Prieš 200 metų skandinavų priimtas sprendimas galėtų būti išeitis Lietuvai

200 metų – maždaug tiek mums prireiktų, jei norime sukurti Skandinavijos šalims prilygstančią gerovės valstybę. Tiesa, sprendimas – visai ne didesni mokesčiai, apie kuriuos dažnai rodydami pirštais į Norvegiją ar Švediją kalba mūsų šalies politikai. Šiaurės šalių sėkmė iš tiesų prasidėjo nuo intensyvios kovos su korupcija, o jų pavyzdžiu pasekė Estija vos atgavusi nepriklausomybe. Deja, Lietuva čia kol kas atsilieka.

„Progresiniai mokesčiai kaip teisingesni prioritetu laikomi išsivysčiusiose valstybėse Vakarų Europoje, ypač Skandinavijoje“, – viename savo tekste rašė konservatorius Kęstutis Masiulis.

Toks teiginys Lietuvoje dažnas, deja, ne visai teisingas, įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Šiaurės Europos studijų centro vadovas doc. Liutauras Gudžinskas. Jo teigimu, Lietuvoje dar ne visai suprantame, kaip Skandinavijos šalims pavyko suklestėti ir sukurti visuomenę, galinčią džiaugtis bene mažiausia turtine nelygybe pasaulyje.

„Dažnai suvokiama, kad Šiaurės šalių politika tokia, jog jos labai daug perskirsto. Manoma, kad valstybė ten kaip Robinas Hudas, paima iš turtingų ir padalina vargšams. Bet realybė ta, kad jų mokestinė sistema nėra progresyvi.

Ji iš esmės yra daugiau ar mažiau lygi. Yra progresiniai pajamų mokesčiai, bet bendroje mokestinėje sistemoje tas progresyvumas nėra aiškiai išreikštas, daug mažiau išreikštas negu toje pačioje JAV arba Jungtinėje Karalystėje“, – sako L. Gudžinskas.

Pagal Gini indeksą, kuris skaičiuoja pajamų nelygybę pasaulyje, Skandinavijos šalys išsiskiria gana tolygiu pasiskirstymu, kai Lietuva šioje statistikoje užima antrąją vietą.

Gerovės pamatai – XIX amžiuje

Politologas pasakoja, kad procesai, kurie padėjo Šiaurės šalims tapti tokioms, kokios yra šiandien, prasidėjo dar XIX a., kuomet ten dar vyravo absoliutinė monarchija. Viena iš esminių problemų tuomet buvo panaši, su kuria šiandien susiduria ir Lietuva, – korupcija.

Kai Rusija 1809 metais užėmė Suomiją, o po beveik penkių dešimtmečių susivienijusi Vokietija pradėjo grasinti Danijai, švedų ir danų valdovai suvokė, kad nieko nekeisdami greitu metu gali tiesiog žlugti. Be to, prie reformų prisidėjo ir iš Prancūzijos atkeliavusios politinio liberalizmo – laisvės, lygybės ir brolybės idėjos. Skatinami šių priežasčių Šiaurės šalių valdovai ėmėsi pertvarkos.

„Tada buvo daromos rimtos reformos, pagal archyvinę medžiagą galima matyti, kad per 30–40 metų teismuose labai smarkiai padaugėja bylų dėl piktnaudžiavimo valstybės tarnyba. Tai rodo gana dideles pastangas kovoti su korupcija.

Galų gale ta kova su korupcija buvo sėkminga. Bet tokia kova vyko 3–4 dešimtmečius. Švedams ir danams tai pavyko, kitos Šiaurės šalys irgi ta sėkmės istorija užsikrėtė“, – pasakoja L. Gudžinskas.

Išsprendus korupcijos problemą, XX a. pradžioje Skandinavijoje įvedama ir demokratija, šalių piliečiams suteikta visuotinė balsavimo teisė. „Tuomet visos tos šalys nebuvo ypatingai smarkiai kažkuo išsiskiriančios. Pati gerovės valstybė buvo pradėta plėtoti, kai ekonominis stebuklas dar nebuvo pasiektas“, – sako politologas.

Pašnekovas pastebi, kad prie ekonominės sėkmės nemažai prisidėjo liberalus Šiaurės šalių atvirumas: „Šiaurės šalys būdamos mažos visą laiką suprato, kad negali visko sau pasigaminti ir jos buvo linkusios į laisvą prekybą ir tą darė labai nuosekliai.“

Galų gale ta kova su korupcija buvo sėkminga. Bet tokia kova vyksta 3–4 dešimtmečius. Švedams ir danams tai pavyko, kitos Šiaurės šalys irgi ta sėkmės istorija užsikrėtė

L. Gudžinskas

Vis dėlto L. Gudžinskas teigia, kad pagrindinis dalykas, prisidėjęs prie Skandinavijos suklestėjimo, buvo sprendimas skirti daug lėšų siekiant užtikrinti itin kokybišką švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas viešąsias paslaugas.

„Valstybėje yra sprendžiama kolektyvinio veiksmo problema, kolektyviai užtikrinamas geras švietimas ir gera sveikatos apsauga, o tą buvo galima padaryti dėl suvaldytos korupcijos, dėl skaidraus valdymo, kuris jau tuo metu buvo įtvirtintas. Būtent dėl to buvo galima plėtoti gerovės programas ir tą daryti sąlyginai efektyviai“, – teigia politologas.

Kaip pavyzdį jis pamini sveikatos apsaugos sektorių – štai JAV jis yra privačiose rankose ir nors ten lėšų sveikatos apsaugai išleidžiama daugiau, galutinis rezultatas prastesnis nei Šiaurės šalyse.

„Mirtingumo ir ligų rodikliai JAV kur kas prastesni. Šiuo atveju praktika rodo, kad per valstybės veikimą galima pasiekti geresnių rezultatų nei finansuojant švietimą ir sveikatos apsaugą per privatų sektorių“, – sako L. Gudžinskas.

Jis priduria, kad nuopelnus dėl šių reformų reikia priskirsti ilgą laiką ten valdžiusiems socialdemokratams. Vis dėlto pas mus kairiosios idėjos taip pat suprantamos neteisingai, neva valdant socialdemokratams, šie turi mokėti dideles socialines išmokas ir atiminėti pinigus iš turtingųjų.

„Šiaurės šalyse socialdemokratai palaipsniui atsisakė griežto marksizmo ir buvo labiau vidurio centristinė partija, visų pirma palaikanti atlyginimus gaunančius žmones, viduriniąją klasę. Dažnai suvokiama, kad socialdemokratija yra lygu socialinėms išmokoms, tai toli gražu netiesa.

Socialinės išmokos labiau būdingos liberalioms gerovės valstybėms, jos orientuojamos į skurdžiai gyvenančius ir jiems bandoma tarsi padėti, bet ta parama yra tikslingai orientuota. O mes iki šiol dar nelabai suvokiame perskyros tarp išmokų ir paslaugų“, – sako L. Gudžinskas.

Mirtingumo ir ligų rodikliai JAV kur kas prastesni. Šiuo atveju praktika rodo, kad per valstybės veikimą galima pasiekti geresnių rezultatų nei finansuojant švietimą ir sveikatos apsaugą per privatų sektorių.

L. Gudžinskas

Pasak politologo, jei atkreipsime dėmesį į socialinių išmokų dydžio santykį su bendruoju vidaus produktu, pamatysime, kad Šiaurės šalis šiuo požiūriu lenkia tokios valstybės kaip JAV ar Prancūzija.

Yra ko pasimokyti

Vis dėlto kyla klausimas, kodėl kokybiškos viešosios paslaugos tokios svarbios ir kaip jos prisidėjo prie to, kad visą pasaulį kamuojanti turtinė nelygybė Skandinavijoje nėra tokia ryški?

„Visi ten daugiau ar mažiau turi tas pačias lygias teises ir tos teisės yra ne vien tik dalyvauti politikoje, bet ir teisė į viešąsias paslaugas. Niekas, nepriklausomai nuo lyties, socialinės padėties, kilmės negali prarasti tam tikrų gyvenimo šansų. Valstybė bando išlyginti gyvenimo šansus.

Jei valstybė korumpuota, neskaidri, tada labai priklauso nuo to, ką pažįsti, kas yra tavo tėvai, kokioje šeimoje augai, ar esi vyras, ar moteris, tada tai pačiai ekonomikai tai atsiliepia neigiamai. Jei yra geri darželiai, geros vidurinės mokyklos ir taip toliau, tada galima gauti tam tikrą žmogišką kapitalą, tam tikrus įgūdžius“, – turtinę nelygybę lemiančius veiksnius aiškina politologas.

Pašnekovo nuomone, Lietuvai verta eiti Šiaurės šalių keliu, bet kol kas esame ten, kur jos buvo XIX a. ir tik pradedame skaidrinti valstybės aparatą, o šis procesas trunka 3–4 dešimtmečius.
Politologo teigia, kad net nereikia žiūrėti į Skandinaviją, užtenka ir Estijos rezultatų, kuri kovą su korupcija pradėjo vos atgavusi nepriklausomybę.

„Reikia atiduoti duoklę tam tikroms skaidrumą didinančioms ir valdymo kokybę stiprinančioms, su korupcija kovojančiomis priemonėmis, kurias estai pradėjo daryti dar liustracijos periodu, kai desovietizavo visą valstybės aparatą dar pačioje transformacijos pradžioje. Mes turime vytis“, – sako L. Gudžinskas.

Jis priduria, kad pastaruoju metu jau einame teisinga linkme ir po truputį skaidriname valstybės valdymą, bet tuo užsiėmėme gerokai vėliau nei nuoseklų kelią suartėti su Šiaurės šalimis nuo pat pradžių pasirinkusi Estija.

Ne piniguose laimė

Politologas kelia ir vieną iš esminių problemų – iš kur gauti pinigų, kad užtikrintume kokybiškas viešąsias paslaugas. Šiuo metu problema ta, kad žmonės nenoriai moka mokesčius, nes nemato iš to didelės naudos, o tai lemia, kad valstybė tiesiog neturi pinigų teikti tas paslaugas.

„Bet kai įstojome į Europos Sąjungą, buvo geras ekonominis prieaugis, mes turėjome tų lėšų ir vis dar turime lėšų daryti tai, bet tų lėšų mes nepanaudojame taip, kaip reikėtų. Yra tam tikros elito grupuotės, kurios jas savinasi“, – sako L. Gudžinskas.

Kaip pavyzdį jis pateikia šiuo metų skandalų krečiamą Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą, dėl kurio galimo dokumentų klastojimo, sukčiavimo fiktyviai įdarbinant asmenis, galimą apgaulingą buhalterinę apskaitą bei valstybės ir mokinių lėšų grobstymą kreiptasi į Generalinę prokuratūrą.

„Šiaurės šalys ypatingai daug skiria profesiniam mokymui, mokymuisi visą gyvenimą, nes supranta, kad darbo rinka yra labai lanksti, greitai keičiasi, reikia persikvalifikuoti. Jie tris procentus nuo BVP skiria tam, bet jie gauna gerą rezultatą“, – sako pašnekovas.

Galų gale pašnekovas primena Nobelio ekonomikos premijos laureato Amartya Seno padarytas išvadas: „Jis konstatavo, kad ekonomikos paskirtis nėra turto kaupimas per se, bet žmonių gebėjimų plėtra, jie turi tapti labiau išsilavinę, sveikesni ir tai svarbiau nei papildomi pastatyti pastatai, nutiesti keliai ir iš to išskaičiuojamas BVP.“