Kėdainių žydų palikimas: pasivaikščiojimas su žydu paskatino atrasti šios tautos istoriją ne tik Vilniuje

Prieš keletą metų teko globoti garbų svečią iš Izraelio. Turėjau išskirtinę progą į gimtąjį miestą Vilnių pažvelgti šį miestą mylinčio izraelito akimis. Tai buvo ne tik įdomi patirtis, bet ir gilus atradimas. Savą miestą, o kartu ir save išgyvenau per manyje glūdinčią žydišką savastį.

Ne, gimimu nesu žydas. Esu lietuvis, kurio šaknys glūdi Suvalkijos lygumuose. Žydiško kraujo – kiek užmato šeimos geneologinis medis – savyje neapčiuopiu. Tačiau dvasine prasme aš taip pat turiu žydišką savastį.

Pirma, esu Romos katalikas. Antra, esu vilnietis. Mano išpažįstamas Dievo Sūnus tapo žmogumi – žydu Jėzumi Kristumi. Mano tikėjimas prisako, kad dvasine prasme esu įskiepytas į Išrinktosios tautos kamieną. O kadangi kūniškąja prasme Išrinktosios tautos atstovai apsigyveno Vilniuje, neišvengiamai tapau ir žydų paveldo dalininku. Būtent ta išskirtinė proga pažvelgti į Vilnių Šiaurės Jeruzalės paveldo nešėjo akimis paskatino mane labai sąmoningai atrasti ir savąjį žydiškumą dvasine prasme.

Mano svečias mane vedžiojo takais, kuriais vaikščiojo jo tėvai. Jis pats gimė ir užaugo Jeruzalėje, į kurią jo tėvai išvažiavo gyventi prieš II Pasaulinį karą. Mielas svečias pasakojo, kad jo šeimoje žodis „Vilnius“ visada buvo tariamas lyg kitos Pažadėtosios žemės sinonimas. Kiekvienas žydas vilnietis jų šeimoje buvo laukiamas ir ypatingai gerbiamas svečias.

Suvokiau, Vilnius – tai išskirtinė šios šeimos dvasinė terpė, kurią turėjau progos pažinti. Pirmą kartą kartu su svečiu vaikščiodamas J. Basanavičiaus gatve įsidėmėjau paminklines lentas, pagerbiančias kažkada čia virusį žydų intelektualų gyvenimą. Buvo labai įdomu atrasti ir mano svečio tėvelio įprastą kelią į Choralinę sinagogą, menamai pasibelsti į jo giminaičiams priklausiusią vaistinę, ant Viršuliškių kalvos aplankyti Vilniaus Gaono kapą ir, pagaliau, suvokti jo reikšmę mano miestui ir visai žydų tautai.

Vilnietiškos žydų savasties takais skrajodamas stebėjau savo svečio gilias emocijas. Atrodė, kad sieloje vienu ypu jis išgyveno ne tik savo šeimos, bet ir visos savo tautos palaimintą, o kartu ir tragišką likimą. Prisipažįstu: man buvo pavydu. Pavydu, suvokiant, kad savąją lietuvybę tiek giliai dar nesugebu išgyventi.

Ir šiandien, rašydamas apie Lietuvos kultūros paveldo objektą – Kėdainių sinagogų kompleksą – jaučiuosi netvirtai. Nes žydų paveldas savo gelme ir pločiu toli gražu man dar neatsiskleidė.

Labai gerai, kad mūsų šalyje žydų paveldas yra atstatomas. Labai gerai, kad restitutuojamos žydų teisės į svetimšalių okupantų atimtą nekilnojamąjį turtą. Labai gerai, kad mename Holokausto ir bendrapiliečių žydų praradimo siaubą. Ir vis dėlto ši pastanga dar nepasiekia to gilaus ir tik šiai tautai būdingo tapatumo, siekiančio biblinius laikus, jausmo.

Ich bin Keidaner

Orus Kėdainių žydo tapatumo įsivardijimas deramai lietuviškai yra, matyt, neišverčiamas. Kokią gi žinią teiginys „esu kėdainiškis“ tūlam šiuolaikiniam lietuviui perteikia? Gal kėdainiškis džiaugiasi stipriu miesto ūkiu, gal – Agurkų šventėmis. Labai gerai. Bet Kėdainiai – Kristupo ir Jonušo Radvilų miestas – nėra tik tai. Kėdainiai irgi yra čia 300 metų klestėjusių žydų bendruomenės kurtas miestas. Perženkime ribotą šiuolaikišką savęs supratimą ir pabandykime į Kėdainius pažvelgti žydo akims. Galbūt kažką savyje atrasime.

„Kėdainiai, dar prieš daugiau nei pusę amžiaus miesto žydų vadinti קיידאן („Keidan"). Visame mieste skambanti jidiš kalba, gatvėmis su instrumentais keliaujantys klezmeriai, nuo pirmosios Elul mėnesio dienos visame mieste girdimas šofar, netoli sinagogų, kur Smilgos upė įteka į Nevėžį, degančios dervos statinės Simchat Tora šventės metu, Talmudo studijų pabaigoje spalvoto popieriaus žibintais išpuošti maldos namai, alyvomis Šavuoto šventei apkaišytos žydų būstų sijos ir gegnės, leidžiančios pasijusti kėdainiečių žydų namuose lyg kvepiančiame Edeno sode. Tokie Kėdainiai išliko, deja, tik atsiminimuose. Nebesutiksi čia ir kupriais dėl intensyvių Talmudo studijų juokais vadinamų judėjų, žydų, besimušančių dešine ranka sau per krutinę ir išdidžiai tariančių „Ich bin Keidaner"... (Milda Jakulytė-Vasil, Eglė Radušytė, Virginija Ulevičiūtė. „Žydų paveldas: Kėdainiai.“ Portalo www.žydai.lt medžiaga.)

Naciai ir vietiniai koloborantai sugriovė šią kėdainietišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste sukurtą idilę. Kaip ir vilnietišką. Kaip ir ukmergietišką. Kaip ir šeduvietišką. Ir taip toliau ... Amžiną atilsį duok, Viešpatie, mūsų bendrapiliečiams žydams. Savų žmonių ir dalies Lietuvos kultūros netekties skausmą kažkiek pragiedrina pasidžiaugimas, kad mūsų istorinėje Tėvynėje tautų sambūvis buvo kasdienybė.

Kėdainiai yra puikus kunigaikščių Radvilų sukurtas tautų sambūvio pavyzdys. Žydų Kėdainiuose istorija gyvastingai plėtojosi būtent LDK būdingo sambūvio tarp skirtingų tautų ir kultūrų KULTŪROS dėka . O istorijos pradžia buvo tokia.

Giminės pradininkas Radvila Astikaitis prekybos vieškelių pašonėje – iš Vilniaus į Žemaitiją, iš Kauno į Livoniją – ant stataus ir erdvaus kairiojo Nevėžio kranto pastatydino dvarą. Netrukus ties Smilgos upelio žiočių šalia vieškelio ėmė šurmuliuoti turgus, vadinamas Senąja rinka. Radvila Astikaitis dvarvietę pasirinko neatsitiktinai. Kur susikerta vieškeliai, ten vyksta prekyba. Radvila sumanė įsisavinti ir išplėtoti jau besiplėtojančią anų laikų tipo „laisvą ekonominę zoną“. Kaip visada – Radvilos turėjo viziją, kurios dėka Kėdainiai spėriai augo kaip prekybos ir gamybos centras. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1520 metais mieste jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų.

„Didžiausią ūkinį ir kultūrinį palikimą, reikšmingiausią architektūrinės plėtros laikotarpį Kėdainiai išgyveno XVII a. pradžioje valdant dviem iškilioms asmenybėms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui Radvilai. Jie, siekdami pakelti miesto ūkinį gyvenimą, pakvietė į Kėdainius vokiečius, škotus, leido apsigyventi žydams, įkurdino rusėnus. Šios tautinės bendruomenės apsigyveno atskiruose kvartaluose prie naujai formuojamų turgaviečių: škotai – prie Didžiosios Rinkos aikštės, vokiečiai – prie Jonušavos, rusėnai – Knypavos, o žydams leista apsigyventi prie seniausios mieste esančios Senosios Rinkos turgavietės.“ (Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro medžiaga. Parengė Audronė Pečiulytė, Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė).

1627 metais Kristupas Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pasirašė taikaus sambūvio susitarimą, kuriuo pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą. Karžygiškų ir, kaip dabar matome, verslių Radvilų „laisvos ekonominės zonos“ politika buvo sukurta ant teisingumo visoms tautoms pamato. Teisingas sambūvis galiojo visų Radvilų į Kėdainius sukviestų tautų atžvilgiu.

„Pirmasis dokumentas, susijęs su žydais Kėdainiuose, yra 1624 m. sutartis tarp miesto savininko Kristupo Radvilos ir 3 Vilniaus žydų dėl Kėdainių tilto muitinės nuomos. Kad visi svetimšaliai į Kėdainius buvo kviečiami naudos siekiančiais tikslais, galima spręsti iš to, jog buvo draudžiama apsigyventi žydams kromelninkams arba dėžutininkams – neturtingiems prekeiviams smulkme, kurie miestui neteikė jokios naudos.

Žydai nebuvo jokia išimtis, nes atrodo, jog Radvilos vykdė panašią politiką netgi proteguojamų protestantų škotų ir vokiečių atžvilgiu. 1632 m. kunigaikščio dvaro vietininko rašte teigiama, kad škotai ir kiti svetimtaučiai, kurie save laiko kunigaikščio tarnais, neturi kenkti kunigaikščio pavaldiniams: ne nuomotis trobeles, o pirkti namus arba juos statytis laisvuose sklypuose. Tokiais nurodymais kunigaikštis ir jo dvaro administracija mėgino spręsti ekonominės konkurencijos, kurią vietiniams gyventojams sudarė žydų ir kitų tautybių pirklių bei amatininkų atsikėlimas į Kėdainius, problemą.“ (Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro medžiaga)

Natūralu, kad aplink pirmąją ir istorinę Kėdainių prekyvietę (Senąją rinką) netrukus susiformavo žydų kvartalas. 1655 metais jau minima ir pirma medinė sinagoga su špitole (ligonine) ir ritualine pirtimi. Kraštą nusiaubę karai su Maskva ir su Švedija nesustabdė žydų bendruomenės augimo. Kėdainių žydų kahalas (savivaldi žydų bendruomenė) spėriai tapo visos Žemaitijos žydų apygardos „Medinat Zamut“ centru.

„Išaugus Kėdainiuose žydų skaičiui, suklestėjo ir vietinis kahalas, kurio rabinai iš Kacenelebogenų giminės garsėjo kaip geri Tamudo žinovai. Todėl neatsitiktinai 1727 m. į Kėdainių studijuoti Talmudą atvyko Elijahu ben Šlomo Zalmanas – būsimasis Vilniaus Gaonas Elijahu ( 1720-1797), gyvenęs čia keletą metų ir vedęs vietinę merginą, vardu Chana. Manoma, kad Vilniaus Gaoną jaunystėje mokė vienas žymiausių Talmudo komentatorių kėdainietis Mošė ben Simonas Margolis (1710-1771).

Per visą XVIII amžių Kėdainių žydų kahalas ir apygarda buvo vieni iš svarbiausių LDK. Po Baltarusijos Sinagogos ir Minsko apygardos, jie mokėjo trečią pagal dydį pagalvės mokestį visoje LDK. Čia gyveno vyriausieji Žemaitijos rabinai. Tuo metu žydai sudarė miesto amatininkų daugumą, nemažai jų buvo susibūrę į siuvėjų, išsiuvinėtojų ir kepurininkų cechus. Ypač garsėjo žydai audėjai, savo rankose amatą išlaikę net iki XIX amžiaus.“ (Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro medžiaga).

Taigi Išrinktoji tauta kartu su lietuviais Radvilomis tapo Kėdainių miesto ir Lietuvos valstybės gerbūvio kūrėjais. O gerovė įgalino toliau kurti šiam bendrajam gėriui savastingus simbolius. 1784 – 1807 metais naujai pastatyta sinagoga (dabar vadinama - Vasarine) prie Senosios rinkos aikštės puošyba atspindėjo Išrinktosios tautos pranašų Senajame Testamente liudijamą dangų.

„Patys žydai teigė, jog ši sinagoga buvo viena gražiausių Lietuvoje. Jos interjeras buvo puoštas gausia tapyba, o lubose buvo nupiešti žydų tremties Babilone vaizdai. Sinagogoje kabojo milžiniški variniai pakeliami šviestuvai. Ant lubų buvo nutapyti debesys ir žvaigždės, kurie vaizdavo dangų. Jų centre, tarp aron kodešo ir bimos, kabojo didžiausias ir puošniausias šviestuvas su daugybe žvakidžių kiekvienoje šakoje. Angą, pro kurią jis buvo nuleidžiamas, juosė nutapyta milžiniška žuvis Leviatanas, laikantis nasruose savo uodegą.

Sinagogą apšviesdavo šimtai žvakidžių, kurios išryškindavo prie rytinės sienos įrengto, puošniai išdrožinėto aron kodešo ornamentus. Jis buvo padalytas į tris dalis: žemiausioje, uždengtoje užuolaidomis, buvo saugomos Toros, ant antrosios buvo nupieštos Įstatymo lentelės, o trečia puošta laiminančiomis koheno rankomis.“ (Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro medžiaga)

Išrinktoji tauta savo istoriją gyvastingai rašė toliau. Nes šios tautos istorijos variklis yra protėvių Dievo pažado išsipildymo viltis. Sakyčiau, kad pati šios tautos tapatybė ir yra viltis – viltis, kuri augina ir telkia. 1876 metais Kėdainiuose jau buvo per 400 žydų namų, dvi sinagogos ir 4 maldos namai.

„Tarp 1821 ir 1869 m., šalia Didžiosios sinagogos, buvo pastatyta antroji – Mažoji, arba Žieminė, sinagoga. Pastaroji buvo ne tokia prabangi ir puošni, tačiau apšildoma. Didžiąja pastato dalį sudarė ištisinė vieno aukšto patalpa, kur melsdavosi vyrai, o likusioje pastato dalyje, antrame aukšte posėdžiaudavo žydų bendruomenės teismas ir melsdavosi moterys. Prasikaltusieji buvo uždaromi į greta Mažosios sinagogos pastatyta skerdiko namą, kuriame, be veikusio kalėjimo, dar gyveno skerdikas, specialiai pjaudavęs paukščius ir gyvulius žydų maistui.

Šį namą ir Mažąją sinagogą jungė į sinagogų kiemą vedantys balti arkiniai vartai, ant kurių buvo įrengtas saulės laikrodis. Laikrodžio centre buvo įtvirtintas metalinis strypas, kurio šešėlis krisdavo ant apvalaus ciferblato, kuriame vietoje skaičių buvo nupieštos hebrajiškos raidės, ir rodydavo tikslų laiką. Tokiu būdu susiformavo dviejų sinagogų su skerdėjo nameliu kompleksas. Iki mūsų dienų Kėdainiuose išlikęs dviejų sinagogų kompleksas yra vienas iš trijų likusių kompleksų Lietuvoje (dar yra Joniškyje ir Kalvarijoje)“ (Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro medžiaga).

Žydų Kėdainiuose istorija, žinia, tęsėsi iki tų nelaimingų dienų. 1941 metais rugpjūčio 28 dieną naciai su vietiniais koloborantais šalia Smilgos upelio sušaudė 2076 Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydus; išgrobstė jų turtą, nugriovė skerdiko namą, o Didžioji sinagoga buvo paversta arklidėmis.

Galime tik pasidžiaugti, kad, praūžus okupantų marui, šių sinagogų kompleksas buvo atstatytas ir (vis dar atstatomas) ir atrado naują pašaukimą. 2002 metais restauruotoje Mažojoje (Žieminėje) sinagogoje įsikūrė veikla dūzgiantis Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras. 2004 metais vasarą Didžiojoje (Vasarinėje) sinagogoje įsikūrė kūrybingos dvasios sklidina Dailės mokykla. Nors jau nebe Toros saugojimo ir Dievo garbinimo vietos, abi sinagogos mena tai, kas ateina iš Dievo – Sambūvį ir Grožį.

Drįstu teigti, kad man pačiam nauja vilnietiška žydiška savęs patirtis pakuždėjo dar vieną gilią šios Kėdainių sinagogų komplekso simbolinę prasmę. Šios sinagogos – tai neišdildoma tautos Vilties ir nepakertamos Gyvasties simboliai. Be šių Dievo dovanų mūsų ir vėl neramiais laikais neišgyvens nei Europos tautų vienybė, nei mūsų valstybė Lietuva. Lai Kėdainių simboliai mums padeda įsisąmoninti giliai simbolinę Išrinktosios tautos išmintį. O simboliai ir anapus jų glūdinti išmintis lai kuria taiką ir gerovę – Lietuvoje ir Europoje.

Išsamią pažintį su žydų kultūros paveldu siūlome pradėti Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre, įsikūrusiame Kėdainių sinagogų komplekso Žieminėje sinagogoje (Senosios Rinkos a. 12.).

Daugiakultūris centras atviras lankytojams antradieniais-šeštadieniais, 10-17 val. Unikali ekspozicija apie Kėdainių žydų bendruomenę ir Holokaustą veikia antrajame aukšte.

Pirmajame Daugiakultūrio centro aukšte vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, džiazo ir profesionaliosios muzikos koncertai, organizuojamos parodos, seminarai. Bilietų kainos: 1,60 Eur, senjorams, moksleiviams, studentams – 0,80 Eur. Daugiau informacijos apie edukacinę veiklą ir ekskursijas: http://www.kedainiumuziejus.lt/Pub/default.aspx?Page=MuseumDepartment01

Sinagogų komplekso Vasarinės sinagogos (Paeismilgio g. 12A) pastate veikia Kėdainių dailės mokykla. Po vidų pasižvalgyti galima darbo dienomis. Dėl specialių ekskursijų reikia tartis tel. [phone] arba parašyti [e-mail]. Kėdainių sinagogą, Smilgos g. 5A apžiūrėti galima tik iš išorės. Pastatas šiuo metu yra nenaudojamas, numatytas pritaikyti dailės mokyklai.

Naudingos nuorodos

• Unikalią žydo miestiečio sodybą Namą, Žydų g. 2 galite apžiūrėti tik iš išorės. Pastatas Žydų g. 2. reprezentuoja senąją žydų statybų tradiciją ir etnografiją. Namo statybos pradžia siekia XVII a. vid., pabaiga – XIX a. pab. Jis susiformavo kaip sodybinio tipo namas su visais šeimos gyvenimo atributais - gyvenamąja dalimi, religinėms apeigoms skirtu prieangiu ir dviem ūkinėmis dalimis – kalve ir tvartu. Namo priekyje yra nedidelis priestatas su atidaroma anga stoge, ši namo dalis, matyt, buvo žydų maldos vieta.

• Pasivaikščiokite po Kėdainių senamiestį, vieną iš 7 Lietuvoje, išsaugojusių archeologinę, architektūrinę, istorinę, kraštovaizdžio ir urbanistinę vertę. Kėdainių senamiestis paskelbtas Lietuvos urbanistikos paminklu ir yra saugomas valstybės.

Apie 290 metų Kėdainiai priklausė legendiniams Lietuvos didikams Radviloms. Senamiestyje išliko XVII-XVIII a. Kėdainių miestiečių reformatų elito atstovų gyvenamieji mūriniai namai, Vilniaus universiteto alumnato kiemą primenančiomis arkomis papuošta Šviesioji gimnazija, XVII a. įkurta Radvilų, seniausias etninės Lietuvos teritorijoje išlikęs mokyklos pastatas, miesto Rotušė, nuo reformacijos laikų išlikęs gatvių ir aikščių tinklas, keturios rinkos – prekybos aikštės, stovi net 6 religijų maldos namai. XVII a. renesanso stiliaus Reformatų bažnyčia Kėdainiuose iki šiol išlaikė beveik pirmykštę formą, jos kriptoje ilsisi Radvilų palaikai. XVII a. liuteronų bažnyčia puošta freskomis.

• Senosios Rinkos aikštės vakarinis pakraštys (priešais sinagogas) ─ svarbi su žydų gyvenimu susijusi miesto dalis, prekybos vieta. Žydų valgių degustacijas siūlo restoranas „Smilga“ (Senoji g. 16, Kėdainiai, tel. [phone]. www.hotelsmilga.lt).

• Platesnei pažinčiai su Kėdainių daugiakultūre praeitimi siūlome užsukti į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namą (Radvilų g. 21, Kėdainiai, tel. [phone] www.kedainiumuziejus.lt, darbo laikas: I-IV 8-17 val., V 8-15.45 val.

Arnetų namas yra škotų bendruomenės, gyvenusios XVII–XVIII a. Kėdainiuose, materialus palikimas. Namas mūrytas XVII a. vid. škotų pirklio Jono Arneto prie Didžiosios rinkos aikštės – tuo laiku pagrindinės miesto turgavietės. Prie jos XVII–XVIII a. gyveno didelė ir įtakingą škotų reformatų bendruomenė. Name įkurtas Kėdainių krašto muziejus Tradicinių amatų centras Arnetų namas, kurio tikslas – puoselėti ir propaguoti tradicinius lietuvių amatus, populiarinti tautinį paveldą. Čia sertifikuoti amatininkai veda edukacines programas (audimas, juostų pynimas, keramika, pynimas iš vytelių, drožyba), seminarus, organizuojamos parodos.

• Radvilos – viena iš įtakingiausių didikų šeimų Lietuvos istorijoje. Kėdainių krašto muziejaus Kunigaikščių Radvilų mauzoliejų rasite Senoji g.1, Kėdainiuose (www.kedainiumuziejus.lt. darbo laikas: gegužės – rugsėjo mėn. antradieniais – šeštadieniais nuo 10.00 iki 17.00 val., spalio – balandžio mėn. dėl lankymo kreiptis tel. [phone] arba (8 347) 51330. Bilieto kaina: suaugusiesiems – 2 Eur, moksleiviams ir pensininkams – 1 Eur.

Nė viena didikų giminė Lietuvoje nėra „davusi“ valstybei tiek įžymių ir garsių valstybininkų, kaip Radvilos. Jie visada kovojo už Lietuvos valstybingumo išsaugojimą ir stiprinimą, pasižymėjo kaip aktyvūs kultūros ir meno rėmėjai, mokslo mecenatai, bažnyčių ir vienuolynų fundatoriai. Giminė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos valstybės ir kariuomenės istorijoje – šeši giminės atstovai skirtingais laikotarpiais buvo LDK didieji etmonai. Ilgus amžius išsilaikė tarp galingiausių LDK giminių, vieninteliai titulavosi Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, buvo turtingiausia giminė, dvarus skaičiavusi tūkstančiais, išlaikiusi atskirą kariuomenę. Ypatingą dėmesį jie skyrė švietimui, spaustuvininkystei, su reformacija nešė ir lietuvybę.

Radvilų giminės nekropolyje Kėdainiuose, jų pačių funduotoje Evangelikų reformatų bažnyčioje, saugomi šios garbingos giminės atstovų palaikai, 6 unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547-1603), Jonušo (1612-1655), Mikalojaus (1610-1611), Jurgio (1616-1617), Stepono (1624-1624) ir Elžbietos (1622-1626) Radvilų sarkofagai. Bažnyčioje įrengta paroda, pasakojanti apie Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, mauzoliejuje palaidotus kunigaikščių Radvilų šeimos atstovus, sarkofagų restauravimą. Tai yra vienintelė 2001 m. atkurta XVII a. LDK protestantų didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje.

• Rekomenduojame išbandyti Kėdainių turizmo informacijos centro siūlomą maršrutą ,,Istorinio Radvilų miesto žavesys ir kulinariniai atradimai Vidurio Lietuvoje“. Nors Radvilų dvaras sunyko, jo išaugintas Kėdainių miestas žavi lankytojus šimtmečius skaičiuojančių ir Radvilų epochą atspindinčių pastatų gausa ir istorijos įdomybėmis.

• Sirutiškyje įsikūrusi kavinė „Raganė“ (Sodų g. 3A, Sirutiškis, Kėdainių r., tel. [phone]) ne tik pavaišins kulinariniu Vidurio Lietuvos paveldu – virtinukais (javų prekyba čia intensyviai vyko jau XVII a., ja vertėsi ir čia gyvenę škotai), bet ir pasiūlys įsigyti senųjų Lietuvos amatų ir gastronominių produktų. Paberžėje atrasite Tėvo Stanislovo ilgus metus kauptas sakralinių vertybių bei XIX a. lietuvių kovas už laisvę ir lietuvišką raštą pristatantį vienintelį Lietuvoje 1863 metų sukilimo muziejų, įsikūrusį XVIII a. mediniame dvarelyje. Daugiau informacijos apie ekskursiją: Kėdainių TIC, tel. [phone], el. p. [e-mail]

• Įvairias ekskursijas Kėdainiuose organizuoja:

Kėdainių krašto muziejus: http://www.kedainiumuziejus.lt/Pub/default.aspx?Page=IntroLT

VšĮ Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras: http://www.kedainiutvic.lt/18275/turizmas/ekskursijos-ir-marsrutai.html

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metu ─ ir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.