Į paslaptingus rūmus Kaune galima patekti tik išskirtinėmis sąlygomis – viduje įsikūręs ypatingas dalinys

„Kaunas yra Kaunas“, byloja populiarus Laikinosios sostinės mįslingumą nusakantis posakis. Kokią gi išmintį apie Kauną jis slepia? Žymusis posakis gali reikšti, kad Kaunas yra keistų žmonių miestas, kurį tesupranta tik patys kauniečiai. „ ... o gal ir nesupranta?“ drįsau pamanyti, kai sėdau dūmoti apie vieną įstabų Kauno kultūros paveldo objektą.

Juk negali žmogus perteikinėti aktualios paveldo prasmės, nesuprasdamas miesto, kuriame aptariamas pastatas stūkso, ypatumo. Štai taip netikėtai įsipainiojau į mintijimo apie Kauno ypatumą klampynę.

Šiandien į šį miestą pažvelkime per vieno XIX amžiaus pastato istorinius langus. Deja, tūlas praeivis pastatu tegali grožėtis tik iš išorės nuo Gedimino gatvės. Mat pastate yra įsikūręs Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų štabas. Tad pasiremkime šio pastato šeimininkų rūpestingu aprašu:

„Karinių oro pajėgų štabo darbuotojai turi išskirtinę galimybę dirbti pastate, kurio istorija yra ypatinga. Atkurtos Lietuvos kariuomenės kariai ir civiliai darbuotojai ypač didžiuojasi tuo, kad tai vienas pirmųjų ir seniausių Lietuvos Respublikos kariuomenės pastatų. Čia buvo sudaromi planai, kaip kurti Lietuvos kariuomenę, iš čia buvo vadovaujama ir nepriklausomybės kovoms. Čia dirbo daug legendinių Lietuvos istorijos asmenybių. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais iš šio pastato buvo vadovaujama svarbiems to laikmečio mūšiams. Čia lankėsi ir tarnavo pasaulyje gerai žinomi karvedžiai. Tai vienas iš dviejų pastatų, kuris turi nepakartojamą tarpukario Lietuvos kariuomenės aurą.“

Štai taip leidinyje apie Kauno tvirtovės administracijos centrinį pastatą giriasi Lietuvos karinių oro pajėgų vadas generolas majoras Edvardas Mažeikis. Minimas leidinys (autorė – Dalia Pupinytė, Karinių oro pajėgų štabo statybos inžinierė) buvo sumanytas kaip atrestauruotų pastato grožybių pristatymo visuomenei priemonė.

Kultūros paveldo departamento ir Karinių oro pajėgų štabas nuo 2007 metų bendrai finansuoja pastato vidinio dekoro atkūrimo darbus. Valstybinės įmonės „Lietuvos paminklai“ ekspertų pasiektas rezultatas yra iš tiesų įspūdingas. Šio leidinio vedini šiek tiek pasivaikščiokime po XIX amžiaus gale dabartinėje Gedimino g. išdygusį pastatą.

„Gražiausias Kauno tvirtovės administracinis pastatas – Komendanto rūmai. Tai dviejų aukštų, griežtai simetriškos kompozicijos pastatas su akcentuotu portalu. Rūmų fasadai dekoruoti puošniais karnizais, piliastrais, langų apvadais, atikais. Komendanto rūmai iš kitų tvirtovės administracinių pastatų išsiskiria puošnumu, įrengiant naudotomis brangiomis ir kokybiškomis medžiagomis, prabangiu interjeru.“ (p. 22)

„Pagrindinė antrojo aukšto patalpa buvo salė. Į ją vedė trejos durys. Dabar ši salė padalinta į dvi patalpas. Mažesnė patalpa – atskiras kabinetas, į kurį patenkama tiesiai iš laiptinės. Šis kabinetas puošnus, jame gausu skulptūrinio dekoro. Išorinėje lauko sienoje įrengtas išėjimas į balkoną. Atskirtoje salės dalyje (215-oji patalpa) įrengtas baltojo marmuro židinys su dekoruota pakura ir didžiuliu veidrodžiu, o lubas ir sienas puošia lapais ir gilių vainikais gausiai dekoruoti karnizai.

Gipsatūrose – persipinantys žiedų ir lapų motyvai, pynės. Virš karnizo visuose keturiuose kampuose įkomponuoti herbiniai skydai, o jiems iš šonų – gėlių puokštės gausybės raguose. Atliekant tyrimus nustatyta, kad įvairios interjero detalės ir durys buvo gausiai papuoštos auksuote. Netoli salės durų – kukli baltų koklių krosnis. Vietoje, kur dabar įrengta pertvara, beveik prie pat lubų, konsolės užsibaigia alegorinėmis sparnuotomis moterų figūrėlėmis, atsisukusiomis viena į kitą.” (p. 23-25)

Ir taip toliau ir panašiai. Vienu žodžiu – gražu. Kadangi šis leidinys yra viešai prieinamas LR Krašto apsaugos ministerijos tinklapyje, tai apie patį pastatą nedaugiažodžiausiu, o kviesiu šio pastato grožybių atspindžiuose kiek giliau pažvelgti į Kauno, kuris yra Kaunas, sielą.

Dera susimąstyti: kodėl turėtume grožėtis carinių okupantų pastatytu pastatu? Taip, negalime niekinti to, kas iš tiesų gražu. Juk šis pastatas mums, vakariečiams, spindi sava neoklasicizmo architektūros išore bei vidine dekoro estetika. Kauno tvirtovės Komendanto rūmai anuomet atspindėjo Vakarų kultūros įtaką patiriančios gražiausias Rusijos architektūros madas. Puošnumas, kuriuo dabar grožisi Vakarų erdvę ginantys Lietuvos kariūnai, rusams anuomet buvo svarbus. Kas gi buvo ta Kauno tvirtovė, kurios komendantas tūnojo tokiuose gražiuose rūmuose?

Po LDK žlugimo 1795 metais etninė Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Kaunas tapo vienas iš labiausiai į Vakarus nutolusių Rusijos imperijos miestų su itin gera strategine padėtimi. Taigi caro Aleksandro II generolų užmanymu Kaunas natūraliai turėjo tapti gynybos nuo stiprėjančios Vokietijos antpuolio forpostu. 1881 metais Rusijos imperatorius Aleksandras II pasirašė įsakymą dėl Kauno tvirtovės statybų. Iš keturių Rusijos imperijoje I klasės karinių tvirtovių Kauno tvirtovė buvo moderniausia. Miestas tapo imperijos generolų pasididžiavimu, kurie čia, be abejonės, puikavosi esą ne prasčiokai iš Rusijos glubinkos, o patys tikrieji Vakarų skonio viešpačiai.

Dera susimąstyti: kodėl turėtume grožėtis carinių okupantų pastatytu pastatu? Taip, negalime niekinti to, kas iš tiesų gražu. Juk šis pastatas mums, vakariečiams, spindi sava neoklasicizmo architektūros išore bei vidine dekoro estetika. <...> Puošnumas, kuriuo dabar grožisi Vakarų erdvę ginantys Lietuvos kariūnai, rusams anuomet buvo svarbus. Kas gi buvo ta Kauno tvirtovė, kurios komendantas tūnojo tokiuose gražiuose rūmuose?

Mindaugas Kazimieraitis

Kauno tvirtovės statybos paskatino tolesnę miesto plėtrą. Retam į Kauną užklydusiam pakeleiviui pro akis praslysta aplink miestą išbarstyti gynybiniai statiniai, vadinamieji Kauno fortai. Mūriniai Kauno tvirtovės fortai pastatyti apylygiais atstumais (kas 2-2,5 km) aplink miestą teisingu ovalu. Tarp fortų buvo statomi betoniniai bunkeriai, saugyklos ir artilerijos baterijos.

Lygiagrečiai mieste ir priemiesčiuose buvo renčiama nauja miesto – tvirtovės infrastruktūra: kilo didelės kareivinės, maisto produktų, drabužių, ginklų, sprogmenų sandėliai; buvo pastatyta karinė geležinkelio stotis, telefono-telegrafo stotis, inžinerinės dirbtuvės.

Visą šį sudėtingą gynybinį kompleksą jungė keliai, aplinkinius militarizuojamus kaimus pavertę Kauno dalimi ar artimais priemiesčiais. Kauno Naujamiestyje, kuris nuo XIX amžiaus vidurio plėtėsi į rytus Karmelitų vienuolyno link, buvo pastatytas administracinis tvirtovės kompleksas su puošniaisiais Komendanto rūmais bei Įgulos cerkvė (Soboras). Atsirado ir moderni komunalinių paslaugų infrastruktūra: vandenvalos įrenginiai, malūnas, elektrinė ir t. t. Iki 1891 metų tvirtovės teritorijoje iš viso buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai.

Miestas žengė didelį žingsnį į priekį. Visgi tas žingsnis buvo vienpusiškai sutelktas apie gynybinį imperijos interesą. Miestas – tvirtovė galėjo priimti net 60 000 karių įgulą, kurioje būdavo ne tik šauktiniai ar vyresnio amžiaus atsarginiai, bet ir aukšto rango specialistai, aptarnaujantys 1500 artilerijos pabūklų, aerostatus, antžeminį karinį transportą, prožektorius, sanitariją ir t. t.

Dėl gynybinių sumetimų Kaune buvo uždrausta statyti aukštesnius nei dviejų aukštų namus. Taigi miestas pulsavo kariniu pulsu su širdimi ne Rotušėje, o Komendanto rūmuose. Miestas–tvirtovė ruošėsi karui.

Tačiau netgi carinio militarizavimosi vajaus metu Kaunas nepamiršo esąs lietuviškos prigimties. 2010 metais restauratoriai Komendanto rūmuose atkrapštė Gedimino stulpus. Įdomu, kas rusams suorganizavo tokį akibrokštą? Matyt, vietinis kilmingoje LDK dvaro aplinkoje užaugęs ir savo Tėvynę mylėjęs menininkas štai tokiu būdu caro kariaunai palikęs drąsų politinį manifestą. Juk Gedimino stulpų simbolis mena žilą ir didingą Lietuvos praeitį, kuri jau žadino romantikus naujam žygiui į valstybės Nepriklausomybę.

Vis dar statant imperiniu pasitikėjimu alsuojančius Kauno įtvirtinimus, karas užklupo su netikėtomis pasekmėmis. Komendantų rūmų grožybes netrukus įsisavino vokiečiai, kurie, vos per 11 dienų (1915 m. rugpjūčio 7 – 18 dienomis), sudaužę Kauno fortus, užėmė miestą. Tiek ir tos tvirtovės. O Komendanto rūmuose tuoj įsikūrė toliau į Rytus žengiančių vokiečių fronto štabas.

Po I pasaulinio karo 1919 metais Kauno tvirtovės pastatai pradėjo tarnauti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Komendanto rūmuose įsikūrė Lietuvos kariuomenės vadas, krašto apsaugos ministras. Rūmų teritorijoje vykdavo karinės iškilmės, šventės, aukščiausiems pareigūnams įteikiami kariniai apdovanojimai.

Tuoj po Lietuvos Respublikos žlugimo Komendanto rūmuose vėl įsikūrė kaimyno iš Rytų kariuomenės vadovybė. 1941 metais „rytiečius“ išvijo Vokietijos kariuomenė, kuri, savo ruožtu, čia įkurdino Ostlando (Rytžemių) vadavietę. Po keleto metų čia vėl sugrįžo sovietai ir išsilaikė iki 1993 metų. Šiuo metu gražųjį rūmą skrupulingai su paveldosaugos specialistų pagalba saugo ir prižiūri Lietuvos kariuomenės skrajūnai.

Tiek žinių apie išimtinai tik mūsų karinių skrajūnų akis džiuginantį gražųjį XIX a. rusų suręstą pastatą su lietuvišku Gedimino stulpų akibrokštu. Ir visgi, kuria prasme tiek daug perėjūnų menantis pastatas mums išlieka svarbus kaip savas lietuviškas ir ypač kaunietiškas paveldas? Pažvelkime į Kauną iš kiek platesnės istorinės perspektyvos. Tik siūlau pradėti ne nuo istorijos, o nuo dabarties.

Kurį laiką turėjau progos Kauną pažinti per Pramonės prospekto „chruščiovkės“ langus. Tiesa, turiu pasigirti, gūdžiais sovietmečio laikais teko dar drąsiai „papankuoti“ Kaune prie kažkurios slobodkės kavinės ir net išvengti gavimo „į galvą“ nuo treninguotųjų. Gryna egzotika!

Pramonės prospekto „chruščiovkės“ iki šiol iškalbingai byloja, kad sovietai Kauną vystė kaip pramonės ir darbininkų miestą. Įtariu, kad štai taip Maskvos komunistai norėjo išmėžti iš Kauno Lietuvos Respublikos dvasią. Taigi pristatė gamyklų, iš kaimų į „chruščiovkes“ suvarė valstiečius; į miestą prileido partinių ideologų, kurie pramoninėse teritorijose it rajūs rykliai turėjo sugaudyti sodžiaus kvapus vis dar menančias lietuvių sielas.

Visgi tai buvo kova prieš vėjo malūnus. Mat pirmosios Respublikos laikais Laikinoji sostinė įgavo stiprią valstybės ir tvarios lietuviškos tapatybės pajautą, kurią įkūnijo monumentalioje Kauno modernistinėje architektūroje.

Naujieji Kauno pastatai (kurie kaip ansamblis neseniai buvo pripažinti Europos paveldu) XX amžiaus pradžioje siuntė Europai žinią: Lietuva yra moderni ir ambicinga Europos valstybė su sostine Kaunu! Naująją Kauno didybę vainikavo visą miestą į dangų kelianti Prisikėlimo bažnyčia. Tas pats Prisikėlimo bažnyčios autorius Karolis Reisonas profesionaliai įžvelgė, kad „Kauno statybai trūksta saiko. Iš vienos pusės, statomi labai brangūs namai, o iš kitos – blogi ir pigūs. Sakysim, modernioje vokiečių statyboje nėra tokių brangių namų, bet užtat nėra ir tokių pigių, ir blogų kaip pas mus.“

Matyt, lietuvis niekaip neišvengia dar LDK laikais jo sieloje apgyvendintos barokinės didybės ilgesio. Išorinis sovietinis monumentalumas tėra vieni niekai prieš didingą vidinę savęs pajautą. Ir ką tas vargšas partsekretorius tokiame tikrų lietuvių mieste galėjo nuveikti? Ogi nieko rimto. Miestas tarpo savu pirmosios Lietuvos Respublikos palikimu: lietuvybe ir smulkiu verslavimu. Kaune žmonės buvo ir yra sau konservatyvūs lietuviški ponai. Pasidairykite aplink: prestižiniai „žaliakalniai“ iki šiol spėriai kyla ant visų Kauno ir jo priemiesčio kalvų ir laukų!

Kaunas sovietmečiu iš tiesų tapo miestu – tvirtove, lietuvybės tvirtove. Cariniai tvirtovės pastatai kažkaip mįslingai susišaukia su XX amžiaus antrosios pusės kauniečių rezistencija. Ir jeigu dabar Komendanto rūmai gyvuoja istoriškai savu reprezentaciniu karinio štabo ritmu, tai miestiečių tarpe atsiranda vis didesnis susidomėjimas ir pačiais Kauno tvirtovės fortifikaciniais įrenginiais.

Tvirti dalykai įkvepia kauniečius ir jie ima juos įsisavinti. Ir labai gerai. Tegu tik Kaunas kaip lietuvybės centras stiprėja ir vis labiau atranda savo gilius istorijoje tapatybinius sluoksnius. Kuo daugiau kauniečių ir visų Lietuvos piliečių pažins turtingą Kauno savitumą, tuo tvirtesni savyje būsime kaip nepalaužiamos lietuvybės tvirtovės.

Ir joks perėjūnas iš savo puikybės rūmų nekomanduos.

Kauno tvirtovės Komendanto rūmų lankymo sąlygos: oficialiu raštu (el.paštas: [e-mail]) reikia kreiptis į Karinių oro pajėgų vadą su prašymu, nurodant tikslią norimą apsilankymo objekte datą, laiką, žmonių skaičių. Tik gavus atsakymą raštu, leidžiama lankyti objektą. Visi lankytojai privalo turėti asmens dokumentus. Pavieniais atvejais rengiamos ekskursijos po rūmus renginių metu – praėjusiais metais Kauno tvirtovės Komendanto rūmus buvo galima pamatyti per Europos paveldo dienas.

Naudingos nuorodos:

• Nuo Komendantų rūmų paėję pusę kilometro į pietus, Gedimino g. 1 pamatysite dabar restauruojamą Šv. Kryžiaus bažnyčios ir karmelitų vienuolyno ansamblį, pradėtą statyti 1685 m., o baigtą ─ XVIII a.. Nors dokumentais nepatvirtinta, manoma, kad bažnyčią suprojektavo architektas Pietro Puttini, Pažaislio kamaldulių vienuolyno statytojas.

Vėlyvojo baroko stiliaus bei renesanso bruožų turinti bažnyčia buvo perduota karmelitams 1770 m. mainais už kitas valdas. Bažnyčioje išlikusios italų meistrų freskos, altorius puošia E. Andrioli tapyti paveikslai. 1898 m. bažnyčios vidų išdažė Bachauf, o naujais tapybos darbais skliautus dekoravo Jonas Kerle iš Tirolio.

• Gedimino gatvėje rasite ir Raudonojo Kryžiaus ligoninės pastatų kompleksą. Šio komplekso pastatas Laivės al. 17 yra seniausia Kaune ligoninė, veikianti nuo 1908 m.

• A. Mickevičiaus gatvėje išvysite tipiškus Kauno tarpukario architektūros pavyzdžius: pastatų kompleksą, kuris buvo tapęs medikų traukos centru – 1932 m. statytus Valstybinės draudimo bendrovės rūmus A. Mickevičiaus g. 7 (jų fasadą puošia skulptoriaus Juozo Zikaro skulptūros) bei Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus A. Mickevičiaus g. 9.

Pastarajame pastate, 1933 metais statytame pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą, jau daugiau negu 80 metų rengiami Lietuvos gydytojai, vykdomi moksliniai tyrimai. Pastatas tuo metu projektuotas Briuselio universiteto medicinos fakulteto naujų rūmų, kurie laikomi vieni iš geriausių Europoje, pavyzdžiu. Šiuo metu čia veikia Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.

• Paėję toliau vakarų kryptimi apie 120 m išvysite A. Mickevičiaus tiltą, kurį perėję atsidursite Nemuno saloje. Joje esančiame Karmelitų parke galėsite pasivaikščioti, pasportuoti, arba tiesiog medžių šešėlyje pailsėti, stebėdami didingą Nemuną. Esant progai, galima sudalyvauti sportiniuose ir pramoginiuose renginiuose, kurie vyksta „Žalgirio arenoje“. Už šimto metrų nuo arenos oficialiai atidaryta pirma vieša šunų dresavimo aikštelė „4 letenos“.

• Aplankykite Ramybės parką, kur galite pailsėti, prisimindami istoriją. Šis parkas plyti Kauno naujamiestyje, Vytauto pr., į šiaurę nuo autobusų stoties. Toje vietoje seniau buvo Kauno senosios kapinės, vadinamos Karmelių kapinėmis, o tarybiniais laikais jos buvo uždarytos ir sunaikintos. Čia amžinam poilsiui atgulę nemažai iškilių kauniečių, tik dalis palaikų buvo perlaidota į kitas kapines. Buvusių kapinių šiaurės rytinėje dalyje stovinti tarpukario statyta Mečetė ir dvi cerkvės pietinėje dalyje mena čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių daugiakonfesiškumą.

• Eidami į rytus Miško g. ir pasukus į Dariaus ir Girėno gimnazijos kiemą (Miško g. 1) rasite vieną liūdniausių Kauno miesto istorijos vietų - Kauno žydų žudynių vietą. Čia buvusios „Lietūkio“ bendrovės garažo teritorijoje prasidėjo holokaustas Lietuvoje. Pagerbiant čia nužudytus žmones, tradiciškai padedamas mažas akmenėlis ant šioje vietoje esančio paminklo.

• Papietauti siūlome užsukti į europietiškos virtuvės restoraną „Architektai“, esantį Nepriklausomybės aikštėje (K. Donelaičio g. 62 /V.Putvinskio g. 53). Restoranas įsikūręs toje vietoje, kur anksčiau veikė pirmoji Kauno elektrinė, statyta 1900 m. ir gaminusi elektrą Kauno privačių namų ir gatvių apšvietimui. Priešais Kauno komendanto rūmus galite apžiūrėti vieną iš seniausių išlikusių Kaune elektrinį gatvės apšvietimo žibintą.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metu ─ ir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.