Dvaro kaimynystėje stūkso nemažiau reikšmingas žmogaus triūso šedevras – nedidelė „medinukė“ Šv. Kryžiaus bažnyčia. Jos atsiradimą lydi gan tikroviška legenda. Stelmužės dvaro ponai nusprendė šventovę pastatyti, kai iš Stelmužės dvaro bėgti bandęs baudžiauninkas paaiškino savo sprukimo priežastį: Stelmužėje nėra bažnyčios, kurioje jis galėtų atgailauti už savo nuodėmes.
Istorija atskleidžia, kad klasicistinio stiliaus kalvinistų bažnyčia 1650 m. iškilo vietiniame dvare gyvenusių vokiečių bajorų Folkerzambų iniciatyva. XVII a. šventovę pastatė vien tik kirvį ir kaltą naudoję medžio drožybos meistrai iš Ventspilio (Latvija).
Meistrai vinis panaudojo tik duryse. 1713 m. medinei bažnyčiai prireikė rekonstrukcijos. Tačiau ir tada joje dirbę latvių meistrai sienojus tašė tik kirviais, nenaudodami metalinių vinių ar pjūklų. Šalia pagrindinio šventovės pastato stūkso XVII a. medinė varpinė. Joje skamba 1613 m. išlieti varpai.
Stelmužės bažnyčios vidaus interjeras yra tikras liaudies meistrystės šedevras. Vidus dekoruotas medžio raižiniais; čia yra barokinio stiliaus puošmenų – bareljefų, skulptūrų, ornamentikos.
Bene iškiliausia puošmena – altorius su Nukryžiuotoju ir baroko stiliaus sakykla. Tokio tipo sakyklos būdingos XVII – XVIII a. Latvijos ir Lenkijos bei evangelikų liuteronų bažnyčioms Rytų Prūsijoje.
Amžius pragyvenusi Stelmužės bažnyčia – unikalus liaudiškos sakralinės architektūros ir įspūdingos medžio skulptūros jungties pavyzdys. Tai ne tik vienas seniausių XVII–XVIII a. etnografinės statybos ansamblių Lietuvoje, bet ir vienas iš iškiliausių bei autentiškiausių medinės sakralinės architektūros statinių mūsų šalyje. Suvokiant medinio paveldo trapumą, XVII a. siekiančio Stelmužės paveldo reikšmė neabejotinai yra dar svarbesnė.
Deja, sovietmečiu jos išsaugojimui neskirta pakankamai dėmesio. Irimui imlios medinės bažnyčios rekonstrukcija buvo tiesiog būtinybė. Zarasų rajono savivaldybė kartu su Kultūros paveldo departamentu ėmėsi šio unikalaus paveldo išsaugojimo.
Imtasi fundamentalių darbų: atlikti pamatų, sienojų, perdangų, langų bei durų, stogo, grindų restauravimo darbai, atkurti įėjimo laiptai su aikštelėmis, dalis langų ir durų apvadų bei kitų dekoro elementų, perkaltos fasado lentos, atlikti dažymo darbai, įrengta priešgaisrinė ir apsaugos signalizacija.
Šiandien seniausio Lietuvos ąžuolo kaimynystėje stovinčioje bažnyčioje vyksta katalikų apeigos; čia taip pat yra įsikūręs bažnytinio meno muziejus, menantis krikščionių kalvinistų meistrystę. 2017 m. Lietuvoje minint Reformacijos metus bus proga paminėti Stelmužės meistrus.
Įdomus faktas, kad XIX a. viduryje Stelmužėje kunigavo žinomas pedagogas, rašytojas Juozapas Silvestras Dovydaitis – Motiejaus Valančiaus sekretorius, Žemaičių kunigų seminarijos rektorius (1860–1863 m.). Parapijos kunigas J. S. Dovydaitis buvo įsteigęs mokyklą ir pats mokė stelmužiškių vaikus skaityti ir rašyti.
Tvirtasis Stelmužės ąžuolas ir šalia trapi medinė, tačiau irgi amžius nugyvenusi Stelmužės bažnyčia lyg du broliai liudija ilgaamžę gamtos ir žmogaus triūso darną.
Naudingos nuorodos:
• Stelmužės bažnytinio muziejaus darbo laikas: III–VI: nuo 10 iki 18 val., VII: nuo 10 iki 17 val.(vasaros metu).
• Stelmužės dvarvietė.
Darbo laikas: I–V: nuo 10 iki 18 val. , VI–VII: nuo 10 iki 19 val. (nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 1 d.).
Papildoma informacija: nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d. lankytojai priimami pagal išankstinę registraciją. Kainos: bilietas suaugusiam (1 asmeniui) – 1 Eur; bilietas mokiniui, studentui, pensininkui (1 asmeniui) – 0,50 Eur.
• Stelmužės ąžuolas – seniausias (apie 1000 – 1500 metų) ir storiausias medis ne tik Lietuvoje ir Baltijos šalyse, patenkantis ir tarp seniausių ąžuolų visoje Europoje.
• Vergų bokštas. XVIII a. statytas nedidelis, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas, skirtas kalinti prasikaltusiems baudžiauninkams.
• Pirmojo Pasaulinio karo kapinaitės. Čia palaidoti keletas žuvusių vokiečių karių. Pirmojo pasaulinio karo fronto įtvirtinimai išlikę už keliolikos kilometrų piečiau esančiuose Zarasuose.