Laimingiausios – Lietuvos pašonėje
Jau daug metų šiame reitinge pirmauja Skandinavijos šalys, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija. Pernai pirmavusią Daniją, šiemet aplenkė Norvegija, tačiau Danija – antra. Toliau dešimtuke rikiuojasi Islandija, Šveicarija, Suomija, Nyderlandai, Kanada, Naujoji Zelandija, Australija ir Švedija.
Pačioje sąrašo apačioje galima rasti Pietų Sudaną, Liberiją, Gvinėją, Togą, Ruandą, Tanzaniją, Burundį ir Centrinę Afrikos Respubliką.
Beje, kasmet nuo 2012 m. sudaromame sąraše Lietuva šiemet įvardyta kaip laimingiausia iš trijų Baltijos valstybių ir užėmė 52 vietą. Latvija liko 54-oje, o Estija – 66-oje vietoje.
Lenkijai atiteko 46 vieta, Rusijai – 49 vieta. Vokietija atsidūrė 16 vietoje, Jungtinė Karalystė – 19-oje, o Prancūzija – 31 vietoje. JAV nukrito vienu laipteliu ir atsidūrė 14 vietoje.
Ataskaitoje buvo įvertinti šeši valstybių bruožai: vienam asmeniui tenkanti BVP dalis, tikėtina sveiko gyvenimo trukmė, laisvė, dosnumas, socialinė parama ir korupcijos nebuvimas valdžioje ar versle. Galima būtų ginčyti, ar tikrai šie kriterijai gali apibūdinti tokį sudėtingą žmogišką jausmą kaip laimė, tačiau JTO generalinio sekretoriaus patarėjas Jeffrey Sachsas teigia, kad „šie rodikliai nėra savaiminiai – po jais slepiasi tūkstančiai Vyriausybių vykdomų programų, galiojančių įstatymų ir nerašytų socialinių taisyklių. Jeigu šalies rodiklis didėja, akivaizdu, kad ji daro gerus veiksmus ir žmonės ten jaučiasi geriau“.
JTO laimės indeksą patvirtina ir kitų organizacijų daromos gyventojų apklausos, kuriose remiasi ne statistiniais rodikliais, o konkrečiais žmonių atsakymais – nepaisant menkų skirtumų tarp pozicijų, tendencija panaši: laimingiausios šalys – čia pat Lietuvoje pašonėje – tai Skandinavijos valstybės.
Pasaulio vystymasis priėjo aklavietę
Iki 2012 m., kuomet JTO iniciatyva buvo pradėtos matuoti laimės indeksas, šalys paprastai buvo lyginamos tik per ekonominius rodiklius. Iki pasauliui smogiant ekonominei krizei vyravo įsitikinimas, kad pagrindinis žmonių gerovės ir laimės variklis yra ekonomikos augimas. Tarp politikų ir ekonomistų dominavo mintis, kad kuo greičiau augs ekonomika, tuo geriau gyvens šalies gyventojai, nes ekonomikos augimo vaisiai pasieks visus piliečius: vienus labiau, kitus mažiau, bet pasieks. Nelygybė buvo laikoma kaip negeras, bet pateisinamas pašalinis ekonomikos augimo rezultatas. Tačiau paskutiniai du dešimtmečiai rodo, kad toks pasaulio vystymasis priėjo aklavietę.
DELFI rašė, kad nepaisant didžiulio ekonomikos augimo, pasaulio turtinės nelygybės mastas pasiekė istorines aukštumas. Nors daugelio šalių ekonomika augo, visgi turtas ir pajamos koncentruojasi itin siaurame elito sluoksnyje ir didžioji dalis gyventojų ne(be)gali pasinaudoti augimo rezultatais.
2015 m. Shigehiro Oishio (Virdžinijos Universitetas, JAV) ir Selino Kesebiro (Londono verslo mokykla, D. Britanija) atliktas tyrimas nustatė, kad ekonomikos augimas ne visuomet užtikrina gyventojų laimės jausmą ir tai ypač ryšku šalyse su didele turtine nelygybe. Šis atradimas buvo priimtas kaip savotiška sensacija, nes iki tol labai trūko empirinių įrodymų, kad laimę labiau lemia ne pinigų kiekis, o jų tolygesnis pasiskirstymas visuomenėje.
Tyrėjai lygino dvi šalių grupes: išsivysčiusias turtingas Vakarų valstybes ir mažiau turtingas Lotynų Amerikos šalis. Pasinaudodami gausiais įvairių apklausų duomenimis, jie sudarė kompiuterinį modelį, pagal kurį keisdami vienus ar kitus parametrus galėjo pamatuoti laimės suvokimą.
Visose 32-ose tirtose valstybėse ekonomika paskutinius du dešimtmečius augo, tačiau laimės indeksą tai paveikė labai nevienodai. Kai kuriose šalyse, nepaisant BVP didėjimo, laimės indeksas absoliučiai nedidėjo ir netgi mažėjo. Tyrėjai pastebėjo, kad daugiausiai tai lemia turtinės nelygybės lygis šalyje. Kuo didesnė turtinė nelygybė – tuo mažesnį poveikį ekonomikos augimas turi laimės jausmui. Kitaip sakant, ekonomikos augimą daugiausiai jaučia tik siauras žmonių sluoksnis, tuo tarpu likusi visuomenės dalis – ne, o tai lemia nelaimingumo jausmą.
Šis atradimas sukėlė daug diskusijų, kadangi tapo aišku, kad jei valstybė visą savo energiją kreipia tik ekonomikos auginimui – tai gali neduoti jokių realių rezultatų daugeliui žmonių. Šis tyrimas bent jau iš dalies gali paaiškinti ir Lietuvos situaciją: mūsų BVP vienam gyventojui sudaro net 75 proc. ES vidurkio, tačiau pagal praktiškai visus sociologinius rodiklius esame vieni paskutinių. Daugelį metų Lietuvos ekonomika sparčiai augo, kadaise netgi buvome vadinti „Baltijos tigrais“, tačiau akivaizdu, kad ekonomikos augimas neatnešė daug naudos: šalis kenčia nuo didžiausios emigracijos tarp ES šalių, alkoholizmo ir savižudybių rodikliai muša rekordus, sveikatos lygis žemas, skurdas didelis, nors tuo pačiu metu Vilniaus gatvėse rieda šimtai prabangių automobilių, o nauji būstai parduodami net nepradėjus jų statyti.
Keičiasi suvokimas apie ekonomiką ir laimę
Nelygybės tyrimai pastaruoju metu populiarėja. 2008 m. Harvardo universiteto (JAV) tyrėjai įrodė, kad miestuose, kuriuose egzistuoja didelė turtinė nelygybė – lėčiau auga ir ekonomika. Tačiau mokslininkų darbas pasirodė labai netinkamu laiku: pasaulį purtė ekonomikos krizė ir daugeliui politikos vykdytojų buvo svarbiau kuo greičiau suvaldyti krizę ir išlipti iš ekonominės duobės, nei iš esmės permąstyti ilgalaikius tikslus. Tačiau šiandien, kai ekonomika ima atsigauti, vis dažniau skamba ir turtinės nelygybės tyrimai.
2015 m. Tarptautinis valiutos fondas taip pat atliko tyrimą, kuriame konstatavo, kad šalyse, kuriose turtinė nelygybė mažesnė – vyksta greitesnis ekonomikos atsigavimas po krizės, be to, tokios valstybės turi geresnes ilgalaikes ekonomines perspektyvas.
Daugelis kitų tyrėjų taip pat gauna panašius rezultatus: turtinė nelygybė lemia daug problemų, stabdo augimą, trukdo tolygiam visuomenės vystymuisi ir t.t. Įdomiausia tai, kad tolygesnis turtinis pasiskirstymas iš esmės duotų naudos visiems: ir turtingiems, ir ne, tačiau ne daug ekonomistų drįsta dalinti patarimus politikams, kaip užtikrinti, kad kova su nelygybe nebūtų sutikta su pasipriešinimu, kapitalas neiškeliautų į kitas šalis ir t.t. Šių atsakymų šiandien dar niekas neturi, bet panašu, kad dominavęs įsitikinimas orientuotis tik į BVP augimą – keičiasi.
Grįžtant prie laimingiausių pasaulio valstybių, ekonomistai ir sociologai pastebi dar kai ką vienijančio laimingiausias pasaulio šalis: jas sieja gerai funkcionuojanti švietimo sistema, aukštas sveikatos apsaugos lygis, mažas nedarbas ir... dideli mokesčiai. Liberalioji ekonomikos mintis teigia, kad mokesčiai privalo būti kuo mažesni, verslui sudaromos kuo laisvesnės sąlygos veikti ir viską toliau sutvarkys „nematoma rinkos ranka“, bet akivaizdu, kad šalys, kurios ėjo didelio reguliavimo ir aukštų mokesčių keliu, šiandien yra laimingesnės. Garsus ekonomistas Thomas Piketty teigia, kad pernelyg liberali ekonomikos politika nors ir augina bendrą šalies ekonomiką, bet generuojamas turtas ilgainiui ima koncentruotis pernelyg siaurose rankose ir susidaro paradoksas: „kapitalizmo amžiuje ima mažėti pačių kapitalistų“.
Pavydas niekuo dėtas
Galima būtų paklausti: ar iš tiesų tai, kad kaimynas uždirba daugiau, gali lemti mano paties laimingumo jausmą? Mokslininkai aiškina, kad priežastys iš tiesų psichologinės, bet jos mažai sietinos su pavydo jausmu.
D. Britanijos tyrėjai dr. Richardas Wilkinsonas ir Kate Pickett įrodė, kad šalyse, kuriose didelė turtinė nelygybė, visuomenė labiau kenčia nuo įvairių sveikatos ir socialinių problemų: gyventojai turi didesnį viršsvorį, dažniau serga psichinėmis ligomis, įvykdoma daugiau žmogžudysčių ir savižudybių, daugiau gimdo nepilnametės, didesnis kalinių skaičius, patyčių lygis tarp vaikų, iš augęs narkotikų vartojimas ir t.t. negu šalyse su tolygesniu turto pasiskirstymu.
Tyrėjai tokį atradimą pirmiausia sieja su išaugusia įtampa ir nerimu visuomenėje, kuris lemia tėvystės problemas, dažnesnę depresiją, priklausomybę nuo vaistų, menkesnį bendruomeninį gyvenimą ir įvairias kitas su stresu susijusias ligas.
Minėti ekonomistai S. Oishis ir S. Kesebiras teigia, kad nepasitenkinimo jausmas kyla dėl to, kad žmonės save nuolat lygina su kitais. Tai nereiškia, kad matydamas turtingesnį žmogų būtinai nori iš jo ką nors atimti ir pasiimti sau, tiesiog pakanka to, kad kai ilgą laiką maža ir matoma žmonių grupė gyvena vis geriau ir geriau, o tu to pagerėjimo nejauti – ilgainiui apima blogi nepasitenkinimo jausmai. Juos papildo dar ir tai, kad žiniasklaida nuolat skelbia apie padidėjusį BVP, vidutinio atlyginimo augimą ir t.t., bet didžioji dalis gyventojų to visiškai nejaučia, nes augimas atitenka tik turtingiausiam sluoksniui.
Kitas galimas paaiškinimas: nelygybė yra natūralus dalykas, nes skirtumus pirmiausia lemia objektyvios priežastys: išsilavinimas, įgūdžiai, intelektas, fizinės savybės, sveikatos būklė, sukaupto ir paveldėto turto kiekis, rizika ir net sėkmė. Mažiau gabūs, sveiki ar sėkmingi žmonės matydami aplink save tuos, kuriems sekasi geriau, pradeda save laikyti dar labiau nesėkmingais. Kitaip sakant, gali būti ir sąlyginai neblogai gyvenantis pilietis, bet jeigu tavo gerovė ilgai nesikeičia, o kitų – gerėja, imi jaustis blogiau.
Iš kitos pusės, neigti pinigų svarbą šiame gyvenime būtų kvaila, nes pinigai savaime – joks blogis. Didesnės pajamos gali atnešti daugiau saugumo, atverti daugiau galimybių, suteikti geresnes sąlygas savirealizacijai, padėti užtikrinti šeimos ateitį. Galbūt ir egzistuoja riba, kuomet pinigų gausėjimas laimės nebedidina, bet šiuolaikiniame pasaulyje turėti stabilias, bent vidutines šalies vidurkį atitinkančias pajamas – būtinybė. Jeigu ekonomika auga ir turtingiausių turtas gausėja – atitinkamai turi didėti ir mažiau turtingų gerovė. Kai visi piliečiai jaučia gerėjimą – skirtumai tampa nebe tokie ir svarbūs. Valstybės, kurios tai suprato ir tai užtikrino – šiandien laimingiausios pasaulyje.