Bažnyčios lankytoją stebina ne tik neįprasta šventovės forma. Aštuonkampė medinukė pribloškia gausiomis barokinėmis dekoracijomis viduje ir išorėje. Įprastai sakralinio pastato architektūra ir dekoras yra projektuojamas siekiant vieno vienintelio tikslo – kelti tikinčiojo sielą į dangų. Griškabūdžio bažnyčia yra itin iškalbingas tokios dieviškos projekcijos pavyzdys.
Dar net neįžengęs į bažnyčios vidų lankytojas yra „pagaunamas“ bažnyčios prieangio architektūros ir puošybos. Pirmiausia, jis yra sugluminamas fasado monumentalumu. Iškilios keturios dorėninio stiliaus kolonos remia trikampį Švč. Trejybę simbolizuojantį portiką, virš kurio iškyla bokštelis su kryžiumi.
Toliau į lankytoją kreipiasi iš abiejų pagrindinių durų pusių nutapyti Senosios Sandoros patriarchai Mozė ir Aaronas bei keturi Naujosios Sandoros apaštalai – evangelistai Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Virš masyvių durų nutapytas užrašas skelbia: „Namai Mano – Namai Maldos“. Įspūdžiui sustiprinti – virš durų lankytoją nužvelgia laiminantis Kristus ir dangaus skliauto fone plevenantis balandis – Šventosios Dvasios simbolis.
Aštuonkampė šventovės forma Lietuvoje nėra įprasta. Susidaro įspūdis, kad bažnyčioje nėra kur pasislėpti, nėra kur susigūžti. Tačiau nesaugumo jausmas išsisklaido pažvelgus aukštyn: ant mūrinių kolonų paremtas skliautas suteikia bažnyčiai didingumo. Toks ir buvo architekto tikslas – sukurti dangaus didybės įspūdį ir sutelkti bažnyčios lankytoją maldai.
Toliau priešais akis atsiveria paauksuotas medinis barokinis altorius. Jame pavaizduota Kristaus Atsimainymo ant Taboro kalno viršūnės scena, kurioje Kristus plevena virš suglumusių apaštalų.
Nežemiškumo įspūdį stiprina pats šventovės interjero dekoras: sodrių spalvų sieninė tapyba, prabangi drožyba, puošnios interjero linijos. Su mediniu baroku alsuojančia erdve iškiliai dera prabangus sietynas, iš šonų sakralinę erdvę įrėmina prašmatnūs šoniniai altoriai su Dievo Motinos Mergelės Marijos ir jos sužadėtinio šv. Juozapo atvaizdais.
Griškabūdžio bažnyčią „įgarsina“ ypatingi vargonai. Šiuos 1804 m. sukūrė žymus Rytprūsių meistras Georgas A. Neppertas. Tai – vienintelis jo kūrinys istorinėse Lietuvos žemėse. Vienuolikos registrų instrumentas su žvaigždinių varpelių ir akustinio būgno įrenginiais, puikia mechanika bei rokoko puošyba – tikras profesionalumo kūrinys.
Pirmoji bažnyčia Griškabūdyje buvo pastatyta 1743 m. Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Višnioveckio bei jo žmonos Teklės lėšomis. Bažnyčią pašventino Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Vėliau parapija buvo perleista Naumiesčio karmelitams. Ypatingu maldingumu garsėję karmelitų vienuoliai istorinėse Lietuvos žemėse jau buvo įkūrę ne vieną vienuolyną. Šie vienuoliai ir ėmėsi Griškabūdžio maldos namų perstatymo.
Dabartinę Griškabūdžio bažnyčią su varpine vienuoliai pastatė XVIII a. pabaigoje (1792 – 1796 m.). Naują vienuolyno reikmėms pritaikytą bažnyčią suprojektavo taip pat karmelitas – brolis Juozapas Vasiliauskas. Pinigų ir medienos statybai skyrė Jurbarko seniūnas Ignas Potockis.
Pasak XIX a. viduryje bažnyčią aprašiusio kunigo Bonaventūro Butkevičiaus, statinį su įstabia puošyba surentė Antano Tyzenhauzo įsteigtose amatų mokyklose mokęsi dailidės. 1800 m. bažnyčią Kristaus Atsimainymo titulu pašventino vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius. Šalia šventovės buvo pastatytas ir nedidelis vienuolynas. Vėliau vienuolynas buvo uždarytas Rytprūsių valdžios. Visgi vienuoliai neišsisklaidė: tikėdamiesi atkurti savo veiklą į broliją susitelkę karmelitai liko gyventi Griškabūdžio apylinkėse. Vienuolių dėka miestelyje veikė špitolė, buvo atidaryti brolijos namai, parapinė mokykla.
Maldingi vienuoliai karmelitai suvokė pareigą šviesti katalikišką Sūduvos kraštą, reikšmingai prisidėdami ir prie lietuvybės Sūduvos krašte suklestėjimo, o Griškabūdžio bažnyčios grožis iki šiol mena dvasinį vienuolių karmelitų palikimą.
Naudingos nuorodos lankytojams
Griškabūdžio bažnyčia atvira pamaldų metu ir asmeniškai susitarus. Galima užsisakyti ir ekskursiją.
Kontaktai pasiteiravimui:
- Raštinės tel. nr. 8 345 41115
- Klebono tel. nr. 8 682 77710
• Geologijos muziejus (Alyvų g. 4, Griškabūdis, kontaktinis asmuo Marija Senkienė, tel. nr. 8 615 36170)
Muziejus Griškabūdžio gimnazijoje veikia nuo 1996 m. Jo įkūrėja mokytoja metodininkė Eugenija Daugėlienė surinko pirmuosius eksponatus. Šiuo metu jų yra apie 1000. Muziejus pripažintas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos mokyklų muziejų katalogus. Ekspozicija nuolat pildoma ne tik gimnazijos mokinių ir mokytojų, bet ir buvusių mokinių bei svečių dėka. Muziejumi rūpinasi nuo 1994 m. veikiančio jaunųjų geologų būrelio „Kreidukai“ nariai.
Geologijos muziejuje vedamos integruotos pamokos, moksleiviai mokosi netradicinėje erdvėje. Šis muziejus – populiarus: jį aplanko ne tik rajono moksleivių, mokytojų ekskursijos, bet atvyksta ir lankytojai iš visos Lietuvos bei užsienio.
• Griškabūdžio miestelio radialinė aikštė. Griškabūdžio kaimas įsikūrė XVII a. pab. – XVIII a. pr. Jis buvo linijinio plano, rėmėsi į Šakių, Naumiesčio ir Pilviškių kryžkėlę. Nuo XIX a. pr. aplink kryžkėlę ėmė formuotis nauja, atskirta nuo senosios gyvenvietės dalis – miestelis. Jį atstatant po 1840 m. gaisro, susidarė trikampė aikštė. Dėl to naujoji dalis įgavo radialinį, o visa gyvenvietė – mišrų planą.
XX a. 3 deš. aikštė buvo negrįsta. Prie jos stovėjo mediniai vienaaukščiai namai. Už aikštės ryškėjo atskiros sodybos. Pietiniame šone išsiskyrė medžiais apsupta bažnyčia, prie jos glaudėsi kapinės. 1933 m. pagal kauniečio inžinieriaus Antano Bistricko projektą šventoriuje prie bažnyčios iškilo betoninė varpinė. Pastatyta beveik prie šventoriaus ribos, ji tapo svarbiu aikštės akcentu.
XX a. 9 deš. aikštė neteko ankstesniojo kompozicinio vientisumo. Iškreipta jos plano forma ir erdvė, o dėl naujųjų pastatų ir senųjų aikštę formavusių medinių namų gabaritų, formų ir apdailos skirtumų susidarė disonansas. Anot architekto Algimanto Miškinio, kai kuriuos dalykus dar galima pataisyti: atkurti istorinę aikštės formą, paryškinti miestelio tūrinės bei erdvinės kompozicijos vienovę.
• Paminklas Jonui Jablonskiui Griškabūdyje (aut. R. Kvintas) bei kalbininko J. Jablonskio tėviškė ir muziejus (Rygiškių k., tel. nr. 8 345 41253).
2010 m. Griškabūdžio centre iškilo paminklas kalbos tėvui Jonui Jablonskiui. Griškabūdyje jis mokė pasiturinčių tėvų vaikus, prieš išvykdamas į Minaują dirbo raštinėje. Netoli esančiame Rygiškių kaime rasime pirmųjų gramatikų autoriaus, vadinamojo kalbos tėvo J. Jablonskio (Rygiškių Jono) sodybą.
• „Zanavykų ragaučius“. Atvykus į Šakius bei siekiant susipažinti su Zanavykų krašto maisto kultūros tradicijomis siūlome kavinėje – picerijoje „Kiba“ užsisakyti edukacinę programą „Zanavykų ragaučius“.
Jus pasitiks svetinga „gaspadinė“ ir jos „mergučės“, pasodins už vaišėmis nukrauto stalo, sočiai pavalgydins, gražia zanavykiška „šnekta“ papasakos apie zanavykų virtuvę ir buitį, kulinarines subtilybes. Paragausite tradicinių zanavykų krašto valgių: rūkytų mėsos gaminių, sūrių, patiekalų su sėmenų aliejumi, įdarytos kopūsto galvos, morkų saldainių, naminės giros, gilių kavos. Visi patiekalų receptai yra autentiški, gaminami pagal senolių pasakojimus.
Kviečiamos grupės nuo 10 asmenų Šakiuose, V. Kudirkos g. 61. Norint užsisakyti „Zanavykų ragaučių“, būtina išankstinė registracija tel. 8 345 60017 arba el. p. kiba@gulbele.lt.
• Kariljonas Šakiuose. Šakių miestą puošia ne tik parko apsuptas ežeras, bet ir rekonstruotas miesto skveras – istorinis senamiestis. Kadaise šioje vietoje buvo akmenimis grįsta turgaus aikštė, kampe – medinė krikščionių bažnyčia, palei aikštę – krautuvėlės, amatininkų dirbtuvėlės, smuklės, gyventojų namai. Kitame aikštės kampe stovėjo „pliumpas“ – šulinys su hidrantu, kuris visus miesto gyventojus aprūpindavo vandeniu.
Pagrindinis rekonstruoto skvero akcentas – plieno konstrukcijoje virš fontano sukabintų 24 varpų kariljonas. Varpus nuliejo viena iš geriausių varpų liejyklų Olandijoje „Royal Eijsbouts“. Kariljono konstravimą kuravo kompozitorius kariljonininkas Giedrius Kuprevičius. Klausytis varpų muzikos galima kiekvieną dieną. Ji skamba rytais, vidurdienį bei pavakare.
• Zyplių dvaro sodyba (Beržų g. 3, Tubelių k., Lukšių sen., Šakių raj., tel. nr. 8 345 44123). XIX a. įkurta Polocko gubernijos dvarininko Jono Barkovskio. Vėliau jos valdymą perėmė dvarininkas Tomas Potockis. Laikui bėgant, dvaras buvo perstatomas, kol galiausiai įgavo neobarokinių bruožų. Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė.
Daugiau informacijos galite rasti internetinėje svetainėje.
Šiandien dvaras – vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone. Jame nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija.
Galerijoje nuolat eksponuojama daug meno kūrinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingų sodų, kaukių. Viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame – keramikos dirbtuvės. Centriniai rūmai restauruoti 2012 m. Buvusioje vežiminėje įkurtas Zanavykų muziejus.
Dvaro pastatus supantis parkas užima 21 ha teritoriją. Iš pradžių, XIX a. viduryje, čia augo tik vietiniai medžiai. Vėliau grafas T. Potockis iškasė du tvenkinius, pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių, voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus nutiesti tiltai.
Daugiau informacijos čia.
• Restoranas „KUCHMISTRAI“ . 2016 m. pabaigoje Zyplių dvare bus atidarytas restoranas „KUCHMISTRAI“ (Beržų g. 3, Tubelių k., Lukšių sen., Šakių raj.). Restauruotoje Zyplių dvaro virtuvėje įsikūrusiame restorane bus galima paragauti pagal Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kuchmistrų (virtuvės šefų) tradicijas pagamintų dvariškų patiekalų, pasimėgauti dar neatrastais skoniais bei maloniai praleisti laiką švenčių ar renginių metu.
• Gelgaudiškio dvaro sodyba (Parko g. 5, Gelgaudiškis, kontaktinis asmuo – Diana Šležienė, tel. 8 610 67462, el. p. diana462@gmail.com) įsikūrusi apie 26 km nuo Zyplių dvaro, važiuojant iš Šakių Jurbarko link. Šį kultūros paminklą puošia restauruoti rūmai, jų itin vertingas interjeras, gražuolės krosnys. Sodybą supa vienas iš didžiausių Lietuvoje miško tipo parkas su jame augančiais retais želdynais.
Manoma, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Parke įrengtas pažintinis takas (2,5 km), kuriame galima pasigrožėti retais medžiais: juodąja pušimi, veimutine pušimi, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Ketureilėje sidabrinių klevų alėjoje drevėse peri didysis dančiasnapis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.
Daugiau informacijos internetiniame puslapyje.
Apie 1842 – 1846 m. Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Koidelis ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatė mūrinius vienaukščius dvaro rūmus. Dvaras turėjo savo vandentiekį, ledainę ir kitus pastatus. Koideliai 1892 m. dvarą pardavė Komarams, tačiau per žemės reformą 1922 m. dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda.
Prie Gelgaudiškio dvaro 1972 m. buvo filmuojamos kai kurios Lietuvos televizijos filmo „Tadas Blinda“ scenos. Šiandieninę dvaro istoriją tęsia Gelgaudiškio kultūros centras ir bendruomenė. Jame yra įkurtas Amatų centras, nuolat vyksta įvairūs renginiai.
Daugiau informacijos Jums suteiks: „Šešupės euroregiono turizmo informacijos centras“ –V.Kudirkos 61/1 g., Šakiai, www.sakiaitic.lt. El. p. info@sakiaitic.lt, tel. 8 618 71201, 8 345 51262.