Kitoks Lietuvos veidas: rodiklis, pagal kurį esame Europos dugne

Nelygybės problema pastaraisiais metais Lietuvoje tapo viena iš dažniausiai aptariamų temų. Nieko keisto, mat pagal įvairius nelygybės rodiklius esame Europos valstybių sąrašo dugne, pavyzdžiui, pagal pajamų nelygybę už mus prasčiau atrodo tik Serbija. T

Tačiau ką nelygybės rodikliai iš tiesų parodo, kuo jie skiriasi ir kaip yra skaičiuojami?

Pajamų nelygybė

Ekspertų teigimu, apie pajamų nelygybę kalbėti paprasčiausia, nes ji yra objektyviai apskaičiuojama, o gautus duomenis galima palyginti tarp skirtingų valstybių.

„Pajamos yra pinigų srautas per tam tikrą laiką, paprastai skaičiuojama per metus ar per mėnesį gautos pajamos. Skaičiuojamos disponuojamos pajamos vienam gyventojui namų ūkyje. Disponuojamos pajamos skaičiuojamos po sumokėtų mokesčių ir gautų socialinių išmokų, tai reiškia įtraukiamos ne tik pajamos gautos iš rinkų, darbo užmokesčio, palūkanų, bet ir tai, ką žmonės gauna ir iš valstybės“, – aiškina Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka.

Banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad pajamų nelygybė matuojama dviem pagrindiniais rodikliais. Pirmasis – Gini koeficientas, kurio reikšmė svyruoja nuo 0 (tai reiškia absoliučią lygybę, kai visi šalies namų ūkiai gauna vienodas pajamas) iki 100 (tai reiškia absoliučią nelygybę, kai vienas namų ūkis uždirba visas šalies pajamas).

Pagal Gini indeksą Lietuva yra Europos dugne, prasčiau už mus atrodo tik Serbija, tuo tarpu tokios šalys kaip Bulgarija ar Rumunija turi mažesnę pajamų nelygybę. Vis dėlto Ž. Mauricas pažymi, kad Gini indeksas turi trūkumų.

„Šis indeksas ne visai parodo skirtumą tarp turtingiausiųjų ir mažiausiai pasiturinčiųjų. Gali būti, kad yra ganėtinai nedaug labiausiai turtingų žmonių, bet pasiskirstymo kreivė išsikreipia, nes yra viena labai didelė grupė, kuri uždirba 1000 – 1500 Eur, tai pajamų nelygybė bus didelė, bet tai nebūtinai bus blogai, nes tai reiškia stiprią vidurinę klasę“, – sako ekonomistas.

Pašnekovas priduria, kad dėl šios priežasties dar skaičiuojamas skirtumas tarp 20 proc. gyventojų gaunančių mažiausias ir didžiausias pajamas, tai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie pajamų skirtumus tarp žmonių. Pagal šį skaičiavimą Lietuva taip pat užima paskutinę vietą Europos Sąjungoje.

Turtinė nelygybė

Turtinė nelygybė sukelia kiek daugiau problemų, nes apskaičiuoti šį rodiklį yra sudėtinga, dažnai tam trūksta duomenų. Ž. Mauricas pažymi, kad didžiausia problema kyla tada, kai reikia vertinti turimą turtą.

„Kas yra turtas? Dažniausiai didžiausią turto dalį sudaro nekilnojamasis turtas (NT). Natūralu, kad gyvenančių didmiesčiuose turto vertė yra gerokai didesnė negu gyvenančių kaimuose ar mažuose miesteliuose. Tarkime, Vilniuje būsto kaina siekia 100 tūkst. Eur ir daugiau, o Naujojoje Akmenėje panašu būstą galima nusipirkti ir už 10 – 15 tūkst. Eur.

Kitas iššūkis, kaip pamatuoti likusį turtą. Gerai, jei tai yra indėliai laikomi banke, akcijos, obligacijos. Bet yra daug kitokio turto: juvelyriniai, meno dirbiniai, automobiliai. Grubiai sakant, turto nelygybės matavimas yra gerokai sudėtingesnis ir dažnai į jį kreipiama mažai dėmesio“, – sako Ž. Mauricas.

Pašnekovas priduria, kad situacija greičiausiai nesikeis, nes, pavyzdžiui, kyla klausimas, kaip vertinti NT kainą, ar imti formalią vertę, kiek už jį buvo mokėta, ar atsižvelgti į nuolat svyruojančią rinkos kainą. Ž. Maurico požiūriu, neskaičiuojama turtinė nelygybė yra didelė problema.

„Turto nelygybė, mano supratimu, dažnai yra svarbesnė negu pajamų. Pajamos vienais metais yra, kitais metais jų gali nebūti. O turtas išlaiko savo vertę, bet kadangi tai sunku pamatuoti ir palyginti, į tai mažiau kreipiamas dėmesys.

Tai yra gana svarbu, ypač Lietuvos kontekste. Politikai nori įvesti papildomus mokesčius gyventojams uždirbantiems virš 1 tūkst. Eur, bet jie juk dažnai neturi turto. Turto prasme tokie žmonės bus skurdesni už pensininkus, kurie kartais turi didelės kvadratūros butus sostinėje“, – sako Ž. Mauricas.

R. Lazutka pripažįsta, kad turtinės nelygybės skaičiavimai Lietuvoje būtų prasmingi ir įdomūs, todėl gaila, kad jų nėra. Vakaruose tai jau bandoma daryti, pavyzdžiui, būtent paskaičiavus turtinę nelygybę pradėta kalbėti apie 1 proc. turtingiausių Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų, kurie valdo didesnę dalį viso šalies turto.

Vis dėlto profesorius abejoja, kad šio rodiklio skaičiavimas turėtų esminės naudos: „Paprastai, pagrindinis turtas šiais laikais yra vertybiniai popieriai ar akcijos, kurie duoda dividendus, tai yra pajamas. Žemė ir nekilnojamasis turtas paprastai išnuomojama ar naudojama,, todėl šie du dalykai, pajamų ir turtinė nelygybė yra susiję. Jei yra turtas, jis paprastai duoda pajamas.

Jeigu valstybė nori mažinti nelygybę, tada didesnis dėmesys nukreipiamas į pajamų, o ne turto nelygybę, nes valstybė tiesiogiai turto neperskirsto, tai nėra priimtina. Perskirstomos pajamos, todėl valstybės politikai reikšmingesnė yra pajamų nelygybė, todėl apie ją daugiau ir žinome“.

Socialinė nelygybė

Paprastai apibrėžti, kas yra socialinė nelygybė – praktiškai neįmanoma. R. Lazutka aiškina, kad jei šalyje diskriminuojami žmonės pagal rasę, tautybę ar lytį, įvairioms gyventojų grupėms sudaromos nevienodos sąlygos, tai jau reiškia socialinę nelygybę.

„Nėra griežto socialinės nelygybės apibrėžimo, nes į žodį socialinis įeina daug dalykų: žmogaus statusas visuomenėje, jo galimybės ir taip toliau“, – sako R. Lazutka.

Pašnekovas aiškina, kad socialinės nelygybės srityje Lietuvoje trūksta tyrimų, todėl kažką išskirti argumentuotai yra labai problematiška. Kalbant apie socialinę nelygybę dažnai minimos dvi Lietuvos, tai Vilniaus miestas ir likusi šalies dalis, sakoma, kad žmonės čia turi nevienodas galimybes.

„Bet realiai tai mažai žinoma, mažai tyrinėjama. Santykinai galėtume sakyti kaimas ir miestas, bet ir miestiečių yra skurstančių, o yra provincijos žmonių, kurie pasiturintys. Tai labai grubus skirstymas, reikėtų skirstyti detaliau“, – sako R. Lazutka.

Tuo tarpu Ž. Mauricas socialinę nelygybę sieja su vienodomis galimybėmis kiekvienam šalies gyventojui ir apibrėžia tai kaip vienodas sąlygas prieiti prie viešai teikiamų arba mokesčių mokėtojų finansuojamų paslaugų arba infrastruktūros.

„Socialinė nelygybė yra aktuali nelygybės rūšis, ypatingai negerovės arba blogovės valstybėse, tokiose kaip Lietuva. Pavyzdžiui, jei vaikai auga Vilniuje, jie turi didesnį pasirinkimą mokytis gerose mokyklose, jie gauna geresnį išsilavinimą, gavę geresnį išsilavinimą jie turi geresnes galimybes stoti į universitetą, uždirbti didesnį atlyginimą ir tas ratas, jų sėkmės istorija toliau vystosi.

O asmenys gyvenantys kaimo vietovėse dažnai neturi galimybės mokytis aukštos kokybės mokymosi įstaigose, neįstoja į universitetą ir užsisuka blogasis ratas. Tai naujas fenomenas Lietuvoje, jei gimsti nepasiturinčioje šeimoje arba provincijoje, tau pakilti iki aukštesnio lygio tampa žymiai sunkiau negu tam asmeniui, kuris gimta didmiestyje, sostinėje ar pasiturinčioje šeimoje“, – aiškina Ž. Mauricas.

Ekonomisto žodžius patvirtina ir R. Lazutka, kurio teigimu, su kolegomis jis yra daręs tyrimą apie prestižinių studijų prieinamumą Lietuvoje, kuris parodė, kad jaunuoliai kilę iš pasiturinčių šeimų, kurių tėvai yra labiau išsilavinę ir užima aukštesnes pareigas, dažniau patenka į geresnes studijų programas.

„Žiūrėjome, kas įstoja į mediciną, teisę, ekonomiką, psichologiją, specialybes, kurios yra prestižinės ir geriausiame Lietuvos Vilniaus universitete. Akivaizdžiai matosi, kad iš aukštesnio sluoksnio kilusių vaikų santykinai daugiau reprezentuojama tose prestižinėse studijų programose.

Galėtume sakyti, kad tai socialinė nelygybė. Vaikui, gimusiam provincijoje, kurio tėvai turi mažesnes pajams ir yra neišsilavinę, jam įstoti į universitetą galima, bet tai bus neprestižinės specialybės, po to sunku gauti darbą, o jei gauni, jis prasčiau apmokamas“, – sako R. Lazutka.