„Kalbant apie vėjo energetikos plėtrą, Lietuva savo regione yra labai nemažai pasiekusi. Esame tarp dešimties Europos valstybių, kurios procentiškai nuo bendro suvartojimo, pagamina daugiausiai elektros iš vėjo, todėl drąsiai galiu sakyti, jog esame pažangūs vidutiniokai vėjo energetikos srityje“, – sako A. Radavičius.
Visgi, nuo tokių šalių kaip Ispanija, Vokietija, Airija ar Danija, pasak pašnekovo, mes vis dar atsiliekame, tačiau tapti vienais iš lyderių šioje srityje yra Lietuvos siekiamybė, nes vėjo energetika turi labai didelį potencialą.
„Matydama šį potencialą, 2018 m. valstybė paskelbė Nacionalinę energetikos strategiją, numatančią, kad ilgainiui iki 2050 m. importuojamą elektros energiją šalyje pakeis iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminama vietinė elektros energija“, – aiškina A. Radavičius.
Dar iki 2020 m. pagal įsipareigojimus Europos Sąjungai (ES), Lietuva turėjo pasiekti 23 proc. atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą nuo vidutinio elektros suvartojimo. Tai pavyko pasiekti dar 2017 m. ir šiuo metu instaliuotos vėjo elektrinių galia šalyje siekia 540 megavatų.
„Iki 2030 m. ES bendrai siekia 32 proc. suvartojamos energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, o Lietuva yra pateikusi planus pasiekti net 45 proc. suvartojimą. Tai vienas iš ambicingiausių planų ES, kuriuo numatoma labai smarkiai padidinti tiek saulės, tiek vėjo energijos plėtrą bei turėti 700 megavatų vėjo elektrinių parką jūroje.
Šiai dienai mes esame nusimatę tikrai didelę vėjo energetikos plėtrą sausumoje ir jūroje. Žinoma, yra veiksnių, kurie šiuos planus stabdo. Vienas tokių – COVID-19 virusas, kuris užgriuvo mus visus ir gan smarkiai sumažino elektros paklausą visame pasaulyje. Visgi, tikslai yra, ties tuo dirbama. Manau, kad Lietuva pasirengusi juos įgyvendinti“, – tikisi LVEA direktorius.
Paspirtis ekonomikos augimui
Atsinaujinančių energijos šaltinių, tarp kurių ir vėjo elektrinės, plėtra, pasak A. Radavičiaus, neabejotinai turi teigiamos įtakos šalies ekonominiam augimui.
„Jei tektų nuvažiuoti į kokią nors tarptautinę vėjo energetikos konferenciją, pamatytumėte, kiek skirtingų verslų yra susiję su šia sritimi. Iš tiesų, viskas prasideda labai ankstyvoje stadijoje.
Kai tik pradedamas vystyti projektas, prasideda NT agentų paieška, suradus tinkamus plotus – samdomi konsultantai, teisininkai, pasirašomos sutartys su žemės savininkais, tuomet daromi poveikio aplinkai vertinimai, techninis projektas, vėliau – logistika, pastatymas, pajungimas ir pan. Į visą šią grandinę patenka labai daug verslų, savo srities specialistų, kurie yra samdomi darbams atlikti“, – pasakoja pašnekovas.
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos duomenimis, vienas vėjo elektrinių projektas Lietuvoje sutraukia virš 30 skirtingų įmonių.
„Įtaka ekonomikai yra labai didelė. Skaičiuojama, kad nuo investuoto vieno tūkstančio eurų į vėjo energetiką, 250 eurų keliauja į kitas, susijusias, veiklas, mokami pelno, NT, vertės mokesčiai, kurie galiausiai patenka į valstybės biudžetą.
Į Valstybės suplanuotą Ilgalaikių investicijų skatinimo planą buvo įtraukti tokie pasiūlymai kaip: jūrinės energetikos plėtra, pavienių elektrinių skatinimas, investicijos į tinklų modernizavimą. Vėjo energetika, neabejotinai, gali duoti stimulą visai ekonomikai. Negano to, visos investicijos yra skirtos regionams, nes ten jos yra labiausiai reikalingos“, – sako A. Radavičius.
Ko galime pasimokyti iš kitų šalių?
Pasak A. Radavičiaus, siekiant Lietuvos vėjo energetikos plėtros, visada yra neprošal vadovautis gerosiomis kitų šalių praktikomis.
„Visada galime pasimokyti iš pirmūnų. Pavyzdžiui, danai yra unikalūs. Šalis mažesnė už Lietuvą, bet turi daugiau nei 500 instaliuotos vėjo elektrinių galios, nes plečiasi jūroje. Arba Vokietija – stipriausią ekonomiką turinti Europos šalis, nusprendė energiją gaminti tik iš atsinaujinančių šaltinių ir ketina uždaryti visas atomines elektrines“, – sako LVEA vadovas.
Pasak jo, kartais verta atkreipti dėmesį ir į kitų šalių padarytas klaidas. „Pavyzdžiui, lenkai įvedė taisyklę, jog negalima statyti vėjo elektrinių arčiau negu 10 bokšto aukštų nuo gyvenamųjų pastatų, tai reiškia, kad jei bokšto aukštis 250 m., tai 2,5 km atstumas. Tačiau Lenkija labai tankiai apgyvendinta šalis, todėl įvedus tokią taisyklę, praktiškai sustojo vėjo energetikos plėtra“, – teigia A. Radavičius.
Anot jo, pasimokyti galima ir didesnio bendruomenių įtraukimo į projektus, nes iki šiol žmonėms vis trūksta žinių apie vėjo elektrines.
„Egzistuoja ne vienas mitas, pavyzdžiui, kad elektrinės kenkia sveikatai, nes skleidžia infragarsą. Šiuo atveju, tai gali būti pavojinga tik tada, jei infragarsas viršija tam tikras ribas. Visgi, moksliškai įrodyta, kad naujų vėjo elektrinių skleidžiamas infragarsas garsas yra tokio žemo dažnio, jog žmogaus ausis jo net negirdi, todėl jokių poveikių sveikatai nesukelia.
Žmonės taip pat nerimauja dėl triukšmo, tačiau šis nerimas yra kilęs dėl senų elektrinių. Dabar, pagal griežtus reikalavus, elektrinės yra projektuojamas taip, jog garso lygis neviršytų normų. Kuo elektrinė modernesnė, tuo ji tylesnė. Yra ir kitų mitų, kurie net neverti komentavimo: sakoma, kad šalia elektrinių krenta gyvuliai, nesiveisia kurmiai ir pan. Nesame matę ar girdėję jokių tyrimų, kurie tai patvirtintų. Vėjo elektrinės yra vienas saugiausių energijos šaltinių“, – neabejoja A. Radavičius.