Vileišio rūmai tapo svarbiu šimtametės lietuvių kovos už savo kultūrą simboliu, įprasminančiu šių rūmų kūrėjo – gabaus inžinieriaus ir filantropo dvasinį paveldą.
Iki dabar aktualiai skamba P. Vileišio priesakas: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“ O ir pats šviesuolio veiklos pavyzdys neprarado svarbos XXI amžiuje.
Į kovą už lietuvybę P. Vileišis įsijungė dar mokydamasis Peterburgo universitete. Čia jis subūrė lietuvių studentų būrelį, leido studentų laikraštį „Kalvis melagis“. Jis buvo leidžiamas rankraštiniu būdu, nes spausdinti lotyniškais rašmenimis carinėje Rusijoje buvo uždrausta.
Po studijų jis pasiliko dirbti Rusijoje ir toliau aktyviai veikė lietuvių tautos labui. Peticijomis carinei valdžiai siekė spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Būdamas geležinkelio kelių ir tiltų inžinieriumi Rusijoje kartu su kitais lietuviais geležinkelininkais, padėdavo knygnešiams gabenti uždraustas knygas, įdarbindavo lietuvius darbininkus.
P. Vileišis suprato rašytinio žodžio lietuvių tautos kultūros atgimime svarbą ir visomis išgalėmis skatino lietuvių raštijos leidybą. Savo asmeniniais pinigais rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, o ir pats kaip autorius reiškėsi atgimimą skelbiančiuose leidiniuose: „Varpas“, „Aušra“, rašė bei vertė knygas. Jis sukūrė keletą apsakymų, dramaturginių kūrinių, eilėraščių, išvertė Marko Tveno, Frensio Bret Harto, Henriko Sinkevičiaus, Hanso Kristiano Anderseno ir kitų rašytojų prozos kūrinius. Parašė ir išvertė apie 30 populiarių knygelių ir vadovėlių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros, istorijos klausimais.
P. Vileišis buvo aktyvus visuomenininkas. 1900 m. grįžęs į Vilnių, jis toliau rėmė lietuviško rašytinio žodžio sklaidą. 1904 m. įkūrė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną. Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių, taip pat leido ir redagavo pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1909 m.).
Lietuvos kultūros klestėjimas ir valstybingumo atgaivinimas buvo tikrasis leidybinės ir literatūrinės veiklos tikslas vienam iš Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 m.) iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos steigėjui. Vis dėlto aktyvi veikla išsekino P. Vileišio kapitalą ir jis turėjo vėl imtis pelningo inžinieriaus darbo Rusijoje. Išliko jo dvasinis palikimas ir veiklos, kurios toliau vystėsi jo pastatytuose rūmuose Vilniuje.
1904–1906 m. P. Vileišio statyti rūmai Antakalnyje – vienas iš aukščiausios meninės vertės moderno ir neobaroko bruožų turinčių statinių Lietuvoje (projekto autorius – vilnietis inžinierius A. Kleinas). Rūmų ansamblį sudaro dviaukščiai rūmai su pusrūsiu ir mansarda, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas bei tvora su vartais. Vienas iš ryškiausių statinio akcentų – stogas su trimis kupolais.
XX a. pradžioje tai buvo itin modernus pastatas. Jo statyboje buvo panaudotos tada dar itin retos Lietuvoje statybinės medžiagos – betonas, cementas, gelžbetonio perdangos. Pasak senųjų vilniečių, kalkės buvo skiedžiamos ne vandeniu, o separuotu pienu. Pamatams akmenys užsakyti ir nutašyti Suomijoje, plytos – rinktinės. Kokliai krosnims parsisiųsdinti iš Olandijos. Vietoj tradicinių plytinių dūmtraukių sumontuoti variniai, nerūdijantys vamzdžiai. Stogas dengtas į žvynus panašiomis švino plokštelėmis. Tarp kupolų – puošnūs metaliniai kaminai. Visi trys pastatai aprūpinti elektros šviesos įrengimais, vandens įvadu ir kanalizacija su biologiniu filtru.
Nuo pat pastatymo rūmuose ir šalia esančiame name gaudė lietuvybės atgimimo varpai. Namo prie gatvės (skirto butų nuomai) dalį P. Vileišis atidavė lietuvybės puoselėjimui. Jame buvo įkurta laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija, spaustuvė, veikė knygrišykla.
1907 m., praėjus metams po Vileišių rūmų komplekso atidarymo, juose buvo surengta pirmoji Lietuvių dailės paroda. Ją organizavo Antanas Žmuidzinavičius, Petras Rimša ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pastarasis epizodas, atskleidžiantis dideles mūsų tautos kultūros šviesuolių telkimo pastangas, yra vertas platesnio aptarimo.
„Duoti gyvenimo pradžią mūsų dailei tarp kitų tautų dailės“, nes „ir pas lietuvius dailė egzistuoja“, – rašė A. Žmuidzinavičius, apibūdinęs būsimosios parodos tikslą. Daugelis to meto lietuvių dailininkų gyveno ir studijavo užsienyje – Paryžiuje, Krokuvoje, Sankt Peterburge. Ten ir gimė idėja sukurti organizaciją, kuri vienytų lietuvius menininkus, gyvenančius ir studijuojančius įvairiuose Europos meno centruose, remtų juos materialiai tiek mokslinėje veikloje, tiek kūryboje, rūpintųsi parodų organizavimu ir dailės leidiniais.
Pirmasis viešai šią mintį išsakė skulptorius P. Rimša laikraštyje „Vilniaus žinios“ 1906 m. balandžio 6 d. Jis rašė apie bendrąsias tokios draugijos įkūrimo būtinumo prielaidas, numatė konkrečią organizacinę formą – parodą ir jos struktūrą bei vietą. Šiai minčiai pritarė A. Žmuidzinavičius iš Paryžiaus, Antanas Jaroševičius iš Kazanės, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.
1906 m. vasarą į Vilnių atvyko A. Žmuidzinavičius. Jo iniciatyva suburta parodos rengimo grupė, o spalio 28 d. įvyko pirmasis jos posėdis. Sudarytas komitetas, kurio pirmininku tapo dr. Jonas Basanavičius. Komiteto nariais buvo inžinierius P. Vileišis, gydytojas Antanas Vileišis, advokatas Jonas Vileišis, kunigai Juozapas Kukta ir Vladas Mironas, literatas Kazys Puida, dailininkas A. Žmuidzinavičius.
Komitetas paskelbė „Atsišaukimą į visuomenę“, kuriuo kvietė siųsti į būsimą parodą eksponatus bei remti renginį aukomis. Kvietimai išsiuntinėti užsienyje gyvenantiems lietuvių kilmės dailininkams ir lietuvių draugijoms, Prancūzijos, Anglijos, Amerikos, Rusijos, Lenkijos laikraščių redakcijoms. Dailininkai siuntė savo kūrinius, o provincijos inteligentai ir dvasininkai rinko parodai skirtus liaudies amatų dirbinius.
P. Vileišiui pasiūlius, susitarta dėl patalpų jo rūmuose ir, sukaupus pakankamai eksponatų, pradėta rengti parodą. M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Rimša patys kabino paveikslus, dėliojo dailės dirbinius. Buvo išspausdinti parodos katalogai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, nupiešta afiša. Parodos atidarymas vyko labai iškilmingai, dalyvaujant Vilniaus tautinių bendrijų pasiuntiniams, oficialiosios valdžios atstovams, gausiai susirinkusiai lietuviškai publikai.
Įžanginę kalbą pasakė dr. J. Basanavičius. Dainavo „Kanklių“ choras, vadovaujamas kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos. Parodos lankytojų dėmesį ypač patraukė originali M. K. Čiurlionio tapyba – jo drobės viešai eksponuotos pirmą kartą. Savo kūrybą pateikė ir Kazimieras Stabrauskas, Petras Kalpokas, skulptoriai Petras Rimša, Juozas Zikaras, Kazys Ulianskis.
Iš viso parodoje dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai bei architektai, 68 kaimo meistrai. Eksponuoti 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai.
P. Vileišiui su šeima išvykus į Rusiją, rūmus prižiūrėjo juos paveldėjusi duktė Elena Vileišytė-Jaloveckienė. 1931 m. ji rūmų ansamblį pardavė juose įsikūrusiai lietuvių švietimo draugijai „Rytas“. Draugija steigė mokyklas ir vadovavo švietimo reikalams lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, nors veikė nelengvomis lenkų okupacijos sąlygomis.
1927 m. „Rytas“ išlaikė net 100 lietuviškų pradžios mokyklų su 4000 mokinių, 50 vakarinių kursų su 1767 klausytojais, Vytauto Didžiojo gimnaziją (439 mokiniai), lietuvių mokytojų seminariją (291 studentas). Deja, lenkų valdžia 1932–1935 m. uždarė visas lietuvių mokyklas ir vietoje jų atidarė 100 lenkiškų Juzefo Pilsudskio mokyklų. 1938 m. buvo uždrausta ir pati „Ryto“ draugija, kuri atkurta tik 2004-aisiais.
Lietuvybė iš Vileišių rūmų neišguita. 1932 m. rūmuose įsikūrė Lietuvių mokslo draugija su biblioteka, archyvu ir muziejumi. Lietuviškos dvasios rūmai neprarado ir sovietmečiu. Nuo 1941 m. rūmuose veikė Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutai, tuomet priklausę Lietuvos TSR mokslų akademijai, o nuo 1952 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas juose veikia nuo 1990-ųjų.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas nuosekliai kaupia, saugo, sistemina ir skaitmenina vieną iš gausiausių pasaulyje lietuvių literatūros ir tautosakos archyvų, moksliniu lygiu rengia ir publikuoja lituanistinio paveldo paminklus, vykdo ilgalaikes mokslines tyrimų programas: „Senosios Lietuvos ir Prūsijos literatūros bei raštijos tyrimai“, „Literatūros kanono tyrimai: Maironis ir jo epocha“, „Lietuvių dainų šaltinių tyrimai ir publikavimas“, „Baltų mitologijos ir sakytinio folkloro tyrimai“. Jame rengiami periodiniai mokslo žurnalai „Colloquia“, „Senoji Lietuvos literatūra“, „Tautosakos darbai“.
Simboliška, kad P. Vileišio pastatyti, su LDK laikų barokinio Vilniaus architektūra puikiai derantys neobarokiniai rūmai tapo lietuvybės židiniu. Jame, nepaisant istorinių negandų, nepertraukiamai jau šimtmetį skleidžiasi gausūs mūsų kultūros vaisiai.
Naudingos nuorodos lankytojams:
Su Petro Vileišio rūmų ansambliu ir sukauptais eksponatais galima susipažinti ekskursijos metu, dėl susitikimo laiko būtina susitarti iš anksto. Tel. 8 5 261 6254.
Daugiau informacijos internetinėje svetainėje.
• 1809 m. įkurtos Antakalnio karių kapinės susiformavo iš skirtingų plotų, kuriuose ilsėjosi pasauliečiai, kariai, našlaičiai ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Vėliau čia palaidoti įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai ir kiti nusipelnę visuomenei veikėjai. Skulptoriaus S. Kuzmos paminklas „Pieta“ pagerbia žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Kapinės lankytojams atviros dienos metu.
• Ties Šilo ir Žolyno gatvėmis Antakalnyje vingiuoja Sapieginės pažintinis takas, priklausantis Verkių regioninio parko teritorijai. Keliaudami šiuo taku, susipažinsite su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, atsikvėpsite trumpo poilsio aikštelėse, pasigrožėsite gamtos reginiais ir pasimėgausite jos teikiama ramybe. 5,25 km ilgio takų trasa driekiasi Antakalnio miško parkų masyvais. Statesnėse tako vietose įrengti laiptai. Lygesnėmis atkarpomis smagu pakeliauti dviračiais. Tai yra atviras lankytojams objektas.
Daugiau informacijos galite rasti čia.
• Laipiojimas medžiuose – aktyvi pramoga, skirta įvairioms amžiaus grupėms. „Uno Parks“ nuotykių parke siūlomos trasos, pradedant nuo lengviausiųjų, horizontaliai įrengtų medžiuose iš virvių, medžio ir tvirtinimo elementų. Iš viso siūloma 12 trasų medžiuose, 5 iš jų skirtos mažyliams. Nuotykių parke galėsite išmėginti 150 intriguojančių rungčių, 400 m ilgio apžvalginę skrydžių lynais trasą, drambliaskrydį iš 16 m aukščio ir 401 m aukščio skrydį virš Neries.
Darbo laikas nuo 10 val. iki 21.30 val. kasdien (rugsėjo, spalio mėn.).
Plačiau apie parką internetiniame puslapyje.
• Neries gatvėje įrengtas puikus dviračių takas, vedantis palei upę iki Valakampių. Taką galima pasiekti ir vykstant nuo Mindaugo tilto.
Daugiau informacijos internetinėje svetainėje. Valakupių ir Neries pakrančių dviračių maršrutus rasite čia.
• Rekomenduojame apsilankyti Karo technikos muziejuje (Olandų g. 21A, Vilnius). Karo technikos ir transporto Vilniaus skyriaus ekspozicija atidaryta 2008 m. Šiuo metu lankytojai gali išvysti per šimtą Lietuvos kariuomenės technikos pavyzdžių, atspindinčių laikotarpį nuo 1990 m. iki šių dienų. Muziejuje eksponuojami pirmieji karinių jūrų pajėgų kateriai „Vytis“ ir „Kiras“, karo laivų ginkluotė, torpedų paleidimo aparatai, Lietuvos kariuomenės motociklai, įvairi ratinė ir vikšrinė technika.
Darbo laikas: antradieniais – šeštadieniais 10–17 val.
Daugiau paskaityti apie šį muziejų galite čia.
• Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (Saulėtekio al. 5, Vilnius) – tai moderniausia ir didžiausia šalies biblioteka. Stiklinis pastatas pušų apsuptyje vieniems primena piramides, kitiems – knygų lentynas. Biblioteka yra skaitmenizuota, pritaikyta dieniniam ir naktiniam darbui, siūlanti bendras ir individualias erdves mokymuisi. Dirba 24 val. per parą, tačiau nuo 21 val. iki 9 val. į MKIC pastatą galima įeiti tik su bibliotekos pažymėjimu.
Daugiau informacijos apie bibliotekos darbo laiką ar pakeitimus rasite internetinėje svetainėje.
MKIC internetinė svetainė – čia.
Daugiau lankytinų objektų Jums rekomenduos Vilniaus turizmo informacijos centras, tel. 8 5 262 9660; el.p. tic@vilnius.lt.