Sovietinės okupacijos metais nebuvo nė tokių diskusijų užuomazgų, kadangi vyro dalyvavimas gimdyme buvo suvokiama kaip neįmanoma ir itin pavojinga praktika, kurios nedera propaguoti. XXI amžiuje artėjame prie nuostatos, kai bus keista, jei vyras pasirinks nestebėti savo vaiko gimimo. Vis daugiau stipriosios lyties atstovų ryžtasi žengti į gimdyklas kartu su savo žmonomis.
Patirtimi dalijasi internete
Internetinio mamų forumo dalyvės teigia, kad dažniausiai vyrai patys išreiškia norą dalyvauti gimdyme neskatinami ir neverčiami.
„Joks ne kankinimas. Manasis pats važiavo net neprašytas. Tačiau čia priklauso nuo žmogaus, jeigu pats nenori, tai tikrai neverta versti. Mano vyrui ta patirtis buvo labai vertinga, labai suartina su vaikais. Dar dabar vaikams pasakoja, kaip jis pirmas juos pamatė ir paėmė ant rankų. Tokie išgyvenimai su niekuo nepalyginami. Pirmą kartą gyvenime mačiau savo vyrą verkiantį. Taip pat ir mus labai suartina, kartu galime pasidžiaugti, juk vaikelis – mūsų abiejų. Ir man buvo lengviau šalia turėti artimą žmogų, kuris guodė, ramino“, – savo patirtimi dalijosi viena internautė.
Savo nuomones apie dalyvavimą gimdymuose aktyviai išsako ne tik moterys, bet ir patys vyrai, kuriems ši patirtis jau nesvetima. Vieni jų teigia, kad dalyvauti šiek tiek bijojo, kiti, kad net nekilo minties nedalyvauti, treti – kad gimdyme dalyvauti nesiryžo.
„Man kazkaip nekilo klausimas, ar aš dalyvausiu gimdyme. Aš tvirtai žinojau, kad dalyvausiu. Kažkaip pradžioje buvo visiškai ramu, viską apžiūrėjau, viskuo domėjausi. Kai jau prasidėjo gimdymas – sunerimau. Viskas pavyko puikiai, mačiau visas gamtos stadijas, kaip žmogus ateina į pasaulį. Buvau sužavėtas. Manau, visiems tėveliams reikėtų dalyvauti gimdyme“, - rašo vienas tėvelių.
Gimdymas – šeimos šventė
Nors diskusijos dalyvauti ar ne vis dar verda, šiandien vis daugiau porų vaiko gimimą suvokia kaip šeimos, ne kaip moters reikalą. Pirmagimio besilaukianti pora Laura ir Šarūnas jau nusprendė – gimdyme dalyvaus kartu.
„Manau, kad toks apsisprendimas tiesiog atėjo savaime. Su vyru domimės gimdymo, vaiko auginimo procesu, lankome įvairius kursus, kurių metu dažniausiai klausiama, ar vyras dalyvaus gimdyme. Niekada nebuvo kažkokių ilgų svarstymų ar kalbų, matyt, didžiausią įtaką daro šeima ir artimieji, kurie rodo puikų pavyzdį,“ – teigia 25-erių būsima mamytė.
Moters teigimu – kiekviena šeima turi teisę apsispręsti šiuo klausimu, kadangi vieniems šis procesas įdomus, kitiems – atstumiantis. Anot Lauros, jos šeima priklauso pirmajai kategorijai.
„Šeimos sukūrimui, turiu omeny gyvybės pradėjimą, reikia dviejų žmonių. Bet tai tik pati pradžia, gimdymas ir auginimas yra kiti etapai, kurie ne visada bus mieli ir malonūs. Čia kiekvienos šeimos apsisprendimas, kaip kam gyventi, tačiau, mūsų nuomone, labai svarbu, kad visur žengtume koja kojon, juk tam ir esame kartu, kuriame ateities planus, formuojame savo kaip šeimos ryšį ir statusą visuomenėje“, - teigia Laura.
Laura turi tvirtą nuomonę – gimdymas šeimos šventė, o ne moters pareiga. Teigti, kad tai tik moters džiaugsmas, anot Lauros, būtų labai feministiška. Vis dėlto, mūsų mamos ir močiutės dar mena visai kitokius laikus, kai gimdymas buvo ne tik suvokiamas kaip moters reikalas, tačiau nebuvo net įsivaizduojama, kad gali atsirasti galimybė vyrui dalyvauti vaiko gimime.
Įstatymas Nr. 50
Mėlynomis ar baltomis plytelėmis išklijuota palata, pažymėta patalynė, aplink zujantys medikai baltais chalatais. Mūsų močiutėms šis vaizdas tikrai puikiai pažįstamas. Griežtos taisyklės gimdykloje sovietinės okupacijos metais moterims ne tik, kad neleisdavo jaustis saugiai ir patogiai, bet ir varydavo baimę, kadangi svarbiu gyvenimo momentu moteris likdavo visiškai atskirta nuo artimųjų ir apsupta nepažįstamų žmonių.
Jau 24-erius metus akušere dirbanti Lietuvos akušerių sąjungos prezidentė Ilona Joneliūnienė pasakoja apie protu nesuvokiamas galiojusias griežtas gimdyklos taisykles. Pašnekovė pabrėžia, kad gilaus sovietmečio metu dirbti neteko, tačiau, kaip pati sako, akušerija – konservatyviausia medicinos sritis, todėl geležinė tvarka išliko ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Visoje Sovietų Sąjungoje galiojo įstatymas Nr. 50. Pagal šio įstatymo normas buvo ruošiami akušeriai. Jis taip pat nustatydavo darbo tvarką gimdymo namuose ir skyriuose, higienos normas gimdymo patalpose ir kt. Pagal šį įstatymą visos ligoninės, teikiančios akušerijos paslaugas, buvo suskirstytos pagal rajonus (mažesniuose miestuose) ir pagal apylinkes bei gyvenamąją vietą (didesniuose).
„Buvo labai griežtos higienos normos – jokių pašalinių asmenų. Atvykus moteriai – griežta dezinfekcija: nagai dažomi briliantine žaluma, krūtų speneliai tepami jodu, rišama skarytė, dušo procedūra - privaloma, klizmavimas - privalomas, gaktos ir tarpvietės plaukų skutimas - privalomi, nagai trumpai kirpti, nelakuoti, valdiški rūbai: chalatas, marškinukai, šlepetės, liemenėlė, skarelė prieš žindymą”, - pasakoja Kauno klinikinės ligoninės akušerijos skyriaus vyr. akušerė I. Joneliūnienė.
Gimdyti atvykusi moteris buvo paguldoma į palatą prieš gimdymą. Ten praleisdavo sąrėmių laikotarpį. Gydytojos akušerės teigimu, neretai priešgimdyvinėje palatoje gulėdavo kelios moterys. Anot I. Joneliūnienės, kai vienai moteriai prasidėdavo skausmai ir ji imdavo dejuoti, netrukus dejonės pasigirsdavo ir iš kitos lovos. „Skausmas tarsi persiduodavo“, - prisimena gydytoja.
Nei prieš gimdymą, nei po jo akušerijos skyriuje gulinčios moters ne tik negalėjo laikyti artimieji, bet ir savo ką tik gimusį kūdikį mamai išvysti buvo leidžiama tik kas tris valandas ir labai trumpam – kol kūdikis buvo pamaitinamas.
Pranešė, kad vaikas – negyvas
Pasakodama apie savo gimdymą dabar 55 metų Rita nesulaiko ašarų. „Viskas lyg iš naujo“, - atvirauja moteris. Savo vaiko ji susilaukė 1983 metais.
„Priešgimdyvinėje palatoje gulėjo penkios moterys. Visos jos rėkė. Man tai buvo nesuprantama. Skaudėjo, bet tai tikrai nėra tas skausmas, kurio moteris negalėtų iškęsti. Juk tu žinai, kas tavęs laukia,“ – prisimena pašnekovė.
Prasidėjus gimdymui Rita nuėjo į gimdyklą – niekas moters nepervežė. Gimdymo metu prie pašnekovės pasilenkė seselė ir pranešė baisią žinią.
„Ji tyliai man pasakė: „jūsų vaikelis nebegyvas“. Aš jaučiau, kad negali taip būti“, - prisimena pašnekovė.
Tuomet gimdykloje, anot Ritos, buvo trys lovos ir tik šalia vienos jų – deguonies aparatas. Pašnekovė prisimena, kad po siaubingos žinios apie kūdikio būklę, ji buvo perkelta ant lovos, šalia kurios ir buvo deguonies aparatas, o ten gulėjusi gimdanti moteris pernešta į kitą lovą.
„Sulėkė visi daktarai. Man liepė rėkti, kad vaikas gautų deguonies. O prarėkti aš negalėjau. Po to liepė stumti, bet man buvo pasakyta, kad gimdau negyvą vaiką“, - pasakoja moteris. Kaip pati sako, tik vėliau sužinojusi, kad tai būtų buvęs 4 mirties atvejis per dvi paras.
Vaikui gimus Rita teigia nieko nejautusi ir negirdėjusi. „Sesutė atnešė man į baisų apklotą suvyniotą vaiką ir pasakė „galite paspausti nosytę“, - ašarų nesulaiko moteris. Mažylis gimė gyvas.
Liepė džiaugtis, kad pagimdė
Kaip ir minėjo I. Joneliūnienė, po gimdymo moterys dar kurį laiką buvo laikomos gimdykloje. Vienintelės pašnekovės vaikas, kaip pati Rita sako, buvo padėtas „po tokia lempa“, o visi kiti vaikučiai paguldyti ant plytelėmis išklijuotos siauros palangės, jų galvelės rėmėsi ir jiems besimuistant trynėsi į stiklą.
„Pradėjau rėkti „gelbėkit“. Atėjo gydytojas ir paklausė: „na, kas nutiko?“ Pasakiau, kad vaikučiai sušals. Tuomet jis pasišaukė seselę ir pasakė: „sutvarkykit vaikus“. Aš paklausiau, kodėl jis negali, o jis atšovė: „pagimdėte ir džiaukitės“, - dabar jau šypsosi moteris.
Kadangi pašnekovės gimdymas buvo itin sunkus, po gimdymo teko siūti ir skyriaus vedėja griežtai paliepė nesikelti. Tačiau jau po valandos ar kelių į gimdyklą atėjusi sesutė liepė Ritai pereiti į pogimdyvinę palatą.
„Kelkis ir eik“ man pasakė atėjusi moteris. Pamaniau, kad jau galima, tačiau pasekmes jaučiu iki šiol“, - teigia pašnekovė. Tąkart pogimdyvinėje palatoje gulėjo net 15 moterų. Vos man įėjus visos susišnibždėjo:„jos vaikas mirė“. Visoje ligoninėje buvo pasklidęs gandas, kad mano vaikas gimė negyvas”, - prisimena moteris.
Nešdavo siuntinukus
Kadangi moterų nei artimiesiems, nei vyrams lankyti nebuvo leidžiama, į ligoninę buvo nešami siuntinukai. Tiesa, juos atnešti ir perduoti buvo skirtos tam tikros valandos. Lauknešėlio perduoti bet kuriuo dienos metu įmanoma nebuvo. Vyrai savo antrosioms pusėms perduodavo ne tik masitą, bet ir laiškelius su klausimais bei palaikymo žodžiais.
„Didesniuose stacionaruose būdavo nešiotojas, mažesniuose – patys personalo darbuotojai perduodavo tai, ką atnešdavo artimieji. Gėlių nešti buvo negalima. Dažnai perduodavo susirašinėjimo laiškelius ir taip vykdavo bendravimas“, - pasakoja akušerė.
Pašnekovės teigimu, moteriai gimdymas iš tiesų keldavo nemažai nerimo ir nežinomybės, kadangi gimdyvė buvo visiškai izoliuojama nuo artimos aplinkos.
„Moters gimdymas visada lydimas skausmo. Skausmas, baimė, nežinia, moters pasimetimas. Dabar naudojamas ir nemedikamentinis, ir medikamentinis nuskausminimas. Nemedikamentinis – tai rami, būtent namų aplinka, muzikos terapija, aromaterapija, individuali aplinka, vienai šeimai – vienas kambarėlis, privatumo jausmas ir, aišku, artimo žmogaus dalyvavimas šalia”, - teigia I. Joneliūnienė.
Gydytoja primena, kad tiek Lietuvos okupacijos metais, tiek pirmaisiais nepriklausomybės metais nebuvo tokio didelio nuskausminamų medikamentų pasirinkimo. Anot medikės, tuomet buvo įprastas požiūris, kad nuo nėštumo reikia gydyti ir tai gali padaryti medicina , todėl buvo vartojama daugiau medikamentų, dažniau prasidėdavo kraujavimas, buvo daugiau skatinimo, nes gimdymas suvoktas, kaip procesas, kuris turi baigtis kuo greičiau.
„Akušerija labai konservatyvi šiuo požiūriu, nes yra du pacientai viename, kas galima mamai – ne visada galima vaikeliui, arba atvirkščiai. Tų medikamentų nebuvo tokio didelio pasirinkimo ir turbūt didžiausias progresas – procedūrinė nejautra. Dabar ir visų medikų požiūris draugiškesnis, kad moteris – ne ligonis, jos nuo nėštumo gydyti nereikia, tiesiog reikia padėti, patarti, leisti priimti tam tikrus sprendimus pačiai. Mažesnis intervencijų kiekis, mažesnis medikamentų kiekis gerokai sumažino ir tų komplikacijų kiekį”, - pasakoja medikė.
Kraujavimas buvo viena didžiausių rizikų, kuri galėjo baigtis rimtomis komplikacijomis. Šiandien dėl šios priežasties pagal PSO rekomendacijas gimstant vaikučiui profilaktiškai moteriai leidžiama oksitocino injekcija. Nedidelis kiekis, kuris skatina gimdos raumens susitraukimą ir mažina kraujavimo riziką. I. Joneliūnienės teigimu – tai itin reikšmingas pasiekimas.
Atidavė ne tą vaiką
Pašnekovės Rita atskleidžia dar nemalonesnes detales apie pogimdyvinėje palatoje gulėjusių moterų – tuomet jų buvo 15 – priežiūrą ir skausmus. Dalis pogimdyvinėje palatoje gulėjusių moterų, anot pašnekovės Ritos, naktį pradėjo raudoti dėl krūtinės skausmų.
„Kitą rytą paklausiau sesutės, kodėl kai kurioms taip skauda. Matėsi, kad kelioms moterims buvo pakilusi temperatūra. Seselė paaiškino, kad jos neteisingai nusitraukia pieną. Bet iš kur joms žinoti kaip?“ – piktinosi pašnekovė. Ji pasakoja, kad kai jai buvo atnešta pamaitinti vaiką, ji jį pasiėmė ant rankų ir nuėjo į gydytojo kabinetą.
„Kadangi rankose laikiau vaiką, norėjau koja atidaryti duris ir jos išgriuvo iš savo rėmo, – juokiasi moteris, - matyt, tiek ir laikėsi. Nežinojau, kaip pasiaiškinti, tai tik pasakiau:„dudu jums tris sekundes ateiti ir paaiškinti moterims kaip nusitraukti pieną“, apsisukau ir nuėjau. Nereikėjo nė tiek ir prie moterų jau stovėjo seselės, apžiūrėjo kiekvieną atskirai ir viską paaiškino. Dabar tai atrodo labai juokinga”, - prisimena Rita.
Ties tuo kuriozai nesibaigė – išvykstant iš gimdyklos vos per plauką moteriai neatidavė kito vaiko. Ritos teigimu, jai pasakius, kad vaikas ne tas, seselė paskutinę sekundę apsižiūrėjo, kad ant lapelio užrašytas ne tas vardas.
„Nors visi jie buvo vienodi, aš jaučiau, kad ne mano vaikas. Pamačiusi lapelį su vaiko vardu seselė atsiprašė ir greitai su vaiku nubėgo į kitą aukštą. Kur tas vaikelis nukeliavo, tai dievai žino,“ – teigia pašnekovė.
Pirmieji spinduliai – 1993 metais
Lietuvos akušerių sąjungos prezidentės teigimu pirmieji ryškesni pokyčiai Kauno klinikinėje ligoninėje, tuomet vadintoje Kauno miesto 2-ąja ligonine, prasidėjo 1993 metais, kai buvo pradėta diegti sistemą, leidžiančią mamoms gulėti kartu su naujagimiais. Taip pat po šios sistemos įvedimo buvo pradėta leisti gimdyme dalyvauti ir vyrams – tik jie turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus: būti sveiki ir turėti plaučių rengeno nuotrauką.
Jau 1991 Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė naujagimiui palankios ligoninės iniciatyvą. Tai buvo vieni pirmųjų žingsnelių, leidžiančių šeimai gimdymo metu jaustis saugiai bei patogiai ir sudarė sąlygas šeimai būti kartu nuo atvykimo į ligoninę iki išvykimo. Dar po penkerių metų PSO paskelbė rekomendacijas stacionarams artinti akušerijos skyrių aplinką namų aplinkai. Taip pat rekomenduoda sudaryti sąlygas kuo daugiau šeimos narių dalyvauti prieš gimdymą.
„Tikrai nedidėja joks pavojus, jei šalia būna artimi žmonės. Ir mūsų stacionaras, ir kitos ligoninės pamažu pradėjo leisti dalyvauti vyrams ir artimiesiems gimdymo metu. Kauno klinikinėj ligoninėj 1996 metais buvo padaryti struktūriniai pakeitimai: panaikintos palatos prieš gimdymą, vienai šeimai buvo suteikiama viena patalpa visam laikui. Tam pačiam kambarėly šeima ir gimdydavo. Po to tai pasiekė ir kitus stacionarus. Dabar tai nėra naujiena – turbūt visi laikosi tų pačių principų ir rekomendacijų, kad gimdymo patalpa turi būti artima šeimai ir namų aplinkai. Tėtis gali dalyvauti nuo atvykimo iki išvykimo, kad visa šeima būtų kartu“, - pasakoja I. Joneliūnienė.
Medikės teigimu vis dažniau gimdymuose vyrai pradėjo dalyvauti nuo 1993 metų. Nors iš pradžių tai buvo pavieniai atvejai, tačiau kasmet gimdyme dalyvaujančių vyrų skaičius didėjo. Akušerė primena, kad derėtų nepamiršti ir 1998 metais įsikūrusios gydytojo Romualdo Šemetos nėščiųjų mokyklos, kuri veikia iki šiol. Nuo tada šeimoms buvo skaitomos paskaitėlės, o vyrai skatinami dalyvauti gimdyme kartu su savo žmonomis.
Šiandien ši praktika jau pakankamai dažna. I. Joneliūnienė paklausta apie mitą, kad dažnas vyras gimdymo metu nualpsta, juokiasi – esą per jos 24 metų praktiką tokių atvejų nebuvo.
„Alpimas yra labai pavieniai atvejai. Aišku, gimdykloje yra tam tikras mikroklimatas – šiluma, naktis, vaisiaus vandenų tekėjimas duoda tokį specifinį kvapą. Bet vyrai yra sąmoningi, negalime jų nuvertinti. Pajutę, kad yra per šilta, spaudimas pakilęs ar kažkokie ne tokie pojūčiai, tai papraščiausiai jie išeina patys. Man asmeniškai nei vieno nebuvo (nualpusio - DELFI) (juokiasi). Džiaugsmo ašaros – taip. Kartais nevalingai prasprūsta ir stambiam, ir aukštam, ir dideliam vyrui mažos ašaros“, - šypsosi pašnekovė.
Šiandien šeimoms sudaromos visos galimybės pasiruošti gimdymui – vyksta nėščiųjų pamokos, kursai, prieš gimdymą leidžiama susipažinti su ligoninės personalu, kuris dalyvaus gimdymo metu.
„ Galbūt į tą gimimo stebuklą pasikeitė visuomenės požiūris. Stacionarai tampa atviresni, pasikeitė ir medicinos normų reikalavimai, jie nebe tokie griežti – ir lankymas leidžiamas, ir gėlės leidžiamos. Galima ir žvakelių atsinešti, kad moteris tikrai jaustųsi gerai. Dvasinis komfortas – didžiulis postūmis akušerijoje”, - teigia Kauno klinikinės ligoninės ginekologijos skyriaus vyr. akušerė I. Joneliūnienė.
Prieš daugiau nei 20 metų apie žvakeles ir vyro buvimą šalia šeimos galėjo tik pasvajoti, bet vargu, ar bent kildavo panašių minčių – juk nė nebūtum susimąstęs, kad viskas pasikeis kardinaliai.