailsėt nuo žmonos, tai tada vyrai eidavo į garažus ir ten leisdavo savo laiką. Jie ten turėjo savo gyvenimą. Eiti į garažą pasiimti mašinos buvo kaip pretekstas. Jie turėdavo atskirus gyvenimus, žmonės ir buržuikas pasistatydavo, šildymą pasidarydavo, ir samagoną varydavo, su draugais kortomis lošdavo. Garažų miesteliuose gimė atskiros bendruomenės,“ - prisimena Vidas.
Kad garažų bendruomenės iš tiesų susikūrė, patvirtina ir istorikas K. Antanaitis, tačiau taip nutiko todėl, kad garažai nebuvo individualūs, jie buvo kooperatiniai: „Reikėdavo spręsti klausimus ir dėl teritorijos saugojimo, ir dėl apšvietimo, tvarkymo ir panašiai. Turėdavo išsirinkę kokį nors garažų kooperatyvo pirmininką, dabar jau turbūt bendruomenėmis vadinasi. Garažus dažnai statydavo tarpusavy susiję žmonės, ar vienos įmonės, ar vienos specialybės. Galėjo būti namo kooperatyvas, jie irgi statydavo tokius garažus“, - teigia K. Antanaitis.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad garažus kartais turėdavo net tie, kurie neturėdavo automobilio, kadangi tai buvo ne tik transporto priemonės laikymo vieta, tačiau ir maisto atsargų, nenaudojamų baldų sandėlys: „Ten viską kaupdavo juodai dienai. Tai sovietinės visuomenės bruožas. Garažai tarnavo kaip savotiškas sandėlys. Ten būdavo ne tik automobiliai ir ne tik jų dalys, daug kas dėdavo ir nereikalingus baldus, ir žiemai atsargas, ir ko ten tik nebūdavo. Kartais ir mašinos neturėdavo, bet visas garažas būdavo pilnas“.
Baldai, konservuoti agurkai ir pomidorai, šildymas, vyriška kompanija ir kur nors kampe paslėptas alkoholio butelis. Nieko nuostabaus, pastebi istorikas, kad garažai tapo vyrų susibūrimų vieta, iš kurios greitai sprukti namo nesinorėdavo: „Natūralu, kad ten gana greitai tokiomis sąlygomis, kai realiai buvo ne tik garažas, o ir savotiška dirbtuvė, maisto atsargų sandėlys, dar, žiūrėk, kokie baldai stovi, susiformuodavo savotiški vyrų klubai. Savaitgalį išeiti į garažą tai turbūt kaip šiandien į kokį naktinį klubą ar panašiai. Vargu, ar labai blaivas grįždavo, tokie išėjimai būdavo gana periodiški. Tai vienas iš tokių keistesnių sovietinių fenomenų“.