Štai tokia la dolce vita XIX amžiaus Vilniuje paskanavimo patirtimi norisi pradėti šią minčių fiestą apie Kairėnų dvarą. Iš tiesų, dvaro neliko. Nei to ant kalnelio stūksojusio renesansinio (XVI–XVII a.), nei ano kukliau papėdėje įsikūrusio ir daug vilnietiškų šventimų mačiusio (XIX a.). Apsilankius šiandieninėje dvarvietėje apima jausmas, kad XIX amžiaus Kairėnų la dolce vita dvasia visgi niekur nedingo. Dažną lankytoją tuoj meiliai įsupa išpuoselėtas parkas su gausiais gėlynais, rodendrynais, sodais, grakščiai nardančiais tarp jų takais, tyvuliuojančiais tvenkinais ir liurlančiais šaltiniais. Čia norisi tiesiog būti. Juk tokia ir yra dvaro parko, ypač žydinčios vasaros laikotarpiu, paskirtis.
Jeigu širdyje sukyla la dolce vita jausmas, o protas judrinasi minčių fiesta, tai šioje vietoje stūkso parkas tikrąja šio žodžio prasme. Konkrečiai – angliškasis parkas. Būtent tokią kraštovaizdinę angliško tipo fiestą ir sumanė Dorotėja Lopacinska (1783–1857 m.), J. M. A. Lopacinskio, Kairėnų dvarą valdžiusio nuo 1817 metų, žmona. Dorotėjos dėka Kairėnų parkas tapo romantiškojo būvio vieta: su tvenkinių sistema, vasaros teatro paviljonu, pavėsine tvenkinio saloje, barokine koplytėle, fontano baseinėliu, gėlių kalneliu ir kt. XIX a. pradžioje žymus autoritetas Kairėnų dvaro parką įvertino kaip vieną iš penkių geriausių šio stiliaus pavyzdžių visoje buvusios LDK teritorijoje. Tai išties buvo labai aukštas įvertinimas.
Angliškasis parkas yra jausmų romansas: kai želdinių spalvos dera su dangaus link šaunančiais medžiais ir žemės link glotniai gulančiomis tų pačių medžių šakomis; kai čiulbančių paukščių užbūrimas susisuokia su sielą svaiginančiu tyru šaltinių šnabždesiu ir romiai tyvuliuojančių tvenkinių magija.
Kaipgi neišsitrauksi dūlančio XIX amžiaus anglų poezijos tomelio ir nepacituosi ant mistikos ribos balansuojančių Williamo Blake'o (1757–1827 m.) poemos žodžių, taip tinkančių Kairėnų dvarvietės istorinei dramai.
The Garden of Love (Meilės sodas)
I went to the Garden of Love,
And saw what I never had seen:
A Chapel was built in the midst,
Where I used to play on the green.
And the gates of this Chapel were shut,
And Thou shalt not writ over the door;
So I turn'd to the Garden of Love,
That so many sweet flowers bore.
And I saw it was filled with graves,
And tomb-stones where flowers should be:
And Priests in black gowns, were walking their rounds,
And binding with briars, my joys & desires.
Atleiskite. Neversiu. Kas nemoka šios kalbos, tas tejaučia bent prasminę šio teksto ritmiką. Ji veda į angliško parko slėpinio ir kartu į žmogaus sielos gelmes. Parkas – tai grožį mylinčios ir svajojančios sielos romansas. Dorotėja Lopacinska kaip tik ir buvo tokia siela, kuri įsuko Kairėnus į XIX amžiaus aristokratišką festivitas!
„Ponia Lopacinska buvo sutverta gyventi didžiajame pasaulyje, nes pasaulis jos neatitraukdavo nuo Dievo, tik atvesdavo naujų draugų; laiko ir širdies jai užtekdavo viskam. Maža to, kad atviri namai laukė, kvietė ir vaišino visus taip, kad niekur nebūdavo taip linksma, kaip kad čia, šeimininkė dar kiekvienam atskirai, kad ir nereikšmingiausiai figūrai, norėjo ir mokėjo pasakyti malonų žodį, net parodyti draugiškumą, nes ji buvo palanki visiems ir visada. Neprisėsdavo visą vakarą: eidama nuo vienos grupės prie kitos tai nusišypsodavo, tai pasakydavo žodį – ne tik mandagų, bet ir skirtą konkrečiam asmeniui, o prie arbatos, užbaigiančios vakarą, jau kai likdavo vien tik savi, ji prisimindavo visą dieną, egzaminuodavo save ir net prašydavo vaikų, kad pasakytų, ar neįžeidė ko nors – ar žodžiu, ar abejingumu... Kartais ten susirinkdavo per šimtas svečių ir būdavo nelengva dėmesio skirti visiems vienodai, bet jei pastebėdavo kokią savo klaidą ar netaktą, apgalvodavo, kaip išpirkti savo kaltę ir t.t., o jei svečias likdavo Kairėnuose nakvoti, kitą rytą šeimininkė pokalbį pradėdavo nuo jo.“ (G. Giunterytė-Puzinienė „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“, psl. 279)
Lopacinskiai Kairėnų dvarą kūrė vos šimtmetį. Tačiau jų sukurtas genius loci (vietos išskirtinumas, dvasia), pragyvenęs negandas, nepagarbius perėjūnus ir vėl sužydėjo dėl VU botanikų šviesių širdžių ir kruopščių rankų. Juk viena yra gėlyną pasodinti, kita – iš žemės gelmės vėl iškviesti šios vietos dvasias.
O dabar šiek tiek pasikapstykime Kairėnų dvarvietės žemėje ir paieškokime tų vietinių istorinių dvasių.
Archeologai iškasinėję pirmąją dvarvietę atrado IV–V amžius siekiančius kapus: aptikti du griautiniai kapai su žalvariniais dirbiniais. Tyrinėtojai mano, kad ir gretima kalvelė yra pilkapis. Taigi ši vieta senovės lietuviams buvo sakrali. Čia išlydėdavo artimuosius į vėlių Anapilį. Matyt, Kairėnai buvo viena iš aplink Vilnių plytėjusių alkviečių, šventų ąžuolynų, pilkapynų ir kitų šventų vietų dalis.
Po ikiistorinių laikų Kairėnai rašytiniuose šaltiniuose minimi tik 1545 metais Žygimanto Senojo privilegijoje, kuria ši dvarvietė buvo atiduota tūlam Jarmalai. Šis faktas rodo, kad Kairėnai greičiausiai priklausė didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdai. Kuo Kairėnai buvo žymūs iki šio istorinio paminėjimo, mes nežinome; ir archeologiniai tyrinėjimai mums jokių rimtesnių užuominų nepateikia. Neabejoju, kad vieta buvo užsitarnavusi sakralią pagarbą. Netrukus, 1586 metais, Kairėnai Stepono Batoro sprendimu atiteko Mikalojui Kiškai, Polesės vaivadai. Šis 1596 metais dvarą pardavė Lietuvos iždo raštininkui Janui Isaikovskiui. LDK vyr. buhalterio giminė Kairėnus valdė visą amžių.
Isaikovskiai pastatė medinius renesansinio stiliaus rūmus, sukūrė prie tokių rūmų derantį parką ir patys čia rezidavo. Kairėnai tapo prakilniai įgyventa vieta. Šios giminės idilę sutrikdė tik baisi nelaimė – Vilnių plėšusių rusų kariuomenės siausmas. Paniekos dozė teko ir Užvilnyje esantiems Kairėnams. Matyt, apniokoti rūmai buvo sutvarkyti, nes, kaip minima rašytiniuose šalitinuose, 1692 metais vieno aukšto medinius dvaro rūmus nusipirko Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega (1637–1720 m.). Tačiau dvare nei jis pats, nei kiti Sapiegos negyveno. Gyvenimu Sapiegos džiaugėsi puošniose rezidencijose Vilniuje. Tuo tarpu Kairėnų dvaras Sapiegoms buvo reikalingas tik verslo plėtrai. Net keturioms Sapiegų kartoms Kairėnai tebuvo vienas iš daugelio pajamų šaltinių – dvaras buvo arba nuomojamas, arba užstatomas.
Iš gausių nuomininkų verta paminėti Inturkės seniūną Mykolą Joną Tyzenhauzą, Breslaujos pakamarį Vainą, Naugarduko seniūną Steponą Tyzenhauzą, Gardino stalininką Kazimieras Piontkovskį. Galų gale 1730 metais Kairėnus Sapiegos išnuomojo vienuoliams trinitoriams. Šie, šalia puikiosios užmiestinės Sapiegų rezidencijos Antakalnyje įkurdinti, ant renesansinių rūmų pamatų pastatė medinę trinavę koplyčią su gyvenamosiomis patalpomis ir rūsiais. Kairėnuose vienuoliai neužsibuvo. 1759 metais Kairėnus įsigijo tuo metu Lopacinskių giminės atstovas kunigas J. D. Lopacinskis (1708–1778 m.), būsimas žemaičių vyskupas. Pastarojo būta gero žmogaus ir gero vyskupo, nusipelniusio net mūsų akimis iškiliausio žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pagiriamojo žodžio: „wiskups zmoniszkas, mokits, iszmintings, tolims nu didžiawimos ir gan dosnus.“ Taip su šiuo geru žmogumi prasidėjo pati poetiškiausia Kairėnų istorijos dalis. Čia visa apsuka įsivyravo amžinai šventiška Vilniaus dvasia. Beje, Kairėnų prisikėlimą paskatino ir vienuoliškų rūmų žūtis gaisro liepsnose. Lopacinskis vienuolių pašvęstoje senojoje dvarvietėje atstatė koplyčią, o naująjį dvarą įkūrė Kairėnų vartų į Anapilį papėdėje – priešais mūsų laikais iš užmaršties atgriebtą fontano tvenkinį.
„Naujieji vieno aukšto mediniai rūmai buvo „žemais langais, su priestatukais kaip domino, bet viduje dvelkė prabangiu skoniu. Iš patalpų į patalpas, skersai ir išilgai, aukštyn ir žemyn, tarp gėlių ir užuolaidų ėjo galerijos ir koridoriai. Prabangiai buvo įrengtos ir dvi oficinos, koplyčia su priešais stovinčia gotikine varpine, traktyras su biliardine, teatras, altana su vasaros maudykle ir kt.“ (Kairėnai, www.archyvai.lt).
Naujuose rūmuose buvo didelė biblioteka (kaip žinoma, apie 7 000 knygų buvo padovanota Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekai), mėgėjų teatras ir net orkestras. Kairėnai tapo vienu šauniausiu Vilniaus gyvenimo centru.
Tik neprikerkime anuometiniams Kairėnams šiuolaikiškai suprantamos bohemiškos dvasios. Taip, tai buvo dvasios vieta. Tik ne siautulio, o prakilnumo dvasios. Kam gi knygos išmintį dalijo; kam teatro spektakliai buvo rodomi; kam grojo orkestras, kas stebėjosi įstabiu angliškuoju sodu? Ogi tam, kuris čia siekė sielos atgaivos – žmogui prigimto kilnumo išgyvenimo. Deramai aristokratiškai – ventiškai ir meniškai!
„Bučinskienė žiemą išsirengė į Kairėnus, pakviesta ponios Lopacinskos, kuri ten ketino gyventi, o į Vilnių važinėti tik į balius ir pietus... Matynė iš Kairėnų rašė dažniau negu iš Vilniaus prieš dvejus metus, nors pramogavo dar smarkiau negu tada. Per šv. Dorotą ponios Lopacinskos laukė staigmena, ir tai matė visas Vilnius. Buvo rodomas gyvasis paveikslas „Malda“, kartu griežė muzika, buvo deklamuojama Tomo Zano poezija. Vakare rodė Fredro komediją „Kerštas už sienos“. Teatriukas, pastatytas sode su visomis dekoracijomis, būdele ir vieta namų orkestrui, su fojė ir visu kuo kitu, buvo pono Ignoto darbas. Motina nemanė vaikus turint artistinių gabumų, tuo tarpu ponas Morikonis, žentas, buvo nuostabus „Raptusievičius“, o ponas Ignotas – neprilygstamas „Papkinas“. Kai atėjo gitaros eilė, motina, niekada negirdėjusi sūnaus dainuojant, manė, kad tasai paskambins, ir tiek, tuo tarpu ponas Ignotas uždainavo: „Oi, dukrele, vaike mano, kas ten pas Tave šnibžda?“ Staigmena buvo pritrenkianti – Ignas dainuoja!“ (G. Giunterytė-Puzinienė „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“, psl. 279)
Po šimtmečio poetiško būvio Lopacinskiai iš Kairėnų visgi išsikraustė, o dvarą pardavė Juozapui Tiškevičiui – tam pačiam žymiajam Lentvario, Kretingos ir Palangos dvarų kūrėjui. Šis, kaip jau prieš tai keliuose mūsų „žvilgsniuose“ aptarėme, buvo plataus užmojo ir sumanymų žmogus. Tad spėriai iš poetinių aukštumų Kairėnų dvaras nėrė į stambius Tiškevičių verslo vandenis. Juozapo Tiškevičiaus įpėdinio Antano Tikševičiaus irgi būta smarkaus. Grafas buvo iškilus vilnietis iš didžiosios raidės. Tikiuosi, dar turėsime progos išsamiau susipažinti su šiuo moderniu aristokratu, sumaniu pramonininku (mat paveldėjo ir sėkmingai tvarkė tėvo įkurtus pramoninius verslus). Antanas Tiškevičius sumaniai plėtojo ir Kairėnų ūkį. Jis mums paliko šiandien lankomus savo aktyvios veiklos pėdsakus: perstatytus ir moderniai sutvarkytus malūną-svirną bei arklides.
Iš Tiškevičių Kairėnus 1899 metais įsigijo pirkliai Stolypinai. Čia ir pasibaigia „dvaro“ tikrąja šio žodžio prasme šimtametė istorija. Pirmojo pasaulinio karo metu rūmai sudegė. O po karo rūmų likučiai, oficina (tarnų gyvenamasis pastatas – DELFI), kai kurie ūkiniai pastatai buvo sugriauti, išardytas fontanas, sunaikintas prieš rūmus buvęs gėlių kalnelis.
Matyt, neapsimokėjo pirkliams atstatinėti dvaro. Tad 1927 metais dvarą nupirko valstybė ir Kairėnuose įkurdino psichiatrinę ligoninę. Dvaro arklidės buvo pritaikytos pagrindiniam ligoninės pastatui, šalia prigludusiame svirne įrengta virtuvė. Ir nors dvaro ir parko teritorijose buvo pristatyta menkaverčių pastatų, parko kontūrai visgi buvo išsaugoti.
Galiausiai 1974 metais visa Kairėnų dvarvietė su greta esančiu dideliu žemės sklypu buvo perduoti Vilniaus universitetui, kuris čia ėmėsi kurti Botanikos sodą. Nuo tada vienintelė Lietuvoje LDK laikus siekianti ir iki šiol veikianti pasaulietinė institucija pradėjo Kairėnų genius loci atkūrimo darbą. Ir jis sėkmingai tęsiasi iki šiol. Kairėnų prisikėlimą įrodo tai, kad daug žmonių iš tiesų čia lankosi ne dėl botanikos, bet dėl čia sužydėjusios kultūros. Čia vėl groja orkestrai, bardai brazdina gitaras, kalbas rėžia aktoriai, eiles deklamuoja poetai, dailininkai parke tupinėja su spalvingais molbertais. Kairėnuose ir vėl labai daug šventiškos Vilniaus dvasios. Visai kaip Dorotėjos Lopacinskos laikais.
Ir dar vienas Kairėnų genius loci gyvastingumą įrodantis dalykas. Parke labai daug vardinių suoliukų. Vadinasi, čia žmonės nori pasilikti. Ir švęsti gyvenimo poeziją. Kaip anuomet, kaip ir dabar, ir visuomet – lietuviai jau kelintą tūkstantmetį mena šios vietos gyvastį pritraukiantį sacrum.
Naudingos nuorodos:
Atvykus į Kairėnų dvarą tiesiog privaloma pamiršti miesto dūmus ir triukšmą ir mėgautis nepakartojamu gamtos grožiu.
• VU Botanikos sodas ne tik didžiausias Lietuvoje, bet ir turtingiausias augalų kolekcijomis. Čia auginama per 10 500 augalų, kurių įspūdingiausios ir gausiausios yra rododendrų, alyvų, jurginų, tulpių, vienadienių, rožių, bijūnų, kardelių kolekcijos. Botanikos sodo ekspozicijos nuolat auga, keičiasi, tad visuomet rasite jums nematytų augalų ar gražių vietų. Pasinaudoję gido botaniko paslaugomis iš naujo atrasite augalų pasaulį.
Darbo laikas nuo balandžio 20 d. iki spalio 31 d.: uo 10.00 iki 20.00 val. kasdien. O nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 19 d.: nuo 10.00 iki 17.00 darbo dienomis. Bilietų kainos – 3,00 Eur, šeimai – 7 Eur.
• Botanikos sode netrūksta ir kitų pramogų. Galite rezervuoti pavėsinę smagiam pabuvimui, išsinuomoti patalpas, pasivažinėti brikele, vežimaičiu, karieta, pajodinėti poniu ar žirgu. Visa informacija telefonu (85) 2193139 arba e. paštu hbu@bs.vu.lt.
• Norėdami nusikelti į praeitį užsakykite edukacinę programą, kurios metu aplankę IV–V a. kapinyną ir pilkapį sužinosite, ką šioje vietoje rado archeologai. Apžiūrėsite išlikusius restauruotus XIX a. pastatus, pasivaikščiosite Kairėnų dvarvietės angliško stiliaus senojo parko takeliais, surasite buvusių rūmų liekanas. Galėsite nusipiešti rūmus, dvarą valdžiusių žmonių herbus, susikurti asmeninius herbus ir atlikti kitas užduotis.
• Po Kairėnų dvaro būtų nuodėmė neapsilankyti Pavilnio regioniniame parke, kuriame net patys nežinodami prisiliesite prie šimtmečius menančių objektų.
• Taigi, iš Botanikos sodo Kairėnų gatve važiuokite toliau apie 5 km, kol atsidursite S. Batoro gatvėje. Pasukus iš S. Batoro į Pūčkorių gatvę jums atsivers plačios Vilnios terasos.
• Pučkorių atodanga viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Ši vieta garsi ir kultūros paveldu. Senovės gyvenvietė ir piliakalnis byloja, kad akmens amžiuje Pūčkorių apylinkėse gyventa žmonių. Pūčkorių piliakalnis žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių.
• Atodangos papėdėje jūs pamatysite nepaprasto grožio Puškarnios dvarą, kurio pradžia siejama su XVII a. Tiesa, mūsų dienas pasiekė tik XVIII a. palivarko pastatų kompleksas. Puškarnios dvare veikė vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje malūnų, kuriame buvo net dvylika girnų. Vėliau dalis malūno patalpų buvo pritaikyta popieriaus fabrikui. Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę daugelis palivarko pastatų: kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas.
• Siūlome aplankyti ir paslapties gaubiamos Pūčkorių patrankų liejyklos griuvėsius. Manoma, kad būtent čia jau XVI a. veikė didelė ir gerai įrengta ginklų gamykla. Liejykloje savo patrankas remontavo ir jos įranga naudojosi švedų, rusų (Petro I), prancūzų (Napoleono) armijų daliniai.
• Daug vaikštant reikėtų ir pailsėti. Siūlome tai padaryti Vilnios slėnio pievoje, kurioje stovi saulės laikrodis su išvaizdžiu mediniu stulpu ir akmeniniais stulpeliais žyminčiais valandas. Saulės laikrodis, kaip prietaisas laikui matuoti pagal saulės padėtį, žinomas ne vieną tūkstantmetį.
• Išsukę iš S. Batoro gatvės ir važiuodami Belmonto g. privažiuosite ištaigingą Belmonto pramogų ir poilsio centrą, įsikūrusį buvusio malūno, vadinamo „Prancūziškuoju“, vietoje. Nors šiais laikais šią vietovę įprasta vadinti Belmonto vardu, iš tiesų ji buvo Leoniškių palivarko žemėje. Ankstyviausi šaltiniai apie Leoniškių dvarą siekia XVI a., kai jo savininku buvo Leonas Krylovičius. Nuo jo vardo ir kilo Leoniškių dvaro pavadinimas. XVII a. dvarelio sodyboje stovėjo du malūnai, vienas jų turėjo vėlyklą, kitame buvo įrengti 2 vandens ratai ir 2 girnos miltams malti. Leoniškių dvarelio vietoje šiandien įsikūręs Belmonto žirgynas ir Patrulinės tarnybos rinktinės raitasis policijos padalinys.
• Pavilnių regioniniame parke yra dar viena vieta, kurią pamatę neteksite žado. Ant aukšto stačiašlaičio kalno išvysite Rokantiškių piliavietę – vieną seniausių Lietuvoje. Iš metraščių, padavimų žinoma, kad ją XII a. pastatė kunigaikštis Alšis. XVI a. pilis priklausė Goštautams, vėliau atiteko Žygimantui Augustui, o XVII a. buvo Pacų nuosavybė. Šiuo metu visuomenei ne tik atvertos archeologinės vertybės, bet ir sutvarkytas pats pilies kalnas – įrengti pėsčiųjų takai su laiptais ir atokvėpio aikštelėmis, apžvalgos ir automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai ir rodyklės.
• Papietauti siūlome užsukti į čia pat veikiantį Belmonto pramogų ir poilsio centrą, kuriame Vilnios vingyje įrengtoje lauko kavinėje „Belmonto kriokliai“ galėsite pasiklausyti nuostabaus krioklio šniokštimo, upelio čiurlenimo, susiliejančio su čia skambančia muzika, pasigėrėti krioklių ir slėnių vaizdais, paragauti tradicinių lietuvių liaudies patiekalų, pagamintų ant atviros ugnies. Vaikai taip pat turės kur pašėlti – jų laukia nauja vaikų žaidimų aikštelė.
Adresas: Belmonto g. 17, darbo laikas: kiekvieną dieną nuo 12.00–23.00 val.
