Jašiūnų vietovės apylinkės minimos nuo XIV a. kryžiuočių kronikose: tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų, keliaujant iš Vilniaus link Merkio – Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą. Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms. Tikėtina, kad 1440 m. miestelyje buvo prisaikdintas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas.
Iš vieno išlikusio dokumento sužinome, kad XVII a. viduryje Jašiūnų dvare rezidavo Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612 – 1655). Po jo mirties valda atiteko Boguslavui Radvilai (1620 – 1669). Po rusų kariuomenės plėšikiškų žygių, 1666 metais buvo surašytas dvaro inventorius: „Rūmai – baltos spalvos troba, kurios rąstai viduje kirviu išskaptuoti. Trigubi stikliniai langai. Didelis kvadrato formos rąstų sandėlis; prieangis ir šlaitinis stogas dengtas pjautinėmis lentomis. Visas statinių kompleksas aptvertas pinučių tvora; joje auga ir dvi sodinukų eilės: aukšta ir žemesnė.“ Minima ir dvarvietės karčema.
XVII a. pabaigoje dvare pasiliko vienintelė Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina (1667 – 1695). Ji garsėjo pomėgiu lankytis užsienio rūmuose. Ten ji susipažino su labai Europoje įtakingais Hohencolernais (jos močiutė Elžbieta Sofija buvo kilusi iš šių kunigaikščių) ir 1681 m. ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohencolerno. Deja, šis netrukus mirė. Kai po antrosios santuokos pati mirė gimdydama, visi turėti dvarai perėjo dukrai Elžbietai Augustai (1693 – 1728), iš kurios po teismų procesų dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos. Naujasis dvarininkas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 – 1762) Jašiūnuose retai lankėsi. Po to čia įsitvirtino jo sūnus Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislavas Radvila (1734 – 1790).
Dešimt gyvenamųjų kambarių turėjo storlentėmis dengtas grindis ir ne kartą medžiu lopytas lubas. Viduje, ypač patalpų kampuose, stovėjo mūrinės baltos spalvos krosnys patalpoms šildyti. Be rūmų dar stovėjo gyvenamasis ekonomo namas, pieninė, arklidė, tvartas jaučiams, sandėlis, kluonas, ledainė, spirito varykla. Toliau nuo įvažiavimo vartų, prie Merkio, želdiniams drėkinti buvo naujai iškasta kūdra, į kurią vanduo patekdavo iš šaltinių ir Merkio, toliau vanduo nedideliais kanalais keliaudavo į parko gilumą. Merkiu buvo „plukdomi į Nemuną sieliai, o žvejai traukė dideles žuvis, daugiausia marguosius upėtakius“. Kitas reikšmingas dvarvietės statinys – didelė medinė karčema, aplink kurią buvo išgrįsta aikštė. Joje ir patalpose po stogu galėjo tilpti du šimtai arklių ir vežimų.
Karolis Stanislovas Radvila sūnų neturėjo, tad Jašiūnus perėmė mažametis Dominikas Jeronimas Radvila (1786 – 1813), kuris ir tapo paskutiniuoju giminės atstovu, valdžiusiu šį dvarą. XVIII a. pabaigoje dvarą prie Merkio realiai valdė jaunojo didiko globėjas Adomas Čartoriskis (1734 – 1823). 1811 m. iš Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignacijus Balinskis (1756 – 1819), ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų.
Reikšmingu įvykiu dvaro istorijoje tapo M. Balinskio vedybos (1820 m.) su Sofija Sniadeckyte. Nuo tada Jašiūnuose apsigyveno intelektualų Sniadeckių šeima. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (1756-1830) buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o įžymusis brolis Jonas Sniadeckis – astronomas, matematikas ir Vilniaus universiteto rektorius.
Būtent rektoriavimo kadenciją baigęs Jonas Sniadeckis ir ėmėsi naujo Jašiūnų dvaro statybos. Dvaro pastatą projektavo architektas Karolis Podčašinskis (1790 – 1860). Šis architektas taip pat restauravo Vilniaus universiteto bibliotekos aulą, pastatė universiteto anatomikumą, vaistinę, prezidentūros rūmus, Tuskulėnų dvarą. Darbai truko ketverius metus (1824 – 1828 m.), kadangi J. Sniadeckis buvo nevedęs ir palikuonių neturėjo, tad statinys po jo mirties turėjo atitekti dvarvietės savininkams brolio dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui.
XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, poetas filaretas Tomas Zanas, poetas Antanas Odyniecas, biologas S. B. Jundzila, Turgelių dvarininkas reformatorius Povilas Bžostovskis, medikas Juzefas Mianovskis ir daug kitų įžymių žmonių. Jašiūnuose kurį laiką gyveno ir garsusis poetas Julius Slovackis (1809 – 1849).
Natūralu, kad Abiejų Respublikų nepriklausomybės atgaivinimo tikslą puoselėję Jašiūnų intelektualai neliko nuošalyje ir nuo didžiųjų XIX amžiaus sukilimų. 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai. Pats M. Balinskis už bendrininkavimą su sukilėliais buvo suimtas (1831 m.), tačiau nuteistas nebuvo.
Deja, kartu su M. Balinskio mirtimi (1864m.) apmirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas. Tačiau Balinskių šeima dvarą išlaikė iki 1939 m., Balinskiai iš čia pasitraukė tą pačią 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją dieną, kai į Jašiūnus įžengė SSRS Raudonoji armija. Pats dvaras sovietinių karių, taip pat ir apylinkėse gyvenusių prasčiokų buvo smarkiai nuniokotas: ištampyti baldai, meno kūriniai, išgrobstyta Jono Sniadeckio bibliotekos dalis (kuri dar buvo neišvežta į Lenkiją). Vilniaus universiteto Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę. Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net pirmoji raudonoji valdžia nepanoro jame įsikurti, – valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje.
Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti iš apylinkių suvarytus žydus (575 žmonės). 1941-ųjų rugsėjo pradžioje trims savaitėms dvaras virto getu. Netrukus visi Jašiūnuose saugomi žydai buvo sušaudyti už kelių kilometrų nuo dvaro. Vėliau dvare kūrėsi kas netingėjo – butai, kultūros namai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko ūkio direkcijai. Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.
Ir tik 2015 metais po kruopščios restauracijos Jašiūnų dvaras ir vėl suspindo visa savo grožybe. Atrodo, kad čia pat kapinaitėse palaidotų garsiųjų Jašiūnų puoselėtojų Mykolo ir Sofijos Balinskių, taip pat ir Jono Sniadeckio dvasia tvirtai saugo šios vietos paveldą. Šiandien šis Šalčininkų kraštas perlas, remiamas vietinių šviesuolių ir istorinių svetingumo, tradicijų vedinas, ir vėl kviečia gausius svečius įstabiam Lietuvos kultūros paveldo atradimui.
Naudingos nuorodos lankytojams:
• Vilkyškių dvaro sodyba. Šalčininkų rajone, kairiajame Merkio upės krante yra Vilkyškių dvaro sodybos fragmentai. Tarp didingų liepų alėjų dominuoja jaukūs mediniai istorizmo stiliaus rūmai. Nėra žinoma tiksli rūmų pastatymo data, bet spėjama, jog jie galėjo iškilti 1847 m. bajorų Dmochovskių iniciatyva.
Dvaro rūmus – stačiakampį vienaukštį pastatą, iškilusį ant aukštos akmeninės pamūrės – puošia mezoninas su dviaukščiu portiku, į namus veda platūs laiptai, o langai kausto dėmesį subtiliais raižiniais. Ligi mūsų dienų išliko rūmus juosusios liepų alėjos. Dvaro gyvavimo metu parką puošė ąžuolai, didingi maumedžiai.
Už dalyvavimą 1863 metų sukilime caro valdžia konfiskavo Dmochovskių dvarą. Sovietmečiu dvaro rūmuose veikė mokykla. Šiuo metu rūmai atgimė naujam gyvenimui – sutvarkyti fasadai, aplinką ir Merkio upės krantą planuojama pritaikyti rekreacijai.
Iš minėtosios bajorų giminės yra kilęs tapytojas Vincentas Dmochovskis, nutapęs daugeliui pažįstamą „Gaisrą miške“. Tarp jo darbų yra peizažai, kuriuose įamžinti Trakų ir Medininkų pilių griuvėsiai.
• Merkinės dvaro sodybos, vad. Paulavos respublika, liekanos. 1767 metais Aukštupio Merkinės dvarą su aplink buvusiais kaimais, kuriuose nepriteklių kentė nuskurdę valstiečiai, nusipirko jaunas, Romoje mokslus pabaigęs kunigas, Abiejų Tautų Respublikos raštininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Kunigas ryžosi įgyvendinti unikalų ATR analogų neturėjusį socialinį eksperimentą – 1769 m. savo valdose įkūrė respubliką, kurią pavadino savo vardu – Paulavos respublika.
Jis ėmėsi kardinalių reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kuriose vaidino jo valstiečiai, siuntė informaciją apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius.
1794 m. sukilimo metu Paulavos respublikos gyventojai narsiai kovėsi su kazokais, tačiau apie 1 tūkst. žmonių apgyvendinta teritorija buvo pasmerkta. 1795 m. Paulavos respublika žlugo. Šiuo metu tai yra kone daugiausiai dėmesio sulaukiantis Šalčininkų rajono objektas.
• Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė-vartai yra seniausia ir pati vertingiausia bažnyčia Šalčininkų rajone. 1770 m. LDK raštininkas ir Kernavės seniūnas Mykolas Skarbek-Važinskis fundavo bažnyčios pastatymą savo šventojo globėjo garbei.
Prie bažnyčios buvo įkurtas senosios regulos karmelitų vienuolynas. Pastarasis buvo likviduotas po 1830-1831 m. sukilimo. Vienuolyno pastatai nėra išlikę, tačiau išsaugotas autentiškas bažnyčios interjeras – liaudies meistrų gaminti mediniai barokiniai altoriai, sakykla, vargonai, išlikę unikalūs nešiojami altorėliai ir vertingi paveikslai su aptaisais („Kristus su nendre“, „Kristus prie stulpo“). Pavyko išsaugoti Mykolo ir jo sūnėno Antano Skarbek-Važinskių bažnyčiai dovanoti kryžius ir relikvijorius. Keli Skarbek-Važinskių šeimos atstovai yra palaidoti už pagrindinio altoriaus, tebėra jų atminimą saugančios epitafijos.
Bažnyčios ir varpinės-vartų architektūra per daugiau negu du šimtmečius nepakito ir iš varpinės ligi šiol į mišias kviečia tie patys varpai, kuriuos girdėdavo ir suoluose, kuriuose pamokslų klausydavosi, Skarbek-Važinskių šeima. Kaimo kapinėse išliko neseniai renovuota klasicizmo bruožų turinti kapinių koplyčia, statyta tos pačios šeimos rūpesčiu XIX a. pr.
Be to, XX a. Tabariškių bažnyčioje vikaravo palaimintasis Mykolas Sopočka, šventąja paskelbtos Faustinos Kovalskos nuodėmklausys.
• Dieveniškių istorinis regioninis parkas. Tai yra archajiškos vietos, kuriose net reljefas skiriasi nuo likusios Lietuvos – lėkštos kalvos, nėra natūralių ežerų, kadangi šios teritorijos nepasiekė paskutinis apledėjimas. Čia dar gyvena žmonių, šnekančių nepaprastai gražia dzūkų šnekta.
Poškonių kaime įsikūrusi parko kultūros ir gamtos paveldo vertybes puoselėjanti Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija, reziduojanti mediniame buvusios mokyklos pastate. 2015 m. duris atvėrė restauruotas pastatas ir atnaujinta ekspozicija. Lankytojai turi galimybę apžiūrėti modernią ekspoziciją, gauti informacijos apie lankytinus objektus bei maršrutus, pasinaudoti gido paslaugomis.
Dieveniškių kraštas yra turtingas pilkapynų, tarp kurių ─ Poškonių ir Stakų pilkapynai. Dieveniškių pilkapyne yra mitologinis Moko akmuo, vadinamas Generolu Moku. Akmenyje matyti įdubimų, tikėtina, kad jis naudotas senovės lietuvių kulto apeigoms.
• Kitapus Didžiulių kaimo, visai šalia krašto kelio stūkso Didžiulių akmenys, vadinami Jankeliu ir Jankeliuku. Vietos žmonės pasakoja tokią legendą: viename iš Dieveniškių apylinkių kaimų vyko vestuvės, kuriose žmones linksmino du muzikantai – Jankelis ir Jankeliukas. Pasibaigus vestuvėms muzikantai išskubėjo namo. Tačiau rytą toje vietoje, kurioje nakvojo jaunuoliai, vietos žmonės aptiko du akmenis ir pasklido gandas, kad įvykęs baisus stebuklas – piktoji burtininkė pavertusi muzikantus akmenimis. Nuo to laiko tie du akmenys ir vadinami Jankeliu bei Jankeliuku.
Netoli Žižmų kaimo yra dar vienas mitologinis akmuo, vadinamas „Užkeikta svodba“. Viename iš padavimų kalbama, kad akmeniu pavirtęs vestuvninkų pulkas. Esą motina prakeikė dukrą, kuri išvažiavo tuoktis nenusilenkusi tėvui. Po motinos žodžių – visas vestuvninkų vežimas drauge su arkliais pavirto akmeniu.
Ypatingai Dieveniškių kraštas didžiuojasi nuostabaus grožio gatviniais rėžiniais kaimais, iš kurių įžymiausi: Poškonys, Rimašiai ir Žižmai. Esamą kaimų kraštovaizdį suformavusi žemėvalda atsirado Valakų reformos (prasidėjo 1547 m.) metu. Valakai buvo suskirstyti į tris laukus (trilaukė sėjomaina), laukai – į rėžius (vad. šniūrus).
Dalijantis šeimoms, rėžiai siaurėjo. Tai lėmė ir kaimų užstatymą – namai yra atsukti galu į gatvę, sujungti su tvartais (vad. rūmai), taupomas kiekvienas žemės lopinėlis. Ligi šiol šių kaimų gyventojai dirba siaurus, iki 1 km ilgio, rėžius. Kaimuose išlikę medinių XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų. Namus puošia kuklūs drožiniai, vasaros metu po langais gausiai žydi darželių gėlės.
• Vienintelis žinomas Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje esantis Bėčionių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pradžia. Jo papėdėje buvusi senovės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir lygios keramikos. Pro piliakalnį vingiuoja Gaujos upė. Šalia yra įrengta atokvėpio vieta, informacinė infrastruktūra – objektas pritaikytas lankymui.
• Norviliškių palivarko sodybos istorija prasidėjo nuo užgimusios meilės. XVI a. pr. pilį pastatė Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, vedęs vietos grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Mirus vyrui, Darata Zienovičiūtė Vaitiekienė Šorcienė pasikvietė iš Vilniaus „mažuosius brolius“ pranciškonus ir 1617 m. užrašė jiems Norviliškių palivarką. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas. Šalia buvusi medinė bažnyčia išardyta, o jos rąstai išvežti ir panaudoti Alšėnų cerkvei statyti.
Pasakojama, kad Norviliškių pilyje galima išvysti moters ir mergaitės šmėklas. Gyvuoja legenda, kad vienas iš pilyje rezidavusių pranciškonų įsimylėjo vietos merginą. Vienuoliui išvykus į Vatikaną prašyti popiežiaus atleidimo nuo įžadų, mergina pagimdė mergaitę. Tačiau prasidėjus 1831 m. sukilimui jauna moteris ir jos dukra buvo žiauriai nužudytos, už tai, kad perspėjo brolius pranciškonus apie artėjančius caro kareivius. Nuo tų laikų po rūmus klaidžioja jauna moteris su maža mergaite, ieškodamos ir laukdamos išvykusio vienuolio.
Šiuo metu Norviliškių pilis yra atvira lankytojams. Joje organizuojami Viduramžių pietūs, kurių metu galima nusikelti į Viduramžių puotas su tų laikų patiekalais ir valgio vartojimo kultūra. Teikiamos apgyvendinimo paslaugos, numatytos erdvės verslo renginiams ir asmeninėms šventėms.
Dieveniškių kraštą garsina du galiūnai – Stakų ir Grybiškių ąžuolai. Grybiškių ąžuolas yra nutolęs apie 3 km nuo Poškonių kaimo. Simboliška, kad šalia šio ąžuolo (kuris, stūkso netoli Grybiškių kaimo) 1971 m. buvo rastas didžiausias Lietuvos baravykas, kurio svoris buvo 3,05 kg, o kepuraitės skersmuo siekė 49 cm. Grybas įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje.
• Visai šalia Grybiškių ąžuolo žaliuoja dar vienas valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas – šešiakamienė Grybiškių pušis.
Naudinga informacija:
http://www.turizmas.salcininkai.lt/
http://dirpd.am.lt/VI/index.php
http://www.norviliskiu-pilis.lt/
Daugiau lankytinų objektų Jums rekomenduos Šalčininkų rajono savivaldybės informacijos, kultūros ir turizmo skyrius, el. paštas turizmas@salcininkai.lt, tel. nr. (8 380) 30 166.